A. Januševičienė: „Buvau ne tik direktorė. Buvau visų bibliotekininkių mama“

Aušra LAURINKIENĖ

„Yra laikas, skirtas darbuotis kartu su kolegomis, ir yra laikas, kada jų darbais gali gėrėtis jau tik iš šalies. Pastaroji laiko atkarpa po 44-erių bibliotekinio darbo metų dabar pavadino ir mane…“ – užplūdusį jaudulį sunkiai tramdydama sako buvusi Radviliškio rajono viešosios bibliotekos direktorė Aldona Januševičienė.

Darbo vietą palieka pakelta galva

Interviu moteris sutiko duoti kabinete, kuriame praleido galybę laiko. Nors prieš kurį laiką ji jau visam užvėrė šias duris, sugrįžusi dar rado po stalu gulinčius batelius: „O, ir batai mano dar čia. Pasirodo, ne viską susirinkau“, – šypteli A. Januševičienė.

Ji sako, kad šią darbo vietą palieka pakelta galva: „Negaliu pasakyti, kad pavargau, bet to atokvėpio reikėjo. Laukiau kito etapo. Esu tikra, kad padariau viską, ką galėjau. Kiek man buvo suteikta galimybių, išnaudojau visas. Galbūt kas ir liko, bet tą jau nuveiks kiti suinteresuoti asmenys, užimsiantys mano vietą“.

Kad ši energijos kupina moteris nuveikė išties daug – niekas neabejoja. Jos pastangų dėka viena iš geriausių šalyje pripažinta Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka šiandien – jauki, moderni ir nuolat besikeičianti. Prieš pat A. Januševičienės darbo pabaigą, atlikus šalies bibliotekų veiklos tyrimą, Radviliškio biblioteikai pagal aptarnaujamų gyventojų skaičių skirtos trys auksinės žvaigždutės iš keturių.

Patirtis – neįkainojamas turtas

Moteris, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi bibliotekoje, sulaukė gyventojų pasitikėjimo, kurie ją išrinko į naująją rajono savivaldybės Tarybą.

„Išeinu į Tarybą, palikdama Radviliškio viešosios bibliotekos direktorės pareigas. Esu dėkinga likimui ir savo profesijai už galimybę per tuos dešimtmečius sutikti, pažinti visus, dirbti drauge ranka rankon, mintis mintin, širdis širdin, nuolat jaučiant pritarimą, paramą, gerumą. Bendromis pastangomis mums nemažai pavyko, kartu patyrėme sėkmių, išgyvenome beribį džiaugsmą, kurdami šiandieninę Viešąją biblioteką ir jos filialus. Ši patirtis man – neįkainojamas turtas, neįvertinama dovana. Ją labai branginu, visada saugosiu ir už ją dėkosiu“, – sako moteris, dėkodama visiems darbo kelyje sutiktiems žmonėms.

Susikūrė… vadovavimo filosofiją

Dabar moteris sako randanti laiko rytais pažiūrėti pro langą: „Arbatinuką galiu išjungti ne septintą ryto, o ir vėliau. Daugiau laiko randu trejų metų anūkėlei Radvilei. Sūnus džiaugiasi, kad galiu daugiau padėti“.

Apžvelgdama darbo metus, A. Januševičienė sako, kad per tą ilgą laikotarpį būta visko: „Buvau ne „sausa“ direktorė. Radau laiko visiems ir visoms. Kai man įteikė gniužulą raktų, iš visų pažįstamų vadovų susirinkau geriausius vadovavimo „perlus“ ir pasirašiau vadovavimo filosofiją. Ten surašiau, ką reikia daryti: išklausyti kiekvieną žmogų, nedaryti skubotų išvadų, nepertraukinėti, suprasti ir panašiai… Nuo pirmos dienos svarsčiau, koks turi būti geras vadovas. Supratau viena – vadovas turi būti ūkininkas ir puikus vadybininkas, turi būti reiklus diplomatas. Kai reikia – matyti, o kai ne – užsimerkti. Turi klausyti, bet turėti savo nuomonę. Visuomet norėjau savomis akimis viską pamatyti, o ne klausytis kitų pasakojimų“.

A. Januševičienė visuomet mokėjo iš savęs pasijuokti, dainavo, rengė skaitovų vakarus, įkūrė „Boružėlės teatrą“, „Trijų paršiukų“ teatrą, ėmėsi visų europinių projektų, narsiai gilinosi į kompiuterizacijos procesą. „Bibliotekininkės šiandien – nebe pilkos pelytės, kurios slapstosi, o didelės pelės, valdančios kompiuterius ir sudėtingą sistemą. Nebeliko tradicinės bibliotekos. Viskas keičiasi sparčiu žingsniu ir man smagu, kad galėjau dalyvauti šiame procese nuo pat pradžių. Žiūriu šiandien į viską ir netikiu savo akimis – koks ilgas kelias nueitas“.

Darbuotojos dalijosi ne tik džiaugsmais, bet ir vargais

Direktorės kabinete per tris dešimtmečius vadovavimo moterys ir ašaras liejo, ir džiaugsmu dalijosi. „Moterų kolektyvas – sprogstamoji medžiaga. Kartais pratrūkdavo. Būdavo, ateina, verkia, pyksta, o grįžusi namo – skambina ir atsiprašo. Rytą vėl apsikabinam… Mano stalčiuje – daug laiškelių. Ne paslaptis, kad alkoholis suviliodavo ne vieną mano kaimo moterį. Tai – didelės problemos, kurias išsprendėme, bet ne iki galo. Tai yra uždari žmonės, bet išsakydavo viską laiškų forma. Turiu iki pat šios dienos šešių ar septynių puslapių laišką, kuriame moteris dėkoja, kad jai buvau antra mama“.

A. Januševičienė sako suprantanti, kad buvo ne tik direktorė: „Taip, išties paprastoms darbuotojoms buvau lyg mama. Tai vertinau ne tik aš, bet ir mano moterys. Sulaukdavau šypsenų ir padėkų“.

Buvusi bibliotekos direktorė neslepia, kad jos širdyje – daug paslapčių nugulę: „Būdavo, nuvažiuoji į kaimo biblioteką ir matai, kad bibliotekininkė slapstosi už lentynų. Priežastis – tam tikri negeri šeimos galvos veiksmai, nukreipti prieš moterį… Teko net ir su vyrais kalbėti… Žinoma, vyrai visuomet turėdavo savo nuomonę, tačiau aš kartojau, kad žmona – kultūros darbuotoja ir nevalia taip elgtis“.

Bibliotekoje užgimė ir meilės istorijų. „Didžiuojuosi savimi, kad negaliu visko papasakoti, tačiau viena istorija – labai įstrigusi. Viešojoje bibliotekoje susitikinėjo viena pora. Aš tai žinojau nuo pat pradžių, o kolektyvas – tik tuomet, kai žmonės jau ėjo tuoktis. Visi vertino tai, kad galėjo manimi pasitikėti“.

„Išeinu, kad tęsčiau darbus…“

A. Januševičienė tikina kasdieninį buvimą su visais reginti vien šviesiomis, nesumeluotai nuoširdaus džiaugsmo spalvomis, o jeigu ir būta kada tamsesnių potėpių, tai jie seniai išbluko ir liko vien geri prisiminimai: „Būtent tokius juos įsidedu į savo tolesnę gyvenimo ir veiklos kelionę – kaip pasistiprinimą, pasidrąsinimą, kaip ryžtą ir toliau Jums naudingai darbuotis, kiek tik leis mano jėgos, sugebėjimai. Dėkoju visiems bibliotekų skaitytojams ir lankytojams, rajono savivaldybės Tarybai, rajono administracijos, seniūnijų, švietimo įstaigų, kultūros darbuotojams, mokyklų bibliotekininkams, įstaigų ir įmonių vadovams ir darbuotojams su kuriais bendravau, visuomeninių organizacijų atstovams, kraštiečiams, kolegoms iš Šiaulių P. Višinskio ir kitų rajonų bibliotekų. Visa širdimi tikiuosi, kad mus ir toliau sies tokia pat bendrystė, supratingumas, dalykiški ir žmogiškai jautrūs, nesavanaudiški ryšiai. Visada stengiausi tokius tiesti, įtvirtinti, visada troškau ir tebenoriu, kad žmones bendrabūvio tiltai jungtų, o ne skirtų.

Taigi išeinu tam, kad liktume kartu darbuotis mūsų gražaus Radviliškio krašto, jo puikių žmonių labui“.

Aldona Januševičienė 2013 metais pelnė „Moters Saulės“ apdovanojimą.

Moteris niekuomet nebijojo iš savęs pasijuokti. Šioje fotografijoje, darytoje 1988 metais, ji – pasakų bobutė.

Atmintyje įstrigusios ir smagios bibliotekininkių šventės (1998 metai).

Aldona Januševičienė – su buvusia rajono bibliotekos vedėja Ona Vensloviene, kuri 1971 metais priėmė ją į darbą.

Vienas iš labiausiai įstrigusių renginių – šalies pirmosios ponios Almos Adamkienės apsilankymas bibliotekoje.

Asmeninio albumo nuotr.