Knygos bičiuliai neatsispiria kelionių magijai

Mums, Radviliškio knygos bičiulių draugijos„Beržės“ skaitytojų klubo nariams, įprasta prieš pasirenkant kelionės maršrutą, pasiųsti tuo maršrutu „žvalgus“, su meteorologų pagalba numatyti orus, apžvelgti renginio programą.

Gyvenantys ežerais ir upėmis turtingose vietovėse „pasišaipo“, kad mūsų pasididžiavimas vos keli mažyčiai ežeriukai – Gomertos, Arimaičių. Bet kaip čia gražu! Miškeliai, gojeliai, giraitės, geltonuojantys rapsų laukai, žaliuojančios pievos, kaimeliai, gyvenvietės. Važiuoji ir gėriesi – štai vienoje kelio pusėje kaimo bakūžės, kiek pavažiavus – renovuotos trobelės, atnaujintos fermos, o kitose vietose – naujieji kaimo statiniai – gražūs, nedidukai nameliai, jau įveisti sodai… Ir pats ežeras, besididžiuojantis vingiuotais krantais…

Šį kartą važiuojant pas sodybos šeimininkus V. ir L. Šiaulyčius ne tik „akį paganėm“ krašto gamtovaizdžiuose. Mūsų potemės – tautosaka: mįslės ir minklės, padavimai, legendos. Ir dar poezija bei proza, lietuvių liaudies dainuojamoji poezija (Stasys K., Povilas D., Alfredas K.). Daug klausimų nuskambėjo, o atsakymų dar daugiau ir pačių įvairiausių. Ir nė vienas beržietis nebuvo pamirštas – visi apdovanoti siurprizais. Skambėjo ne tik legendos (pasakojo Nijolė N., Aldona B., Almutė B., Gražina J., Staselė K.), bet ir pačių poetiniai bandymai (Aldona B.). O jau legendų įvairovė! Apie Arimaičių druską, apie Mižupio upelį, apie Velžius, Paverksnio kemsynus, Prūdytės šaltinį, Žirnio ežerėlį, Šakos upelį, Paežerių kaimelį, Pavartyčių pelkes…

Knygų bičiulių klubo „Beržė“ nariai mėgsta įvairiausias keliones, net neakivaizdines ar nuotolines. Per daugelį metų pabuvota Dzūkijoje, Suvalkijoje, aplankyta ne viena Aukštaitijos regiono lankytina vieta. Mėgstame keliauti ir vieni, ir drauge su Trečiojo amžiaus universiteto klubu. Jau daugelį kartų kelionėn išsiruošėm prieš mokslo metų pradžią, rugsėjį, o itin populiari išvyka mokslo metų pabaigoje – birželį.

Įsimintina pirmoji išvyka prie Beržės upelio. Klubo vyrai iš anksto parinko jaukią vietelę, nušienavo pievutę (malonu buvo prisiminti šienavimą dalgiu!). Tuokart džiaugėmės, kad Beržės upelis dar, palyginti, gilokas, nors jo krantai apaugę krūmais, žolėmis.

Eilę metų poilsiavome už Aukštelkų gyvenvietės, kur visus pakvietė Romas ir Gražina. Čia gėrėjomės ne tik tvenkiniu, besiganančiomis avytėmis, bet ir dainavome, klausėmės paukščių giesmininkų, gėrėjomės užmiesčio tyla. Ir suvokėme, kad pabūti tyloje – didžiulė laimė. Už tas išvykas dėkingi buvusiems klubiečiams Vilmai ir Edmundui, šviesios atminties Danguolei…

Beržiečiai ilsėjosi dzūkiškoje kaimo sodyboje, lietuviškoje „tundroje“. Buvome nukeliavę į Kamanų pelkyną.

Tokių pramoginių išvykų metu programa būna įvairi. Šiemet piešėme laimingą moterį, išbandėme vyrų ir moterų rankų miklumą, ragavome pačių pagamintus įvairiausius patiekalus: „galvočių“, duoną su medumi, svogūnu ir lašinukais, sausainiais, vyniotiniais.

Mums buvo gera su sodybos šeimininke Liuse Š, džiaugiamės bendravimu su klubo globėjomis Almute B. ir Vladislava Š., stebėjomės vairuotojo Valerijaus kantrybe ir tolerancija.

Grįždami į namus, užsukome Radviliškio Pažinimo licėjų, kuriame mus maloniai sutiko direktorės pavaduotoja Neringa. Stebino moksleiviams suteiktos galimybės tobulėti, tobula įranga klasėse, kabinetuose, skoningai tvarkoma aplinka.

Birželio 7-osios diena prabėgo nepastebimai greitai. Nuovargio jokio. Tik viltis – rugsėjį vėl vyksime, šįkart į Žemaitiją. Ten, rodos, senokai buvota…

J. Kaučikienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE