Viktorą Karmoną drąsiai galima vadinti senjoru. Ne dieduku, ne pensininku, ne senoliu. Kai jis pradeda pasakoti apie kosminio modeliavimo būrelio veiklą ir vedžioti lankytojus po muziejų, jo akys žiba, o metai pasitraukia atgalios.

1967 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, drauge su žmona Nijole atvyko dirbti į Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinę mokyklą. Jauną entuziastingą mokytoją mokiniai netruko pamilti. Fizikos dėsniai, formulės, uždaviniai nebaugino net pačių silpniausių mokinių. Kai mokytojas aiškindavo fizikos tiesas, klasėje tvyrodavo absoliuti ramybė, kurią sudrumsdavo nebent plunksnų krebždėjimas.

Jauni mokytojai gaudavo ne tik pamokų, jiems įsiūlydavo ir užklasinės veiklos sritį. Viktoras tada pasirinko raketų modeliavimą. Pradžioje dirbti su jaunu mokytoju norėjo daugelis, bet greitai įsitikino, kad čia reikalingas ypatingas kruopštumas, netgi dar daugiau - pasišventimas.

Pamažu gimė pirmieji modeliai. Gal ir ne visai tobuli, bet vis tik pačių mokinių ir mokytojo darbas. Be abejo, niekas iš nieko neatsiranda. Mokytojas labai daug skaito, bet ne romanus, o techninę, mokslinę literatūrą. Atskleisti nežinomų dalykų paslaptis kaskart radosi vis daugiau mokinių. Jie drauge su mokytoju savo darbų kabinete praleisdavo valandų valandas.

Nuo ankstaus ryto prieš pamokas iki vėlaus vakaro po pamokų kabinetuke-dirbtuvėse spingsėdavo elektros lemputės. Ne paslaptis, kad kolegos kartsykiais pajuokaudavo: ir ką ten fizikas beveikiąs. O mokinukų tėvai suabejodavo: kokia iš to nauda. O nauda netrukus pasirodė. Pirmieji raketų modeliai pakildavo mokyklos kieme, o nusileisdavo... ech, kiek aplinkinių pievų pamiškių tekdavo išbraidyti, kad surastum modeliuką.

V. Karmono būrelio narių raketų modeliai per šimtą kartų tapo respublikos jaunių ir apie 40 kartų suaugusiųjų čempionais. S. Petkevičius pirmasis Lietuvoje įvykdė sporto meistro normatyvą ir buvo pakviestas kandidatu į TSRS rinktinę. Jis septynis kartus tapo respublikos čempionu.

Šešiolika metų (1982-1998) būrelio nariai gynė Lietuvos garbę Tarybų Sąjungos čempionatuose. Laimėjimais visi džiaugėsi, o pralaimėjimai skatino mąstyti, ieškoti, kurti, bandyti.

Šiandien mokytojui lengviau pasakyti, kokių prizinių vietų neiškovojo. Europos kosminio modeliavimo čempionai Slovakijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Rumunijoje, pasaulio kosminio modeliavimo čempionatuose ir oro žaidynėse Slovakijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Barselonoje, Serbijoje kovėsi sportininkai iš mažyčio Lietuvos miestelio mokyklos. Pabuvota ir Baikonūre, iš kurio į kosmosą pakilo Jurijus Gagarinas.

Taurių, garbės raštų, medalių sukaupta tiek daug, kad joms nebepakako vietos fizikos kabinete. Teko mąstyti apie muziejaus įkūrimą.

Šiandien užsukus į muziejų, kurį mokytojas ekspertas V. Karmonas įkūrė savojoje, Vaižganto mokykloje, stebina eksponatų gausa, idealus kiekvieno eksponato apipavidalinimas. O labiausiai - pats mokytojas. Jis valandų valandas gali pasakoti apie surinktus eksponatus, džiaugtis, kad mažasis kosmodromas persikėlė į vienintelį, nepakartojamą muziejų. Ir visa tai trenerio idėjų, svajonių, entuziazmo ir kantraus darbo dėka.

Radviliškio trečiojo amžiaus universiteto „Beržės“ knygų bičiulių klubo nariai, pabuvoję muziejuje, liko sužavėti muziejumi ir jo įkūrėju. Jo darbštumo smiltelės subyrėjo į didžiulę pagarbos puokštę. Ačiū Jums, Mokytojau!

Kolegė J. Kaučikienė