Studentai iš Radviliškio vasaros atostogas skiria neįprastam darbui Amerikoje

Radviliškiečiai Povilas Laiševcevas ir Ignas Ruseckas vasaros atostogas jau kelerius metus leidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau tai daro labai neįprastai. Nors per kelerius metus vaikinai spėjo pagyventi Ajovos valstijoje ir Floridoje bei apkeliavo dalį Jungtinių Amerikos valstijų, tačiau į tolimą šalį jie vyksta ne poilsiauti ar turistauti, tačiau dirbti lietuviams gana neįprasto darbo. Abu radviliškiečiai pateko tarp tų Lietuvos studentų, kurie buvo atrinkti į „Southwestern Advantage“ studentų vasaros programą, todėl per savo atostogas Amerikoje pardavinėja knygas.

Abu vaikinai džiaugiasi, kad šios programos dėka turėjo galimybę patobulinti bendravimo, tarptautinių pardavimų bei verslumo įgūdžius, be to nemažai pakeliavo ir pamatė pasaulį kitu kampu. Jie savo asmenine patirtimi sutiko pasidalinti su „Radviliškio naujienų“ skaitytojais.

Papasakokite trumpai apie savo vaikystę: ar turite brolių ir seserų, kur lankėte mokyklą ir kuo svajojote būti užaugę?

Povilas: Gimiau ir užaugau Radviliškyje. Turiu brolį, mylinčią ir kiekviename žingsnyje palaikančią šeimą. Lankiau V. Kudirkos progimnaziją ir Radviliškio Lizdeikos gimnaziją. Mokyklos laikais būdavau aktyvus visuomenėje. Stengiausi išnaudoti visas galimybes: organizuodavau renginius, dalyvaudavau įvairiuose projektuose, įsitraukdavau į daug užklasinių veiklų. Galbūt aktyvus visuomeninis gyvenimas pasireiškė dėl to, kad nežinojau, kuo noriu būti užaugęs gyvenime, ką veikti, kur stoti.

Ignas:Visą gyvenimą augau ir gyvenau Radviliškyje. Turiu brolį, kuris iš tikro dalyvavo toje pačioje programoje kaip ir šiuo metu aš – Southwestern Advantage, kuris išvažiavo į Ameriką dar 2017 metais, tad su programa jau buvau susipažinęs, kai buvau vienuoliktokas. Vaikystėje niekada negalvojau, kad užsiimsiu tokia veikla, kokia užsiimu dabar. Tikriausiai kaip ir kiekvienas vaikystėje svajojau užaugęs būti krepšininku, astronautu, kad galėčiau išskristi į kosmosą, o baigęs mokyklą sakiau, jog būsiu menininkas, tačiau dalykai šiek tiek pasikeitė.

Kokios srities studijas pasirinkai vėliau ir kodėl?

Povilas: Baigęs mokyklą įstojau į informacinių sistemų inžineriją Vilniaus universitete. Baigęs pirmą kursą nusprendžiau perstoti. Supratau, kad tai ne mano sritis. Pirmąsias studijas pasirinkau gerai neapgalvojęs, ką noriu veikti. Iš pradžių nesupratau, kad „perspektyvi profesija ir geri pinigai“ neturėtų būti pagrindiniai kriterijai. Dabar studijuoju ekonomiką ir tuo džiaugiuosi, kadangi studijas rinkausi pagal žinias, kokias norėčiau įgyti, norėdamas kurti savo verslą.

Ir kaip atrodo tas studentiškas gyvenimas? Ar turite patarimą jauniems moksleiviams, kurie tik ruošiasi studijuoti?

