Vilniečius nustebino Radviliškio policininkų paslaugumas
Linkėjimai ir nuoširdžiausia padėka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato viršininkui Sauliui Baltakiui ir Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui Mariui Šebelskiui ir patruliui Mariui Zobėlai už žmogiškumą atskriejo iš Vilniaus miesto gyventojų. Skelbiame Ramunės H. Ir jos vyro laišką.
Linkėjimai ir pati nuoširdžiausia padėka skrenda Jums ir Jūsų pareigūnams iš Vilniaus į Radviliškį nuo Ramunės H., ir jos vyro. Tiesą sakant, niekada negalvojome, kad nemalonius įvykius kelyje galima maloniai atsiminti. O taip atsitiko būtent dėl Jūsų, pareigūnų, darbo.
Savaitgalį, rugpjūčio 23-iąją, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, vykome iš Vilniaus į Radviliškį lankyti mamos. Turėjome nemaža reikalų, todėl kad ir kaip nesinorėjo važiuoti naktį, kito pasirinkimo nebuvo.
Važiavome neskubėdami, atsakingai ir dar prieš vidurnaktį įsukę į kelią Panevėžys-Šiauliai džiaugėmės, kad netrukus pasieksime kelionės tikslą. Tačiau likus maždaug 30 kilometrų iki Radviliškio, į kelią netikėtai įšoko smulkus žvėrelis ir, nors mėginome susidūrimo išvengti stabdydami automobilį, deja, nesėkmingai – ne tik jam, bet ir mums. Patyrėme šoką, automobilis ėmė drebėti, įsijungė perspėjimo signalas ir mes, žinoma, sustojome.
Regis, nedidelis incidentas – tokių dažnai pasitaiko, bet priklauso, su kuo tai lyginsi. Taip, žmogui, kuris gyvenime yra patyręs susidūrimą su briedžiu, tokia smulkmė neatrodys verta dėmesio, tačiau mums, gyvenime neturėjusiems jokių incidentų, patikėkite, tuo metu atrodė baisu.
Ir ne tik dėl to, kad buvo sužeistas ar užmuštas žvėrelis bei apgadintas automobilis, bet dėl to, kad vidury nakties atsidūrėme kažin kur – arti nebuvo matyti jokios gyvenvietės (automobilyje vežėmės šunį, bet jis – dekoratyvinis pekinas, jį patį reikia saugoti nuo vagių ir kitokių nusikaltėlių), mūsų orientacija buvo labai apytikslė (kažkur už Panevėžio, neprivažiavus Šeduvos, tikriausiai apie 25-30 kilometrų iki Radviliškio, nes paskutinis kelio ženklas, kurį matėme, rodė 32 kilometrus iki tikslo). Pravažiuojančių automobilių beveik nebuvo (o dėl pravažiuojančių irgi buvo baisu, kad užsimiegoję vairuotojai gali nepastebėti mūsų pastatyto įspėjimo ženklo ir trinktelėti į automobilį iš kitos pusės nei žvėrelis), mobiliųjų telefonų baterijos, kaip tyčia, irgi išsikrovinėjo, o prisiskambinti naktį kam nors, kaip žinia, ne taip jau paprasta…
Skambinome 112, užregistravome įvykį, paaiškinome savo buvimo vietą, tuomet susisiekėme su automobilį apdraudusia kompanija… Kadangi tiksliai nežinojome, kurio rajono – Panevėžio ar Radviliškio – ribose patyrėme incidentą, tai buvo visiškai neaišku, kurio rajono pareigūnai atvyks į įvykio vietą ir kiek laiko būsime įstrigę. O kadangi viešumoje vyrauja tokia opinija, kad policija į panašius įvykius neskuba ir pan., buvome pasiruošę bemiegei šaltai nakčiai laukuose ir ilgam ilgam laukimui.
Mūsų ir visų skelbiančiųjų blogas žinias apie policiją nuostabai, tas „ilgas ilgas laukimas“ tęsėsi maždaug dešimt minučių. Iškart po skambučio į 112 su mumis susiekė Radviliškio rajono komisariato budintis ir, nors jam iš mūsų pasakojimų apie pravažiuotus kaimus buvo labai mažai naudos, dar po kelių minučių prie mūsų atskubėjo Radviliškio rajono policijos pareigūnų ekipažas.
Susitikimai su pareigūnais Lietuvoje taip apipinti legendų, kad irgi nežinojome, ko iš jų tikėtis ir laukti. Bet šie pareigūnai buvo nerealiai mandagūs, paslaugūs, rūpestingi ir svarbiausia, – labai žmogiški!
Vos atvykę, jie pastatė savo ryškesnį ir labiau matomą automobilį už mūsiškio (čia tikriausiai apsaugant mus nuo galimų „užsimiegojusių vairuotojų“), tuomet pasiteiravo, ar mums viskas gerai, ar nereikia nuvežti į Radviliškį, apžiūrėjo automobilį ir teritoriją (tikriausiai ieškojo žvėrelio) bei pasisiūlė kartu su mumis palaukti Panevėžio rajono policijos pareigūnų (paaiškėjo, kad incidentas įvyko Panevėžio rajono ribose).
Patikėkite, jautėmės ne tik saugūs, bet ir tarsi sulaukę tikrų draugų! Bendraudami pareigūnai mus labai nuramino, paaiškino, kokia bus draudiminė procedūra, o atvykus Panevėžio rajono policijos pareigūnams kolegiškai padėjo jiems sutvarkyti reikiamus dokumentus, kuriais įforminamas įvykis.
Jie buvo su mumis ir tol, kol atvyko draudikai nutempti automobilio bei mūsų draugai – mūsų pasiimti. Ir saugiai palydėjo iki Radviliškio.
Štai tokia, regis, paprasta istorija, iliustruojanti nepaprastą nepaprastų Jūsų pareigūnų darbą. Bet tikriausiai tai, kas mums, žmonių daugumai, yra šioje situacijoje nepaprasta, Jums tikriausiai tėra pati tikrovės ir Jūsų darbo esmė – ginti, saugoti, padėti.
Ačiū Jums, mieli pareigūnai (gaila, taip ir nepaklausėme Jūsų vardų), ačiū ir Jums, komisare, kad esant tokioms neypatingoms sąlygoms visai statutinei tarnybai sugebate išlaikyti tokią puikią komandą. Nuo šiol visada būsime tikri, kad kelyje į gimtąjį miestą nebaisios jokios kliūtys ir visada bus gera žinoti, kad Radviliškyje gyvenanti mūsų mama yra išties saugi.
Pagarbiai Ramunė su šeima
P. S. Beje, labai miela ir tai, kad paskambinus komisarui nereikia jo dėmesio „išsimušinėti“ per sekretores ir pan. – nustebino, kad jis pats ėmė ir atsiliepė!