Trys mėnesiai po tragedijos: kaip gyvena našlaite likusi Emilija?

Aušra LAURINKIENĖ

„Močiute, kodėl tu man nesakai, kad likau vienui viena?“ – išgirdusi tokį netikėtą Emilijos klausimą, jos močiutė Nijolė Navickienė sako supratusi – tragedija, kurioje žuvo visa jos šeima, mergaitę privertė suaugti.

Nuo kraupios avarijos, pasiglemžusios 36-erių metų Radviliškio ugniagesio Ramūno Dargužo, 31-erių metų jo žmonos Mildos ir trejų dukrelės Ugnės gyvybes, praėjo jau daugiau nei trys mėnesiai. „Kažkaip reikia gyventi toliau ir stengtis. Juk man patikėta auginti Emiliją“, – nuoširdų pokalbį su „Radviliškio naujienomis“ pradeda anūkę auginanti moteris.

Nedrįsta praverti sesutės kambario durų

Į žuvusios dukters šeimos namus pokalbiui „Radviliškio naujienas“ pakvietusi N. Navickienė neslepia – iš pradžių buvo labai sunku praverti šių namų duris, tačiau čia geriausiai jaučiasi vienintelė gyva po baisios tragedijos likusi vienuolikametė Emilija: „Ji čia šeimininkauja. Man liepia sėdėti, o pati kepa, verda… Tik sesutės kambario durų stengiasi neatidaryti… Ilgą laiką čia kabėjo ir tėvų rūbai, Ramūno ugniagesio uniforma. Tačiau prieš Kalėdas Emilija paprašė, kad juos paslėptume spintoje. Čia pilna jos šeimos nuotraukų. O ir pati Emilija sako, kad vieną dieną norės grįžti čia gyventi“.

Kol kas mergaitė kartu su močiute gyvena pastarosios bute. „Esame labai artimos. Mus sieja stiprus ryšys. Emilija – labai protinga, žingeidi, gera mergaitė. Ji man po tokios tragedijos – tikras gyvenimo ramstis. Dėkoju Dievui, kad bent ji man liko…“ – sako N. Navickienė.

Apie tragediją sužinojo įsijungusi televizorių

„Radviliškio naujienos“ jau rašė, kad vienintelė iš ugniagesio šeimos avarijoje gyva likusi vienuolikmetė dukra buvo gydoma Klaipėdos ligoninėje. Ištvėrusi operaciją mergaitė atgavo sąmonę ir laidotuvių dieną dar nežinojo, kad liko našlaite. Pasak močiutės, ilgą laiką galvota, kaip mergaitei pranešti šią kraupią naujieną, tačiau to padaryti artimiesiems neprireikė.

„Kai jau nusprendėme, kad laikas pasakyti apie avarijoje žuvusius tėvus ir sesutę, daugelis artimųjų susibūrėme jos palatoje. Jau tada mačiau, kaip laksto jos klausimų kupinos akys. Kai palatoje likau viena, ji man ir uždavė tą klausimą… Paaiškėjo, kad apie tragediją ji sužinojo reanimacijoje įsijungusi televizorių. Nieko blogo nepagalvodama seselė jai padavė televizoriaus pultelį… Taip ji ir išsiaiškino… Ir apie avariją, ir apie tai, kad pasveikusi gyvens su manimi“, – ašaras braukia N. Navickienė.

Buvo tėčio mergaitė

Susitaikyti su mamos, tėčio ir sesutės netektimi mergytei nelengva – avarija nutiko vykstant keliu iš Palangos, paminėjus Emilijos gimtadienį.

„Pabudusi iš komos ji nuolat kalbėjo. Vis norėjo pasakoti, ką prisimena, – pasakoja mergaitę auginanti močiutė. – Ką pasakojo? Apie tai, kad su tėčiu aplankė Olando kepurę, kad tėtis iš akmenų bokštą statė, o vėliau tėveliai sugalvojo sustoti ir pakelės parduotuvėje nupirkti gėlių… Jie niekada to nedarydavo, nežinau, kodėl taip sugalvojo. Emilija dar pasakojo, kad prieš pat avariją susipyko su sesute Ugne, kuri norėjo laikyti gėles, o ji nedavė bijodama, kad jas sulaužys… Mamos paraginta duoti ir sesei gėlių, ji taip ir padarė, o daugiau… nebepamena nieko“.

Pokalbio metu močiutė vis pasakoja apie Emilijos prisiminimus su tėčiu. N. Navickienė sako, kad Emilija buvo tėčio mergaitė: „Jie viską veikė kartu, keliavo, žaidė… Anūkėlei labai jo trūksta“.

Į kapines – tik lapkričio 1-ąją

Gėlių vainikų jūra, ašaros ir begalinis skausmas praėjusių metų spalio 8-ąją apgaubė Radviliškį. Čia į paskutinę kelionę artimieji ir kolegos ugniagesiai išlydėjo avarijoje prie Plungės žuvusį ugniagesį, jo žmoną ir trejų dukrelę.

Šarvojimo salės prieigose susibūrusi minia žmonių tądien braukė ašaras – tokia netektis, kai mirtis pasiglemžia net trijų šeimos narių gyvybes, yra labai skaudi. Susirinkusieji palydėti žuvusiuosius į paskutinę kelionę šeimai negailėjo gerų žodžių ir sakė, kad tokia kraupi tragedija visus sukrėtė iki širdies gelmių… Mažylė vos trejų Ugnė atgulė nedideliame baltame karstelyje. Paskui ją iš šarvojimo salės pareigūnų išnešti ir tėvų karstai. Priešakyje – bendra žuvusiųjų fotografija, perrišta juodu kaspinu.

Čia iš skausmo perverta širdimi gedėjo ir žuvusių sutuoktinių tėvai. Čia nebuvo tik Emilijos. Tačiau mergaitė, vos tik sužinosi tiesą, kaip pati sakė močiutei, nekantravo aplankyti tėvų kapą. „Ji sakė, kad pirksime angeliuką ir pirmiausia skubėsime į kapines, – ašaras braukdama pasakoja N. Navickienė. – Tačiau vėliau, išvykusi iš ligoninės, ji persigalvojo. Sakė: „Kol dar nepamačiau, dar turiu vilties…“.

Deja, viltis užgeso lapkričio 1-ąją, kai vienuolikametė pirmąkart išvydo tėvų ir sesutės kapą. Dabar ji šios vietos jau nebesibaimina – noriai lanko mylimų artimųjų kapą, sugrįžta į tėvų namus.

Labiausiai bijojo užuojautos

Anūkę auginanti moteris sako, kad į mokyklą Emilija sugrįžo vos tik pasveikusi: „Jau lapkritį ji grįžo į mokyklos suolą. Taip, ji labai bijojo šio sugrįžimo. Emilija labiausiai bijojo užuojautos ir klausimų, tačiau mokiniai buvo puikiai tam paruošti – visi ją sutiko lyg niekur nieko. Atrodo, gyvenimas tęsiasi…“

Tiesa, ne visi nugalėjo savo smalsumą. N. Navickienė neslepia – ši tragedija išskyrė Emilijos ir jos draugės kelius: „Kai jai, dar gulinčiai ligoninėje, draugė parašė trumpąją žinutę, paklausdama, ne kaip ji jaučiasi, o ką prisimena iš tos dienos, Emilija labai įsižeidė. Ji labai bijojo tų klausimų, todėl su ta mergaite ir šiandien dar nebendrauja…“

Nori sekti tėčio pėdomis

Paklausta, kokiomis spalvomis ateitį piešia Emilija, jos močiutė susigraudina: „Ji sakė, kad užaugusi rinksis ugniagesio specialybę, nes nieko nebijo, o ir tėčio profesija buvo būtent ši.

Jau seniau rašėme, kad šeimos laidotuvių dieną į Radviliškį susirinko daug pareigūnų. Palydėti į paskutinę kelionę žuvusio Ramūno, jo žmonos ir dukrelės atvyko iš Tauragės, Šiaulių apskričių, departamento atstovai, tarnyba. Šalia gedulo namų priešgaisrinę techniką išrikiavę ugniagesiai ėjo garbės sargybą, po keturis stovėjo prie karstų šarvojimo salėje.

Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai našlaite likusios Emilijos nepamiršo ir prieš šventes – prieš Kalėdas aplankė ją močiutės namuose priešakyje su Kalėdų Seneliu. „Net širdyje gera, kad Ramūno kolegos nepamiršta jo mergaitės“, – sako N. Navickienė.

Dėkoja geradariams

Šeimos tragediją išgyveno ne tik ugniagesiai, netekę mylimo kolegos, bet ir visas Radviliškio rajonas.

„Labai noriu padėkoti visiems, kurie ištiesė pagalbos ranką. Po tragedijos jau praėjo tiek laiko, kad supratau, jog pats laikas pasakyti ačiū tiems, kurie padėjo. Tai ir mano darbovietė lopšelis-darželis „Eglutė“, skyrusi daugiau nei 1200 eurų paramą, ir nepažįstami žmonės, į sąskaitą pervedę 4857 eurus, bei, be jokios abejonės, mūsų nuostabus rajono meras Antanas Čepononis, kuris, kaip ir žadėjo, savivaldybės bei Šeimos labdaros ir paramos fondo lėšomis padengė absoliučiai visas laidojimo išlaidas. Kai į sąskaitą ėmė plaukti pinigai, net išsigandau, sakiau, kad jau gana, nebereikia… Tačiau svarbiausia, kad supratau – aplink vien nuostabūs žmonės… Ačiū visiems“.