Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: rajono bažnyčių paslaptys

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart pristatome rajono gyventojų dažnai lankomus objektus – bažnyčias, turinčias gilią istoriją.

Rajone – bažnyčių įvairovė

Radviliškio rajone suskaičiuojama aštuoniolika bažnyčių: penkiolika katalikiškų, dvi sentikių cerkvės ir viena evangelikų liuteronų bažnyčia. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja, kad Radviliškio bažnyčios yra labai įvairios: „Jų yra ir medinių, mūrinių. Vienos yra didesnės, kitos – mažesnės. Kai kurios stebina ir savo grožiu – tai Šeduvos, Grinkiškio ar Baisogalos bažnyčios. Jaukumu dvelkia ir Dambavos, Kurų bažnytėlės, kurios nepaisant savo dydžio nusipelno mūsų dėmesio“.

Iš jų penkios yra įtrauktos į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kultūros vertybių sąrašą. Tai – Pašušvio Visų Šventųjų, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Dambavos Dievo Apvaizdos, Dapšionių Dievo Apvaizdos bei Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios. Būtent jas šioje publikacijoje ir apžvelgsime išsamiau.

Parapijiečiams nepatinka… bažnyčios spalva

Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia, stovinti Šaukoto miestelyje, prie Sikivos–Grinkiškio kelio, buvo pastatyta iki 1863 metų. Anot Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo, Šaukote 1767 metais pastatyta bažnyčia 1863 metais buvo perstatyta. Kunigas Simonas Jakavičius už sukilėlių atsišaukimo perskaitymą 1863 metais ištremtas septyneriems metams į Tobolską, o iš jo atimtas dvasininko titulas.

Prie bažnyčios buvo prieglauda, iki 1863 metų veikė parapinė mokykla, o apie 1922 metus įsteigta parapija.

Šio pastato nepastebėti neįmanoma – jis iš tolo „kviečia“ kiek neįprasta spalva. „Šios žydros spalvos labai nemėgsta parapijiečiai. Bet tokios buvo spalvos, gal žmonių skonis dabar kitoks“, – prasitaria Valstybės saugomos bažnyčios duris atvėręs klebonas Jonas Bagdonas.

Tiesa, parapijiečių per Mišias čia nestinga. Nors per šventes jų būna daugiau, bet ir sekmadieniais renkasi pamaldžiausi. „Problema ta, kad žiemą čia šalta. Pro plyšį įskrenda ir paukščiukas, signalizacija ima veikti. Taip ir vyksta mūsų remontai. Kadangi pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, mes patys net vinies negalime įkalti“, – sako klebonas J. Bagdonas.

Netyla remonto darbai

Bažnyčioje vis dar netyla restauravimo ir remonto triukšmas. Nors čia jau prieš kelerius metus baigti cokolio, fasado, stogo, langų, durų ir išorės sienų restauravimo bei kiti darbai apsaugos maldos namus nuo tolesnio irimo, dabar to paties siekiama ir pastato viduje – interjero dekoras reikalavo neatidėliotino restauravimo.

Liepos 5-ąją sukaks dveji metai, kai klebonas J. Bagdonas dirba Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose. Kunigas juokauja, kad vis yra atsiunčiamas į tas parapijas, kuriose reikia restauruoti Dievo namus: „Perėmiau statybos darbus iš buvusio klebono. Viskas vyksta lėtai. Deja, paskubinti nieko negalime, nes restauratoriai dirba taip, kaip jiems priklauso. Iš viso darbai čia vyksta jau šeštus metus, o pabaiga numatoma tikriausiai šiemet“.

Šiuo metu Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčioje restauruojama dviejų laikotarpių sieninė tapyba. Vieni siužetai sukurti dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir nutapyti aliejiniais dažais ant drobinių juostų. Dekorą kūrė vietiniai meistrai, veikiami liaudies meno tradicijų, tačiau jaučiama ir didelė barokinės stilistikos įtaka.

Po šiais drobiniais apmušalais presbiterijoje ir ant šoninių bažnyčios sienų atidengtas senasis polichrominis dekoras, siekiantis devynioliktojo amžiaus vidurį ar antrąją pusę. Jis yra kelių spalvų, istorizmo stilistikos.

Restauratoriai siekia maksimaliai išsaugoti ir atskleisti sienų tapybos autentiškumą. Jie tvirtina autentiškos tapybos dažų sluoksnį, valo nuo jo dulkes ir nešvarumus, šalina pelėsį, atstatomos ir tinko netektys. Svarbu retušuoti sunykusią autorinę tapybą, padengti sienas apsauginėmis medžiagomis, padėsiančiomis išsaugoti dekorą.

Apipinta legendomis ir mitais

Kalbant apie Šeduvos bažnyčią, kaip apie kultūros vertybę, derėtų išskirti tai, kad dėmesio vertas ne tik renesansinis Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčios stilius, turintis baroko bruožų, bet ir visa sakralinė architektūra bei istoriniai vargonai.

Seniausias Šeduvos kultūros paveldo objektas ir vienas iš vertingiausių Lietuvos sakralinės architektūros kūrinių, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia, kaip ir daugelis tokių šventų statinių, apipinta mitais ir legendomis.

Prieš kelerius metus šioje parapijoje dirbti pradėjęs klebonas Virginijus Kazaitis sako girdėjęs, kad po bažnyčia nutiesti labirintai, leidę žmonėms tiesiai iš jos patekti į kapines, tačiau iš tiesų jokių požeminių perėjų ar slaptų kelių po bažnyčia nėra: „Po altoriumi yra 5 kvadratinių metrų ertmė, nežinia, kam skirta. Gal susidėti vyną, skirtą Mišioms, o visa kita – žmonių pasakojimai, kuriuos tikrai galima vadinti mitais“.

Bažnyčios kalvį globojo… Dievas

Šeduvos kultūros ir amatų centro vadovė, gidė Natalija Borgerdt, pasakodama miesto svečiams apie bažnyčią, nevengia paminėti ir vieno nutikimo. Pasakojama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šeduvoje gyveno kalvis, kuris iškalė visas metalines bažnyčios puošmenas. Iš jų svarbiausi buvo du trijų metų aukščio kryžiai: „Juos kalvis kėlęs ant bokštelių, o užkėlęs bei pritvirtinęs paslydo ir ėmė sliuogti nuo stogo. Užsikabinti nebuvo už ko, bet staiga jo ilgas milo paltas užkliuvo už kažkokio strypo ir kalvis pakibo tarp žemės ir dangaus“.

Gidė juokiasi, kad tuomet, kaip sakęs pats kalvis, jam „apmirė visos blusos“ ir jis jau ėmęs skaičiuoti, kiek gyvenime yra padaręs nuodėmių, bet iš langelio išlindęs zakristijonas pamatęs, kokioje padėtyje atsidūrė kalvis, puolė gelbėti ir įtraukė nelaimėlį į vidų.

Kaip pasakoja N. Borgerdt, vėliau kalvis gyveno Šeduvoje ir sulaukė 103-ejų metų: „Ir dar pasakojama, kad būdamas jau šimto metų išsipuošęs jojo ant arklio pirštis į kitą kaimą. Tad žmonės kalba, kad kalvį tikrai globojo Dievas ir jis anąkart niekaip negalėjo nukristi nuo bažnyčios stogo arba labai jau atgailavo kabėdamas ant kablio. Kad ir koks pašėlęs buvo, bet už gražius kalvio darbus Dievas jį globojo“.

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia

Dar viena bažnyčia, kurią aplankėme rengdami šį straipsnį, – tai Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia, stovinti Pašušvio miestelyje, kuris rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti jau keturioliktojo amžiaus antroje pusėje. Sakoma, kad tai – viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje.

„1553 metais Pašušvyje pastatyta pirmoji bažnyčia ir įsteigta parapija. Bažnyčią pastatė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalka Mikalojus Šimkevičius. Tai buvo nedidelė šventovė, dabartinė Švenčiausios Jėzaus Širdies koplyčia bažnyčios dešinėje pusėje“, – atvėręs bažnyčios duris pasakoja Grinkiškio ir Pašušvio parapijų klebonas Juozapas Vaicekauskas.

Iš Šiaulių kilusio ir jau keturias dešimtis metų šiame krašte klebonaujančio J. Vaicekausko teigimu, Pašušvio bažnyčia – vertinga ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais: „Iki šių dienų išsaugotas senosios bažnyčios fasadas, išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, o už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija. Altoriaus kairėje pusėje buvo aikštelė pamokslui sakyti, į kurią veda siauri laipteliai. Po pirmąja bažnyčia esančiuose rūsiuose, kaip spėjama, buvo palaidoti žymesni žmonės, tarp kurių – ir pats bažnyčios statytojas. 1821 metais dabartinė koplyčia dar turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta“.

Istorija byloja, kad 1589 metais bažnyčia ir jos turtas atiteko evangelikams reformatams, kuriuos globojo Sofija Vnučkienė. Ji 1584 metais paskyrė mokyklai ir pamokslininkui išlaikyti 17 valakų žemės. Bažnyčią po bylinėjimųsi atgauti pavyko tik 1665 metais. 1793–1798 metais buvo perstatyta mūrinė bažnyčia, įsteigta viena, o vėliau – ir antroji altarija.

Priskiriama Lietuvos krikšto liudininkams

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad Pašušvio bažnyčia laikoma viena iš seniausių mūrinių bažnyčių Žemaitijoje: „1971 metais Pašušvio bažnyčia buvo įtraukta į saugomų vertybių sąrašą. Ji yra netgi priskiriama prie Lietuvos krikšto 600 metų liudininkių. Bažnyčia, kaip ir minėjo klebonas, buvo pristatyta, perstatyta, tačiau bendras vaizdas sudaro kryžiaus formą. Tai – nėra išskirtinumas, tačiau išties vertas dėmesio faktorius. Fasado nepuošia ornamentai, tačiau dėmesį verta atkreipti į medines duris, tris langus ir dvi nišas su statulėlėmis. Taip pat čia yra vertingų dailės kūrinių, saugomi kryžiai, kurie nukelti nuo bažnyčios stogo. Toks objektas rajone – neabejotinai reikšmingas. Kasmet rengiame dviračių žygius, aplankant kultūros paveldo objektus, tad šiais metais maršrutas nuves būtent prie rajono bažnyčių“.

Klebonas J. Vaicekauskas neslepia apmaudo, kad šiandien Pašušvio bažnyčia, palyginus su senąja, atrodo lyg suvargusi, neturtinga našlaitė: „Atkūrus šalies nepriklausomybę pasidarė šviesiau, tačiau parapijoje nemažai žmonių girtauja, neturi darbo. Sugrąžintą kleboniją patys pašušviečiai išardė ir išvogė. Nuolat Pašušvyje gyvenančio kunigo parapija šiandien nebeišlaikytų“.

Visgi, ir po 463-ejų metų Pašušvio bažnyčia tebestovi, o klebonas sako, jog sekmadieniais matant vaikus, giedančius bažnyčioje, besimeldžiančias jaunas šeimas ir pagyvenusius parapijiečius šviečia viltis.

Dambavos ir Dapšionių bažnyčios – taip pat reikšmingos

Kaip jau minėta, dėmesio verta ir bažnyčia, stovinti Dambavoje, Radviliškio rajone. Pirmąją bažnyčią čia 1804 metais pastatė dvarininkai Goštautai, tačiau 1822 metais ji sudegė ir 1825 metais buvo pastatyta dabartinė bažnyčia.

Kiekvienas Dapšionių kaimo gyventojas žino, kad dvarininkas Vincas Pereščakas 1829 metais pastatė dabartinę akmenų mūro bažnyčią. Žmonės pasakoja, kad nuo 1905 metų kunigai atvykdavo pamaldų laikyti kas antrą ar trečią sekmadienį, o jau 1934 metais buvo paskirtas nuolatinis kunigas Martynas Venclova. Jis suremontavo bažnyčią, pastatė parapijos salę, sutvarkė ūkinius trobesius, vargonus.

Į vertybių sąrašą įtraukta ši bažnyčia – klasicistinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant stogo, penkiasiene apside. Turi tris medinius altorius.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: