Pociūniečiai keliavo po Utenos kraštą

Jau tapo tradicija kad liepos viduryje pociūniečiai kažkur keliauja. Šiais metais buvo pasirinktas Utenos kraštas. Nors orų prognozės nieko gero nežadėjo, tačiau kelionėje lydėjo geras oras, saulutė ir nė lašelio lietaus.

Vykdami į Uteną, užsukome į Leliūnus, kuriuose įsikūręs keramikos muziejus. Muziejuje pasitiko pats jo šeimininkas, tautodailininkas, Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamas Vytautas Valiušis. Jis pats šį muziejų ir sumanė bei apleistose patalpose savo lėšomis įrengė.

Muziejaus ekspozicijoje pamatėme šiuolaikinės keramikos ir seniau naudotus įvairius keramikinius indus. Ekspoziciją pagyvina ir kitokie, ne keramikiniai, senovinio kaimo buities daiktai, įrankiai: piestos, geldos, kubilai, girnos. Paveiksluose ir skulptūrėlėse vaizduojamas puodžiaus darbas.

Talentingas kūrėjas su didžiule meile, nestokodamas humoro jausmo, išsamiai papasakojo apie savo didžiąją aistrą – keramiką. Daugybę aukščiausių įvertinimų profesinėje srityje gavęs keramikas teigia, kad žiedimas jam ir pomėgis, ir pragyvenimo šaltinis, ir gyvenimo būdas.

Iš Leliūnų keliavome į Uteną. Gidė papasakojo apie Utenos miestą, svarbiausius istorinius objektus. Grožėjomės miesto fontanais, parku, aplankėme senąjį Utenos paštą.

Pailsėti sustojome prie Alaušo ežero. Čia plaukiojome valtimi, vandens dviračiais. Didžiulį įspūdį paliko Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola. Tai neįprastos formos darinys, kurį sudaro susicementavęs ledyno tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai.

Aplankėme Krokulės šaltinį, paskanavome tyru vandeniu. Pasakojama, kad vieną vasaros rytą piemenėliai šioje vietoje pamatė stovintį Kristų, apsuptą spinduliais. Nusigandę vaikai suklaupė ant kelių ir ėmė melstis. Kristus palaimino juos ir išnyko. O mes, atsigaivinę šaltinio vandeniu, pilni gerų emocijų, iškeliavome namo. Smagu keliauti po Lietuvą, pažinti savo gimtąjį kraštą.

Pociūnų kaimo bendruomenės informacija