Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Pakiršinio dvaro šiandiena

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome dėmesio itin vertą objektą – pakiršiniečių pastangomis išsaugotą ir puoselėjamą Pakiršinio dvarą, kuriame sėkmingai įsikūrė rajono Etninės kultūros ir amatų centras.

Prikeltas naujam gyvenimui

Šiuo metu Radviliškio rajone yra net dvidešimt trys į registrą įtraukti dvarai, iš kurių kiekviename stovi ir įvairiausi mediniai ar mūriniai rūmai. Daugelis iš jų yra nukloti dulkėmis. Kai kurie dvarai, nuniokoti negailestingo laiko, sulyginti su žeme, o kiti, niekieno neprižiūrimi, griūva akyse. Tačiau yra ir tokių, kurie šiandien yra išpuoselėti. Juose verda gyvenimas, žydi gėlės, lankosi svečiai. Tokie – ne tik visiems puikai žinomi Burbiškio ar Baisogalos dvarai, bet ir naujam gyvenimui prikeltas Pakiršinio dvaras.

Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, įgyvendinus rekonstrukcijos projektą sutvarkyta pastato išorė, rekonstruota šildymo ir vėdinimo sistemos, atnaujintas vandentiekis, nuotekų sistema, elektros instaliacija, atlikti vidaus apdailos darbai.

Pasikeitė ir buvusio dvaro aplinka: nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios architektūros elementų, sutvarkyta šalia dvaro pastato esančio tvenkinio pakrantė, pastatytas tiltas. Įrengtas pėsčiųjų takų bei kultūros namų pastato apšvietimas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, atnaujintas privažiuojamasis kelias prie pastato.

Pakiršinio dvaras po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus į čia veikti pradėjusį Etninės kultūros ir amatų centrą. V. Simelis sako, kad šis objektas ir džiugina, ir liūdina: „Sėkmingai pritaikius europines lėšas buvo restauruoti pagrindiniai rūmai ir jie atgijo. Čia įsikūręs Etninės kultūros ir amatų centras priklauso savivaldybei ir yra sudarytos sąlygos vykdyti įvairius užsiėmimus. O liūdina šiek tiek tai, kad kai kurie pastatai, esantys privačiose rankose, yra apleisti“.

Į veiklą įtraukia įvairaus amžiaus gyventojus

Dvaro rūmų duris „Radviliškio naujienoms“ mielai pravėrusi Džiulija Džiaugienė, laikinai pavaduojanti Etninės kultūros ir amatų centro direktorę, pasakoja, kad šis centras yra užsibrėžęs išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, tradicinius amatus. Čia organizuojamos edukacinės programos, kurios padeda išsaugoti tautos sukurtas vertybes.

Centras į savo veiklą įtraukia įvairaus amžiaus rajono gyventojus ir skatina juos megzti, pinti, gaminti dirbinius iš odos, molio, imtis kitų amatų, kurie didina užimtumą, prisideda prie verslumo skatinimo ne vien Pakiršinyje, aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, bet ir visame rajone: „Dvaras ilgą laiką buvo apleistas. Vėliau žmonės gyveno, buvo įkurti kultūros namai. O nuo 2011 metų, rekonstravus pastatą, čia įsikūrė mūsų centras. Dabar čia vyksta įvairios pamokos: turime medžio drožybos būrelį, kuriam vadovauja tautodailininkas iš Baisogalos, turime keramikos būrelį, kuriam vadovauja iš Pakruojo rajono atvykstantis keramikas. Yra ir rankdarbių būrelis su Paulina Malinauskiene priešakyje. Viskas, ką matote ekspozicijose, – sukurta mūsų lankytojų rankomis. Tai ir vaikų, ir pagyvenusių moteryčių kurti darbeliai. Siekiame naudoti natūralias medžiagas, tokias kaip vilna, oda, medis, šiaudai ir panašiai. Viskas pagrįsta tautodailės motyvais, kad išsaugotume tradicijas ir lietuvių kultūrą. Renkame senovinius raštus. Kojines mezgame tik raštuotas. Siuvinėjame, siuvame prijuostes, skareles, vedame ir edukacines programas. Populiariausios – vaikų pamėgtos keramikos gaminių, odos bei vilnos vėlimo pamokos. Rengiame ir kalendorinių švenčių tematikos edukacijas – prieš Velykas marginame vašku kiaušinius, prieš Užgavėnes darome kaukes, prieš Žemės dieną vaikai kala inkiliukus, o prieš Kalėdas – gaminame žaisliukus, liejame žvakes“.

Labiausiai patinka pradinukams

Nors centras įsikūręs atokiame Radviliškio rajono kampelyje, Pakiršinio kaimelio centre, šioje vietoje kultūrinės veiklos niekada nestigo – ji prasidėjo jau sovietmečiu, kai įsikūrė kultūros namai, kurie gyvavo ir po nepriklausomybės atkūrimo. Čia buvo rodomi vaidinimai, vyko šokių vakarai, popietės.

Anot D. Džiaugienės, Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centras yra specializuota kultūros įstaiga, kuri sudaro sąlygas išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas. Pagrindinis centro tikslas – atspindėti Radviliškio krašto tautodailės raidą, kolekcionuoti tautodailininkų kūrinius, rūpintis senųjų kaimo tradicijų sklaida ir populiarinimu, ugdyti bendrąją visuomenės kultūrą.

Anot centro atstovų, vieni iš svarbiausių uždavinių šiais globalizacijos, nutautėjimo ir žalingos masinės kultūros laikais yra užtikrinti galimybę visiems visuomenės nariams giliau pažinti savąją kultūrą, jos reiškinių įvairovę, garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą bei gyvosios tradicijos tęstinumą, ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę.

Stengiamasi visapusiškai supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra ir papročiais kuo daugiau Radviliškio krašto ir apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Bandoma ugdyti poreikį mokytis pačiam, dirbti ir švęsti ne todėl ir ne taip, kaip perskaitei knygoje, kaip kažkas parodė ar liepė.

Labiausiai tokiais užsiėmimais patenkinti pradinių klasių mokinukai. Dažnai į tokius užsiėmimus, į Pakiršinį, atvyksta Baisogalos vidurinės mokyklos bei Šeduvos gimnazijos pradinių klasių moksleiviai. Atvykę vaikai mokomi iš molio daryti įvairius papuošalus, žvakides, rėmelius.

Tikslas – mokytis suvokti senosios lietuvių kultūros papročių prasmę, gilintis į protėvių būties ir buities esmę. Teoriniai užsiėmimai, paskaitos įtvirtinami asmeniniu dalyvavimu diskusijose, rankdarbių, amatų mokymuose, žaidimuose, rateliuose ir šventėse.

Per pastaruosius kelerius metus pastebėta, jog Radviliškio rajono gyventojai ne tik važiuoja pažiūrėti, kaip dirba tautodailininkai, menininkai vienoje vietoje, bet ir patys noriai imasi jiems pasiūlomo išbandyti amato.

Pakiršinio dvare įsikūrusį centrą aplankė daug rajono gyventojų, o pagrindinai turistai buvo iš Biržų, Rokiškio, Klaipėdos, Kėdainių, Kuršėnų, Raseinių krašto, turėta ir užsienio svečių iš Latvijos – Rygos, Švedijos – Stokholmo, Australijos – Melburno.

„Supažindinami“ su dvaro vaiduokliu

Atvykusieji į Pakiršinio Etninės kultūros ir amatų centrą supažindinami ne tik su tradicijomis, bet ir su dvaro istorija, čia išlikusiomis senosios architektūros detalėmis ir, žinoma, legenda apie vaiduoklį.

Mokinukai gali „susipažinti“ su šiame dvare gyvenančiu vaiduokliu. Juokaujama, kad ne vienas su juo ir susidraugauja. Visi išvažiuojantys teigia, jog tik šio vaiduoklio dėka jiems pavyksta pagaminti nuostabiausius kūrinius.

Įvairaus amžiaus vaikai, pradedant darželinukais ar pradinukais ir baigiant gimnazistais, dažniausiai renkasi keramikos užsiėmimus.

Dirbantieji Pakiršinio kultūros namuose savo laisvalaikio irgi neleidžia veltui. Jie dalyvauja įvairiuose pleneruose, konkursuose, seminaruose, kuriuos kartais patys ir veda. Po tokių išvykų gimsta naujų idėjų, naujų minčių.

Dvarui priklauso 26 pastatai

Lietuvos dvarų duomenų bazėje nurodoma, kad Pakiršinio dvarui priklauso ne tik naujam gyvenimui prikelti pagrindiniai rūmai, bet ir dar daugybė pastatų. Dvylika iš jų – dvaro laikotarpio pastatai: oficina, gyvenamieji namai, kumetyno kiaulidė, arklidės, tvartai, klojimas, kumetynas ir ūkinis pastatas.

