SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2022-06-29, Trečiadienis, 06:50:02 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Sudėtingi gyvenimai, sunkūs pokario likimai

Sudėtingi gyvenimai, sunkūs pokario likimai

  • Sudėtingi gyvenimai, sunkūs pokario likimai

    Izidorius Pucevičius-Radvila (1901–1945). Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus archyvo nuotr.

Šis straipsnis gimė neatsitiktinai: gruodžio 22 dieną Žaliosios rinktinės partizanų vadui Izidoriui Pucevičiui-Radvilai (1901–1945), gimusiam Naujasodyje, Šeduvos valsčiuje, būtų 120 metų: vienmetis su Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Lietuvos karininku, taip pat pasilikusiu Lietuvoje ir sulaukusiu panašaus likimo. Radvila žuvo 1945 m., Kazimieraitis 1946 m., abiejų šeimos buvo persekiojamos. Apie savo tėvą liudija dukros, kaunietė Aldona Gudaitienė ir vilnietė Gražina Palionienė, kurioms visam gyvenimui įstrigo paskutinis planuotas susitikimas, taip ir neįvykęs: atėjusios su mama į susitikimo vietą, ūkininko sodybą, išgirdo šūvius, kurie iš pasalų pakirto jauno karininko gyvybę – tais žūties metais Izidoriui Pucevičiui dar tik turėjo sueiti 44-eri.

Pašaukimas būti kariu

Kodėl tiek mažai karininkų pasiliko okupuotoje Lietuvoje? Aloyzo Barono autobiografiniame romane „Lieptai ir bedugnės“ teko skaityti, kad tie, kurie labiausiai agitavo priešintis artėjančiai sovietų priespaudai, kone patys pirmieji suskubo trauktis iš Lietuvos. Gražūs lozunginiai žodžiai taip ir netapo darbais.

Dukra Aldona, gyvenanti Kaune, prisimena, kad ir jos tėvai sulaukė pasiūlymo krautis daiktus ir išvykti. Tada šeimos galva pasakęs: „Kai tėvynė pavojuje, aš jos nepaliksiu!“. Tai buvo nuosprendis tiek sau pačiam, tiek savo šeimai, – karininkas, be abejonės, suprato, kad jėgos nėra lygios, bet kartu tai buvo savo pašaukimo įgyvendinimas.

Būti kariu Izidorius Pucevičius siekė labai atkakliai: jau turėdamas mokytojo tarnybą sugalvojo studijuoti karybos mokslus, kuriuos sėkmingai baigė gaudamas leitenanto laipsnį.

Karininko karjeros anaiptol nepavadintum idealia: 1934 m. prisidėjo prie voldemarininkų organizuoto perversmo, kuriam laikui buvo nušalintas nuo tarnybos. Paskui vėl sugrąžintas, tad jau dalyvavo 1939 m. žygyje į Vilnių, pelnė kapitono laipsnį ir galėjo kartu su šeima apsigyventi Vilniuje.

Maištingas šio karininko būdas pasireiškė ir vokietmečiu: liudijama, kad kurį laiką eidamas Šeduvos karinio komendanto pareigas kartu su prelatu Mykolu Karosu (šiam kunigui 2018 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas) bandė gelbėti žydų šeimas, o pradėjęs burti partizanus į jų gretas atsisakė priimti žydšaudžius.

Beje, tokią partizanų vadų laikyseną yra paliudijęs ir Jonas Laucė, savo slapstymosi patirtis aprašęs romane „Negandų metai“. Karo metais būsimasis partizanų vadas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą rinktinę.

Dukra Aldona pabrėžia, jog jos tėvas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, ėmęsis telkti Šiaurės ir Vidurio Lietuvos partizanus, kūręs Žaliosios rinktinę, kuri nedavė ramybės siekusiai įsitvirtinti sovietinei valdžiai. Šio partizaninio sąjūdžio centru tapo Šeduva, kurioje 1944 m. įvyko Tėvynės gelbėjimo komiteto posėdis.

Prieš rinktinės partizanus (būta apie 100) buvo mestos didžiulės kariuomenės pajėgos, kurioms priešintasi ne tik patriotiniu nusistatymu žūtbūt ginti tėvynę, bet ir karine taktika, išmokta karo tarnyboje ir pritaikyta partizaninėje kovoje. Pavyzdžiui, Liaudiškių kautynėse persukus miško biržių susikirtimuose stovėjusius stulpus su numeriais, pavyko taip suklaidinti priešus, kad šie net ėmė šaudyti vieni į kitus.

Mums toks pasakojimas dabar gali atrodyti kaip graži legenda, bet tai kaip tik liudija, kokie svarbūs ir nepakeičiami buvo karininkai, gebėję geriau koordinuoti partizaninę kovą.

Galbūt partizanų vado gyvenimas nebūtų nutrūkęs taip greitai, jeigu ne sovietų agentai, jau partizaninio judėjimo pradžioje infiltruoti į partizanų gretas. Iš jų buvo sužinota, kur link trauks pati Žaliosios rinktinė, ir kad vadas dar norės pasimatyti su savo šeima: žmona ir dukromis.

Yra užrašyti prisiminimai partizano, kuris lydėjo Izidorių Pucevičių tą naktį, kada vadas buvo iš pasalų nušautas. Tai buvo mėnesėta rami rugpjūčio 26-osios naktis, net kaimo šunys tylėjo. Abu keleiviai, nieko nenujausdami, kalbėjosi apie gyvenimą, juokavo. Matyt, labai laukta susitikimo su šeima, tad kuriam laikui prarastas budrumas: jojiką plyname nukirstų rugių lauke buvo nesunku sekti jo tykojusiems stribams ir Panevėžio apskrities KGB vadui.

Liudininkas prisimena: „Jau po pirmos salvės jis turėjo būti mirtinai sužeistas, nes sudejavęs nukrito nuo arklio ir neatsišaudė“.

Žaliosios partizanų vado kūnas gulėjo išniekintas Rozalimo miestelio aikštėje (dabar ji pavadinta Laisvės vardu), paskui buvo išvežtas į pelkėtą vietą, kurią įsidėmėjo vietinės moterys. Tik žmonos Stasės Pucevičienės (Gylytės) dėka palaikai buvo atrasti ir perkelti į Radviliškio kapines.

Taip sudegė jauno žmogaus gyvenimas: kaip auka vykdant kario-tėvynės gynėjo pašaukimą. Taip išsipildė Žaliosios rinktinės vado Izidoriaus Pucevičiaus-Radvilos žodžiai, pasakyti karo pradžioje, 1941 m.: „Laisvė – ne išmalda, kurią gali kas nori duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankiškam, ją reikia iškovoti“.

Šeimos persekiojimai

Paprastai rašant apie partizanus akcentuojamas vyriškas ryžtas, valia priešintis ir neretai užmirštama, kad toje kovoje ne mažiau dalyvauja ir kovotojo šeima, kuri gerai žino, kuo rizikuoja: tremtimi, sunaikinimu, užmarštimi.

Artimieji galėjo patirti tiek dvasinę, tiek fizinę prievartą, būti išjuokiami, atskiriami kaip svetimi, paniekinamai vadinami buožių ir banditų vaikais, stumiami į skurdą, verčiami prisitaikyti ir pasiduoti vergiškai dvasiai. Kai kurie, į kuriuos kreipdavosi pagalbos, net drįsdavo pasakyti: „Ką norėjo, tą gavo!“.

Dviejų mažamečių mama Stasė Pucevičienė, trokšdama apginti dukras nuo gresiančios tremties, buvo priversta keliauti iš vienos Lietuvos vietos į kitą, apsistoti pas gerus žmones, tarnauti jiems, kad nebūtų našta.

Tokių klajojančių šeimų pokariu buvo ne viena. Dukros prisimena, kaip grįžo į Kauną, tikėdamos, kad jas galės priimti tėvo bičiulis, žinojęs sunkią šeimos situaciją ir pasisiūlęs padėti: priartėjusios prie jo namo, pamatė pastatą, jau apsuptą NKVD, ir nieko nelaukdamos turėjo traukti kitur.

Mama su dukromis laikinai apsistodavo tai šen, tai ten, padėjo dirbti ūkio darbus, prie kurių nebuvo pratusios gyvendamos Kaune ir Vilniuje. Visko teko patirti. Aldona yra užrašiusi tokius prisiminimus iš savo mokyklinių metų, kai teko glaustis pas globėjus Panevėžyje: „Turėjau atlikti tam tikrus darbus: pašerti kiaulę, kuri, pasirodo, buvo neėdrus kuilys; skalavau skalbinius žiemą šaltame vandeny; man buvo normuojamas maistas. Kūčių vakarą mielai stovėjau eilėje prie duonos, kad nereikėtų alkanai sėdėti prie šventinio stalo“.

Alvydas Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ yra aprašęs skaudžią vilko vaikų dalią, varganą jų gyvenimą klaidžiojant Lietuvoje iš namų į namus, išnaudojimo kartumą, bet tokią dalią patyrė ir partizanų vaikai, kurie irgi buvo nereikalingi, atstumti: tiek pačios sistemos, tiek jos pavergtų žmonių, praradusių paprasčiausią žmogiškumą.

Turbūt kolonizatoriai intuityviai jautė, kad būtent šie partizanų vaikai stengsis išsaugoti atmintį tų, kurie buvo pasipriešinimo dalyviai. Kita vertus, visada būta ir jokiais išskaičiavimais neparemto žmonių gerumo: abi dukros sėkmingai baigė mokslus, galėjo studijuoti aukštosiose mokyklose, įsidarbinti.

Tikra kovotoja galima laikyti Izidoriaus Pucevičiaus žmoną Stasę: moteris stengėsi, kad dukros ne tik gautų išsilavinimą, bet ir niekada neužmirštų savo tėvo karininko, partizanų vado. Dukra Aldona, net ir būdama garbaus amžiaus, tebėra užsidegusi tos atminties puoselėtoja, į šį darbą siekia įtraukti ir savo artimuosius.

Vietoj pabaigos

Straipsnis būtų neužbaigtas, jeigu nepaminėčiau dar vieno žmogaus, daug prisidėjusio prie Izidoriaus Pucevičiaus atminimo puoselėjimo. Tai kaunietė Elena Cemnolonskienė, ilgametė leidyklos „Šviesa“ darbuotoja, Maironio literatūros muziejaus atnaujinimo darbų iniciatorė.

Ji gerai atsimena partizanų vado dukrą Gražiną, su kuria kartu lankė mokyklą: pastebėjo, kokia ši mergaitė liūdna, bet net neįtarė, kad jos tėvas žuvo partizanaudamas. „Sėdėjau tame pačiame suole ir draugavau su atvykusia iš Kauno Gražina Pucevičiūte, Žaliosios rinktinės partizanų vado Radvilos dukra, bet apie tai ji jokiu būdu neprasitarė. Buvo tyli, jautri ir kažkodėl liūdna. O kodėl – sužinojau tik po 50-ties metų“, – prisimena dukrų amžininkė.

Taigi tylėta, neišsiduota net artimiausioms draugėms. Greičiausiai šios pokario kartos žmonės nešiojasi dar labai daug niekam neišsakytų žodžių.

Eleną labiausiai žeidžia nesupratimas, kurį jaučia jaunosios kartos kūryboje, ypač Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“. Nekaltina, nesmerkia, o tik klausia, kodėl. Išties, kodėl kitas gali šaipytis iš kančios, kurios pats nepatyrė, bet žino?

Vienas iš šiuolaikinių žydų filosofų, Avishai Margalitas, yra sakęs: mes turime prisiminti radikalaus blogio aukas, nusikaltimus žmogiškumui. Partizanų šeimos kaip tik buvo tos aukos.

Tokiai užmarščiai, kuri bando ištrinti prisiminimų skausmą, kaunietė Elena Cemnolonskienė priešinasi žodžio kūryba. Tad šio straipsnio užsklanda tebus jos parašytas eilėraštis, skirtas Žaliosios rinktinės vadui ir jo suburtiems partizanams atminti:

 

Miško broliams – Žaliosios rinktinės partizanams

 

Jūs kritot nelygioj kovoj jauni

už gimto krašto laisvę.

Išniekinti viešai – nuogi, basi,

Jūs šiurpinot miestelių aikštes...

 

Gedėjo, kentė Lietuva,

tvirtai dantis sukandusi.

Vaitojo ne viena mama,

brangių sūnų netekusi.

 

Kai žuvo kapitonas Radvila,

rinktinės įkūrėjas, vadas,

visi žūtbūt kovoti su narsa

prisiekėt, šaunūs partizanai!

 

Be galo daug šventų aukų

ant laisvės aukuro sudėjot!

Dėl Lietuvos žalių laukų

gyvybės savo negailėjot!

 

Dabar – gyvi laisvoj šaly –

negalime pamiršti Jūsų žygių.

Tegul kiekvienoje širdy

neužmiršimo gėlės žydi!

Post sciptum

Nepriklausomoje Lietuvoje Žaliosios rinktinės partizanų vadas buvo pagerbtas Prezidento dekretu suteiktu majoro laipsniu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi.

Izidoriaus Pucevičiaus-Radvilos kapas – Radviliškio naujųjų kapinių centre, už paminklo žuvusiems Lietuvos laisvės kovotojams.

Aurelija Mykolaitytė

Rekomenduojami video

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Nėštumas, motinystė ir vaikų auginimas – temos, subūrusios draugėn penkias Radviliškio mama...
Savęs menininku nelaikantis radviliškietis dainų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos ...
Bene populiariausias ir neabejotinai šmaikščiausias šalies hidrometeorologas Naglis Šulija tvir...
Mus pasiekė neįprastas pagalbos šauksmas. Į „Radviliškio naujienų“ redakciją kreipėsi 29...
Tarpukario laikais buvusių garsių ūkininkų Janušauskų sodyba stovi Paežerių kaime, netoli pa...
Rugpjūčio 10 dieną, eidamas šešiasdešimtuosius metus, mirė Eugenijus Kantauskas, Radviliškio...
Mieli Šeduvos gimnazijos mokytojai, nuoširdžiai sveikiname Jus rudens lapų nubarstytais takais s...
Linkėjimai ir nuoširdžiausia padėka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radvi...
Žinantis, ko nori, žingeidus ir šeimyniškas – būtent taip save apibūdina jaunatvišku entuzi...
Rajono gyventojai pastebėjo, kad Radviliškio rajono mero pavaduotojas Kazimieras Augulis jau kurį...
Šeduviai Ramūnas ir Karolina Radzišauskai, auginantys penkerių metų sūnų, net nedvejodami pri...
Artėjančios šventės Jelenos ir Augustino Mitkų namuose bus kupinos skardaus vaikų juoko ir ši...

Didžiausios metų šventės visuomet asocijuojasi su virtuvėse besisukiojančiomis &scaro...

Jau beveik dveji metai, kaip du Šiaulių apskrities policijos pareigūnai įgijo dviejų Radvilišk...
Kai nurimsta Kalėdinis šurmulys ir atkeliauja ilgai laukti Naujieji, daugelis pasiryžta metų pra...
Radviliškio Šeimos labdaros ir paramos fondas gerų žmonių dėka, supratimu, geranoriškumu ir a...
Petras Algirdas Venslovas gimė 1929 metais kovo 6 dieną Kaune. 1936 metais įstojo į Kauno miesto...
Šiaulių apskrities televizijos jau septintą kartą organizuotus metų moters rinkimus „Moteris ...
Penki namuose krykštaujantys vaikai ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Džiugoni...
„Yra laikas, skirtas darbuotis kartu su kolegomis, ir yra laikas, kada jų darbais gali gėrėtis ...
Balsavimas
  • Neprivalo, nes gynybai ir dabar skiriama pakankamai lėšų.
  • Privaloma didinti išlaidas, kad mūsų kariuomenė būtų dar stipresnė.
  • Pritariu didinimui, jeigu už padidintas išlaidas nebus perkami "auksiniai šaukštai".
  • Manau, kad išlaidas reikia mažinti, nes niekas mūsų nepuls.
Šiandienos Orai
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas