SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2021-07-25, Sekmadienis, 19:42:16 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Šimtametė iš Pakiršinio patyrė daug vargo, bet humoro neprarado

Šimtametė iš Pakiršinio patyrė daug vargo, bet humoro neprarado

  • Šimtametė iš Pakiršinio patyrė daug vargo, bet humoro neprarado

    Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele.

  • Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele.
  • Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele.
  • Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele.

Pakiršinyje gyvenanti Zosė Ridikienė kovo 27 dieną atšventė 100 metų jubiliejų. Kovo 26-ąją ją, energingą, šviesaus proto, bendraujančią ir gyvenimo išmintį dalijančią, gražios ir garbingos sukakties proga pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas, Mindaugas Pauliukas, Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė ir Pakiršinio bendruomenės pirmininkas Paulius Kablys.

Tautiniai rūbai ir Pakiršinio aktualijos

Šimtametė pakiršinietė sveikintojus pasitiko vilkėdama tautinius rūbus – pasisiuvo juos ką tik, šviežiai. Bendruomenės pirmininkas prie tų gražių rūbų ir pintą juostą, ir gintarinius karolius padovanojo.

Apie šimtametės energiją Pakiršinyje garsas sklinda. Ji ir paauklėja šalia esančius, ir juokiasi iš įvairiausių gyvenimo situacijų.

„Pusę metų lauke dėl koronos nebuvo, tik išėjo skiepytis, tuoj šešias kaimo moteris paauklėjo, kad jos tinkamai nesitvarko, šunis netvarkingai vedžioja“, - juokiasi Pakiršinyje įsikūrusio etninės kultūros ir amatų centro direktorė Elžbieta Karaliūtė.

„Močiutė pas mus į parką pasėdėti ateina, su jaunimu bendrauja, ir paauklėja, ir pasidžiaugia jais“, - sakė ji.

„Atominė bobutė“, – pritaria jai jos vyras, Pakiršinio bendruomenės pirmininkas Paulius Kablys.

Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele. M. Pauliukas pažadėjo skelbimą įdėti ir palinkėjo sveikatos, stiprybės, saulėtų dienų ir artimųjų meilės. O jos yra tikrai nemažai: juk šimtametę senolę supa net septyni anūkai, keturiolika proanūkių ir viena proanūkė.

Kas vakarą – viso gyvenimo knygos puslapiai

Šiuo metu su savo vieninteliu sūnumi Gediminu gyvenanti Zosė stebina ne tik savo energija, bet ir šviesia atmintimi – pasakoja prisiminimus iš savo gyvenimo, iš vaikystės, iš tremties laikotarpio, tarsi knygos lapus vartydama ir humoro jausmo nestokodama.

Paklausta, kiek vaikų susilaukė, atsakė: „Tik vieno susilaukiau, ir tai trisdešimties metų būdama. Nu kad nieks neturgavojo. Laikas toks buvo. Užėjo rusai, vokiečiai, vėl rusai. Karo metais dirbau“.

O jos klausytis tai trumpo vizito neužtenka – prisiminimų tiek, kad nors vežimu vežk. Už kiekvieno prisiminimo vis kokia nors emocija slepiasi: tai nuostaba, tai džiaugsmas, tai ilgesys, tai nuoskauda.

Vakarais atsigulusi ji rikiuoja prisiminimus, mintyse rašo savo turtingo gyvenimo knygą: „Kai atsigulu, rikiuoju prisiminimus. Prisimenu kaip kada, kartais daugiau, kartais mažiau. Posakis toks yra – „Gyvenimas gražus ir įdomus“, - sušunka mažytis vaikelis. „Gyvenimas baisus ir audringas“, - atsako tik senas senelis“. Man lageryje toks seniukas parašė šį prisiminimą“, – apie nenusakomą gyvenimo įvairovę kalba Zosė.

Ilgaamžiškumo paslaptis – darbas

Paklausta apie ilgaamžiškumo paslaptį, senolė sakė: „Aš pasakysiu paslaptį. Nugi taip. Penkerius metus ganiau karves, basa, sušalus buvau visa, o kur šildydavau sušalusias kojas, čia jau nebesakysiu. Laukdavau, kad karvė ką padarys, ir bėgau kojų šildytis. Ir niekada neatsisakiau jokio darbo gyvenime. Koks darbas bebūdavo, ar ūkvedys, ar brigadininkas klausia, kas eis, tai Zosikė eis, ji niekada neatsisakė“, – sakė ji.

Paklausia apie meilę, senolė nutyli, tik nuoskauda balse dėl vargingo gyvenimo nuskamba.

„Kad aš būčiau turtinga, tai taip, o kad aš biedna buvau... Pirma meilė buvo, kai septynerių metų buvau. Kai jis išėjo į kariuomenę, aš jo pėdas žabeliais apdėjau, kad vištos neišmindžiotų. Kai man sunku būdavo, ateinu, atsisėdu, paverkiu, paverkiu „Benediktai, grįžk greičiau“ ir pati atsistojus prie slenksčio brūkšteliu nedėguliu per durų staktą, meruoju save“, – prisiminimais apie pirmą meilę dalijasi ji.

Paklausta apie vaikystę, Zosė pasakoja: „Prisimenu, šeimininkas ant lenciūgo parklupdė. Jis savo vaikų neturėjo, o aš tiek verkiu, tiek verkiu, juk skauda kelieniukai. Ir toks diedukas su barzda pamatė mane, pakėlė, bet bijau atsistoti, žinau, kad pylos gausiu. Tai tas seniukas sakė šeimininkui rusiškai: „Ty pristupnik, tebe nado mordu nabit“ („Tu nusikaltėlis, tave patį reikia primušti“, - red. past.), tai tuos žodžius išmokau septynių metų būdama. O patėvis mano buvo toks: susipyksta su ponu ir išvažiuoja auksinės vietos kitur ieškot. Tai nuo Ukmergės tos auksinės vietos ieškodamas iki Baisogalos atvažiavo. O jie, tie ponai, visi buvo vienodi, ne ponai jie buvo, o basiakai. Septynių metų pas juos karves ganiau, tada jau labai norėjau ištekėt, kad karvių nereikėtų anksti rytą gint. Šeimininkė miegodavo, šeimininkas mane su karvėm išvarydavo lauk, o kojom šalta, nėr kur dėtis. Nu ką darysi, buvo taip, kaip buvo. Du brolius turėjau, abu jaunesni buvo, nebėra nė vieno gyvo jau. Aplupdavau juos, kai reikėjo. Išmokau botagus ganydama vyti. Linų neduodavo, tai pavogdavau, iš pakulų juk netikę botagai“, – juokavo ji.

Apie sunkiausią gyvenime laiką – su atodūsiais

Paklausta apie sunkiausią savo gyvenimo laiką, šimtametė pakiršinietė atsidūsta.

„Sunkiausias laikas mano gyvenime buvo, kai palikau vaiką septynių mėnesių su mama ir teko Sibire būti. Neilgai buvau, bet kol ten papuoliau, buvo labai sunku. Trejus metus buvau. Aš nusikaltau ne tuo, kad mane ištrėmė, bet kad grįžau. Tada jau gero žodžio nebegirdėjau, tik banditė, tiurmininkė, parazitė, va tokie žodžiai buvo. Žinoma, protingas žmogus nieko nesakė, o kas pasakė, tai gal taip reikėjo pasakyt. Sibire man nebuvo sunku. Aš kada buvau, jau geriau buvo, jau kitas laikas. Buvo švaru, kas dešimt dienų į pirtį eidavom. Valgydavom avižinę košę ir lakatienę kokią. Lakatienė - tai koks nors sūdytas šiltas skystimas, tai barščiai, tai kruopos. Sunkiau man grįžus namo buvo. Nežinau, kodėl man buvo labai sunku. Nežinojau, ką rasiu namie, o radau tą, kad reikėjo kombikormos (pašarai gyvuliams, - red. past.) košę valgyt. Vėliau Pociūnuose vienuolika metų išgyvenom, dirbau fermoje prie kiaulių, man labai sekėsi“, – pasakoja ji.