Tačiau čia šliejasi ir „svetimkūniai“. Kaip pasakoja V. Simelis, ne dvaro laikotarpio pastatai – gyvenamieji namai, vaikų darželis, sporto salė, administracinis pastatas bei dirbtuvės.

Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių rūmų esantį pastatą. Tikimasi, kad vėliau eilė ateis ir kitiems dvaro pastatams.

Pakiršinio dvaro ir jo savininko istorija

Kairiajame Kiršino krante išsidėstęs Pakiršinio kaimas. Anot istorikų, nuo aštuonioliktojo amžiaus minimo Pakiršinio dvaro istorija susijusi su Kerbedžiais. Stanislovas Kerbedis 1789 m. įsigijo Pakiršinį, o jame pasistatė dvarą su ūkiniais pastatais.

1860 m. dvarą paveldėjo garsusis inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis. Po Pirmojo pasaulinio karo Kerbedžiai dvarą pardavė Radvilavičiams.

1923 m. Pakiršinio dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba, išaugo melioratorių gyvenvietė.

1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. – 513, 1986 m. – 964 gyventojai.

Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų. Dvaro rūmai – moderno architektūros stiliaus, pastatyti dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Rekonstruojant rūmus buvo išlaikytas pirminis tūris ir fasadai.

Pakiršinio dvaro savininko gyvenimo istoriją įdomiai yra aprašęs Panevėžio rajono savivaldybės vyr. specialistas P. Juknevičius: „Žymusis kelių inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvaryje. Pradinius mokslus baigė Panevėžio apskrities pijorų vienuolyno šešiaklasėje mokykloje.

Vėliau būsimasis inžinierius mokslą tęsė Kauno klasikinėje gimnazijoje, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto fizikos-matematikos mokslų skyrių. Metęs dvejus metus trukusias studijas Vilniuje išvyko į Peterburgą. Nuo to laiko prasidėjo jo, kaip kelių ir tiltų statybos profesionalo, veikla.

Savo lėšomis jis pastatė kultūros įstaigas, rėmė dailininkus, savo lėšomis laikė Ribiniškiuose, netoli Daugpilio (Latvija), dailininkų kūrybos namus, kuriuose dvidešimtojo amžiaus pradžioje ilsėjosi menininkai M. K. Čiurlionis, P. Rimša.

Pasiekęs karjeros aukštumų didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Lietuvoje jis negyveno, bet jam priklausė Pakiršinio dvaras.

Sulaukęs 81-erių metų, apdovanotas garbės ženklais už kvalifikuotai ir stropiai eitas pareigas, išėjo į užtarnautą poilsį.

Šeimoje S. Kerbedis buvo pavyzdingas tėvas. Anksti mirus pirmajai žmonai, Paulinai Montrimavičiūtei, su kuria turėjo dukterį, irgi Pauliną, jis vedė antrąją, Mariją Jonovskaitę ir sugyveno dar šešis vaikus, dukteris Eugeniją ir Zofiją bei sūnus Mikalojų, Mykolą, Valerijoną ir Stanislovą.

Tėvo pėdomis pasekė tik sūnus Mykolas, taip pat tapęs inžinieriumi. Tėvas visiems vaikams sudarė sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo, savo asmeniniu pavyzdžiu mokė darbštumo ir sąžiningumo.

S. Kerbedis be gimtosios lenkų mokėjo 5 kalbas: rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir italų. Kai kurias išmoko jau sulaukęs garbingo amžiaus.

Įsigijęs sodybą Senigalijoje, netoli Ankonos (Italija), užsiimdavo sodininkyste bei daržininkyste.

Senatvėje susidomėjo medicina, ypač homeopatija. Varšuvos homeopatijos draugijai paliko vertingą biblioteką.

Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas visuotine pagarba. Ten, Lenkijos sostinėje, 1899 m. balandžio 19 dieną garsusis inžinierius ir mirė. Palaidotas Povondskų kapinėse.

S. Kerbedžio darbai ir gabumai buvo labai vertinami ano meto Rusijoje. Jis buvo daugelio mokslo įstaigų ir draugijų narys, caro vyriausybė jį apdovanojo 7 ordinais, jo garbei nukalti 2 medaliai“.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: