Kur įdėjai pirmą pėdą, ta žemė pati brangiausia

Žmogus yra niekas be savo šaknų – kiekvienas suleidžiame šaknis į žemės sklypelį tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai. Rugpjūčio viduryje į pirmąją kraštiečių šventę rinkosi žmonės, kurie kažkada savo namais vadino Daukučių, Miežaičių, Bebrujų, Nakraušiūnų kaimus. Suvažiavo seni ir jauni, giminės ir artimieji, draugai ir pažįstami į visų labai lauktą kraštiečių šventę.

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Radviliškio bažnyčioje, kurias, gausiai susirinkusiems kraštiečiams, aukojo Radviliškio bažnyčios klebonas Tomas Rudys.

Po Mišių visi rinkosi į ištuštėjusį Daukučių kaimą, prie pastatyto kryžiaus. Idėją apie kryžių, simbolizuojantį ištuštėjusį Daukučių kaimą, pavyko įgyvendinti asociacijos „Miežaičių kaimo bendruomenė“ aktyvui parašius projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai „Miežaičių kaimo bendruomenės aktyvinimas ir stiprinimas, mažinant socialinę atskirtį“ ir Radviliškio savivaldybei skyrus lėšų.

Bendruomenė šio tikslo siekė todėl, kad ne kartą girdėjo gyventojų pageidavimus išnykusio kaimo vietoje atstatyti buvusį kaimo kryžių, kad ateities kartos žinotų, kad toks kaimas buvo. Manome, kad tai sutelkė gyventojus bendrai veiklai, stiprino bendruomeniškumą bei pilietiškumą.

Kryžių mums išdrožė liaudies meistras Edvardas Bielokopitovas, pastatyme dalyvavo bendruomenės nariai, buvę kaimo gyventojai. Šia veikla norėjome vaikus ir jaunimą supažindinti su lietuviams brangia tradicija – kryžių statymu. Tikime, kad kiekvienam, kuris kastuvėliu prisilietė prie žemės, pridėjo nors mažą akmenėlį statant, prigludo prie šio lietuviško simbolio, tai liko jo atmintyje ir jis tai perduos iš kartos į kartą.

Kryžių pašventino Radviliškio bažnyčios klebonas Tomas Rudys, kuris palinkėjo, kad kaimo žmones aplenktų negandos, veidai dažniau pasipuoštų šypsenomis, būtume vieni kitiems atlaidesni ir draugiškesni, o kryžius simbolizuotų ne tik ištuštėjusį Daukučių kaimą, bet ir visų susirinkusių žmonių stiprybę ir vienybę.

Šią džiugią akimirką visiems susirinkusiems sveikinimo žodį tarė į šventę atvykęs Radviliškio seniūnijos seniūnas Vidmantas Tamošiūnas.

Tolimesniam maloniam, šiltam bendravimui svečiai pakviesti vykti į bendruomenės namus, kuriuose vyko susitikimas–konferencija „Kur įdėjai pirmą pėdą, ta žemė pati brangiausia“.

Šeimininkai kraštiečius sutiko su duona, druska ir vandeniu, nes nuo žilos senovės dalijimasis duona ir druska reiškia draugystę ir ištikimybę. Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia, tai visko pradžių pradžia.

Sveikinimo žodį susirinkusiems kraštiečiams tarė Miežaičių kaimo gyventoja Adelė Žalienė. Ji perskaitė ir savo kūrybos eilėraštį, skirtą Daukučių kaimui. Prisiminimais pasidalijo buvęs kaimo gyventojas Zenonas Pečiulionis.

Organizatoriai džiaugėsi konferencijoje matydami gerbiamą kraštietę Virginiją Plukaitę–Balčienę, kurį dalijosi šiltais prisiminimais apie praleistas vaikystės ir jaunystės dienas Daukučių kaime.

Neabejingas mūsų renginiui liko ir kraštietis Vytautas Kačinskas, kuris negailėjo malonių prisiminimų apie gimtojo kaimo praeitį.

Dėkodami visiems atvykusiems ir pasisakiusiems svečiams organizatoriai įteikė atminimo dovanėles su Miežaičių kaimo simbolika, kurias pagamino ir padovanojo mūsų kraštietis, liaudies meistras, buvęs Miežaičių kaimo gyventojas Antanas Pečiulionis su žmona Jurgita.

Per susitikimą–konferenciją kraštiečiai buvo supažindinti su bendruomenės veikla, nes šiais metais bendruomenė švenčia 10-ies metų jubiliejų. Tai nemažas laiko tarpas, per kurį organizacijoje nuveikta daug gražių darbų, įgyvendinta nemažai projektų, vyko įsimintinų švenčių. Apie juos papasakojo bendruomenės pirmininkė Lina Dikavičienė savo pranešime „Bendruomenės veiklos 10–metis“.

Po pirmininkės apžvelgtų darbų į dangų pakilo dešimt balionų su surašytais kraštiečių linkėjimais bendruomenei.

Šiltų prisiminimų banga užliejo visus susirinkusiuosius, išvydusius save kelių dešimčių senumo nuotraukose, kurias konferencijos organizatoriai surinko iš buvusių kaimų gyventojų ir sudėjo į stendą. Senose nuotraukose kraštiečiai buvo įamžinti savose sodybose, darbe, mokykloje, šventės metu. Užvirė diskusijos: kas tai ir kada tai buvo. O kas nerado savęs senose nuotraukose, galėjo pavartyti šių dienų šventinių akimirkų albumą.

Sutemus į dangų kilo fejerverkai, skambėjo gyva muzika. Nuaidėjo pirmoji kraštiečių šventė, ji jau įrašyta į kaimo istoriją, kurią šiandien rašome mes.

Miežaičių kaimo bendruomenės informacija