Povilas: Manau, svarbiausia yra nebijoti klysti, nebijoti nežinomybės. Iš studentiško gyvenimo pasiimsi tiek, kiek pats norėsi. Galimybių yra pilna. Aš išvažiavęs į Vilnių ieškojau, ką galėčiau veikti laisvu laiku. Galvojau gal įsitraukti į studentų atstovybės veiklą, tačiau mano draugai pasikvietė išgirsti apie studentų programą, kurios metu vyktumėme vasarą į JAV pardavinėti edukacinių knygų. Programa mane sudomino tuo, kad čia galiu pasisemti be galo daug gerų žinių ir pritaikyti jas praktikoje. Nuo laiko ir finansų planavimo iki to, kaip tvarkytis su savo emocijomis ar produktyvios darbo etikos formavimo.

Ignas: Studentiškas gyvenimas tikrai yra fainas! Jis nėra lengvas, bet ir nėra labai sunkus. Mano studento gyvenimas susideda iš paprastų dalykų – darbas, studijos ir sportas – tai pagrindiniai dalykai, kuriais aš pats užsiimu. Galiu pasakyti, kad viskas labai patinka – darau veiklas, kurios man atneša daug patirčių ir visais šiais dalykais labai didžiuojuosi. Vienas didžiausių patarimų, kurį norėčiau patarti moksleiviams, kurie ruošiasi studijuoti, – nebijokite bandyti! Bandyti pradėti kažką naujo, nebijoti dalyvauti visur, kur tik įmanoma, nes baigus mokyklą yra vienas iš smagiausių jausmų, kai žinot, jog iš jos pasiėmėte viską, ką galėjote. Mokyklose vyksta įvairios programos, kuriose mokiniai gali dalyvauti. Tikrai žinau, jog Radviliškyje vyksta nemažai Erasmus+ programų, nes tiek ir man pačiam tikriausiai teko dalyvauti visose, todėl labai rekomenduoju. Na, o tapus studentu, nesustoti to daryti. Tiek ir keliauti, nes tai galima daryti labai pigiai – Erasmus+ programos, apskritai, nebijoti išvažiuoti į užsienį tiek pagyventi, tiek padirbti. Sudalyvauti „Work and Travel“ programoje ar „Southwestern Advantage“ programoje, kurioje šiuo metu pats dirbu, nes studentavimo laikotarpis – tai yra vienintelis laikas, kai galėsi tą daryti. Jausmas, kurį jaučiame patyrę bei išnaudoję visas galimybes, yra daug geresnis nei gailėjimosi jausmas.

O kokie keliai nuvedė į Amerikos žemyną?

Ignas: Nuo pat vaikystės svajojau apie Ameriką. Pati Amerika labai traukė, nes daug esu apie ją matęs iš filmų, serialų. Kai sužinojau, kad brolis važiuos vasarai į Ameriką, pradžioje tai nuskambėjo labai keistai, neslėpsiu, ir pavydėtinai. Būtent viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau išvykti ir aš, tai įgyvendinti vaikystės svajonę, kuri šiais metais pagaliau išsipildė.

Kaip atrodė tavo dienos šioje studentiškoje programoje?

Povilas: Visą vasarą nuo ryto iki vakaro dirbdavome su jaunomis amerikiečių šeimomis. Vaikščiodavome nuo durų prie durų (door-to-door principas primena „mergaites skautes“ iš filmų, pardavinėjančias sausainius) ir bendraudavome su šeimomis, jų vaikais apie tai, kaip jiems sekasi mokykloje, kur nori mokytis baigę mokyklą, kokių turi ambicijų. Darbas yra labai sunkus emociškai, kadangi gauname nemažai atmetimo, daug žmonių nenori šnekėtis, kadangi bijo, jog „kišime“ produktą, kurio jiems nereikės. Edukacinės sistemos, kurias pardavinėjame, padeda vaikams sutaupyti laiko ruošiant namų darbus ar kartojantis informaciją prieš testus, egzaminus. Primena mokytojų knygas, su visais konspektais ir atsakymais.

– Kaip manote, ar ši programa skirta kiekvienam studentui? Kodėl?

Povilas: Manau, kad programą turėtų išbandyti kiekvienas studentas, tačiau žinoma – tai nėra skirta kiekvienam. Patirtis yra neįkainojama – išmokstame tvarkytis su savo emocijomis, kaip elgtis stresinėse situacijose, motyvuoti save, mokomės, kaip reikia bendrauti su šeimomis (kokių klausimų klausti, siekiant atrasti, kuo jiems galime padėti), kaip sudaryti gerą įspūdį per kelias minutes.

– Ką manė tavo tėvai ir draugai kai nusprendei dalyvauti? Ar buvo skeptikų? Ar pasikeitė nuomonė po vasaros?

Povilas: Turėjau labai palaikančią aplinką, dėl to labai džiaugiuosi. Žinoma, buvo ir skeptikų – iki šiol jų turiu savo rate. Vyksti į kitą žemyną dirbti sunkaus darbo, labai daug nežinomybės, o ir darbas nestandartinis lietuvių kultūrai. Tačiau skeptiškai žiūrinčių nuomonė man nerūpėjo, nesuteikiau jiems privilegijos mane stabdyti. Žinojau, jog ši programa – man labai padės. Aš turiu savo tikslus, savo ambicijas ir aiškiai mačiau pridėtinę vertę, kurią man suteiks ši patirtis. Pati vasara buvo nereali. Sutikau be galo daug skirtingų šeimų, daugiau pažinau save, išmokau gerų principų, kuriais vadovaujuosi gyvenime, ir turėjau sėkmingą vasarą – asmeniniais pardavimais likau ketvirtas Lietuvoje.

Ignas: Iš aplinkos sulaukiau įvairių reakcijų. Kadangi tiek tėvai, tiek draugai jau žinojo apie šią programą ir jos galimybes, buvo žmonių, kurie palaikė ir kurie žiūrėjo skeptiškai. Ką tikrai gerai pamenu, tai kaip tėvai reagavo į pirmą kartą, kai išgirdo, jog brolis nori dalyvauti programoje. Tiek broliui, tiek vėliau ir man tėtis pasakė lygiai tą patį, kai pranešėm, jog norim važiuoti pardavinėti knygas į Ameriką: „Vaikeli, tu pats knygos rankose nelaikai, tai apie kokį tu knygų pardavinėjimą kalbi…“. Tačiau susipažinus su programos galimybėmis tėvams viskas pasidarė aiškiau ir suprantama, kodėl studentai nori dalyvauti programoje. Tarp draugų skeptikų buvo nemažai, bet, manau, dauguma suprato, kodėl aš tai darau, ir galų gale dauguma draugų palaikė bei dabar į tai žiūri pozityviai.

Ko išmokai, kaip ši programa pakeitė tavo gyvenimą? Ko dar vis nori išmokti?

Ignas: „Southwestern Advantage“ programoje galime išmokti labai daug. Išmokstame ne tai, ko norime, bet tai, ko tuo metu mums labiausiai reikia. Važiuodamas į savo pirmąją vasarą su šia programa galvojau ir norėjau išmokti, kaip reikia tinkamai bendrauti su žmonėmis, patobulinti komunikacijos įgūdžius, nes galvojau, jog tai tie dalykai, kurių man labiausiai reikia, tačiau pasirodo ne. Dalykai, su kuriais visą gyvenimą kovojau ir kurių teko išmokti, – tai disciplina ir laiko planavimas. Tai du aspektai, kuriuos išmokau ir dar tebesimokau. Tai yra tikrai nelengva, tačiau pastebėjau, kad tokiu būdu pasidarau žymiai daugiau nei to nedarydamas. Tai labiausiai pastebėtinos pamokos, kurias išmokau su šia programa. Dalykas, kurį dar labiau norėčiau patobulinti ir į kurį labai gilinuosi – tai pardavimai, lyderystė. Kadangi programoje dalyvauju ketvirtus metus, tai noriu pagilinti savo žinias, kaip pačiam pasiekti tikslų, padėti kitiems tai padaryti, kaip apskritai dirbti su žmonėmis, kaip juos mokyti bei kaip reikia teisingai vadovauti.