O už ką ištrėmė, tai iki dabar nežino. „Be kaltės buvau išvežta. Gyvenome išvežtųjų į Sibirą ūkyje ten prie Dišlių kaimo, dvi šeimos viename name. Pas mus du miškinius nušovė, jie ne pas mus atėjo, o pas kaimyną, o mes likom kalti. Tai esu gyvenime tris cigaretes surūkiusi: pirmą – kai mane areštavo, antrą – kai pabaigė bylą, o trečią – kai paleido į laisvę. O dabar tai visiems linkiu mažiau gerti, mažiau rūkyti, nes kiek matau, tai eina kaip garvežiai įsikandę cigaretes. Ir norėčiau, kad moterys mestų rūkyti. Toks mano noras. Nepakenčiu tų rūkančiųjų“, – sveikesnio gyvenimo būdo linkėjo visiems Lietuvos žmonėms šimtametė.

Tokia ta nepakartojama Zosė Ridikienė iš Pakiršinio kaimo, tokia jos šimtalapė gyvenimo knyga.

Parengta pagal Radviliškio rajono savivaldybės informaciją

Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Nėštumas, motinystė ir vaikų auginimas – temos, subūrusios draugėn penkias Radviliškio mama...
Savęs menininku nelaikantis radviliškietis dainų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos ...
Bene populiariausias ir neabejotinai šmaikščiausias šalies hidrometeorologas Naglis Šulija tvir...
Mus pasiekė neįprastas pagalbos šauksmas. Į „Radviliškio naujienų“ redakciją kreipėsi 29...
Tarpukario laikais buvusių garsių ūkininkų Janušauskų sodyba stovi Paežerių kaime, netoli pa...
Rugpjūčio 10 dieną, eidamas šešiasdešimtuosius metus, mirė Eugenijus Kantauskas, Radviliškio...
Mieli Šeduvos gimnazijos mokytojai, nuoširdžiai sveikiname Jus rudens lapų nubarstytais takais s...
Linkėjimai ir nuoširdžiausia padėka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radvi...
Žinantis, ko nori, žingeidus ir šeimyniškas – būtent taip save apibūdina jaunatvišku entuzi...
Rajono gyventojai pastebėjo, kad Radviliškio rajono mero pavaduotojas Kazimieras Augulis jau kurį...
Šeduviai Ramūnas ir Karolina Radzišauskai, auginantys penkerių metų sūnų, net nedvejodami pri...
Artėjančios šventės Jelenos ir Augustino Mitkų namuose bus kupinos skardaus vaikų juoko ir ši...
Didžiausios metų šventės visuomet asocijuojasi su virtuvėse besisukiojančiomis šeimininkėmis...
Jau beveik dveji metai, kaip du Šiaulių apskrities policijos pareigūnai įgijo dviejų Radvilišk...
Kai nurimsta Kalėdinis šurmulys ir atkeliauja ilgai laukti Naujieji, daugelis pasiryžta metų pra...
Radviliškio Šeimos labdaros ir paramos fondas gerų žmonių dėka, supratimu, geranoriškumu ir a...
Petras Algirdas Venslovas gimė 1929 metais kovo 6 dieną Kaune. 1936 metais įstojo į Kauno miesto...
Šiaulių apskrities televizijos jau septintą kartą organizuotus metų moters rinkimus „Moteris ...
Penki namuose krykštaujantys vaikai ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Džiugoni...
„Yra laikas, skirtas darbuotis kartu su kolegomis, ir yra laikas, kada jų darbais gali gėrėtis ...
Balsavimas
  • Taip, turi būti privalomas, nes kitaip pandemijos nesustabdysime.
  • Žmonės turi patys nuspręsti, ar nori skiepytis.
  • Skiepas neturi būti privalomas, bet nepasiskiepiję viešumoje turėtų nešioti kaukes.
  • Žmonės iš viso neturėtų skiepytis, nes tai juos pražudys arba slapta sučipuos.
Šiandienos Orai
REKLAMA

PRENUMERUOK INTERNETU

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas