Justinas Pranys – jaunatviškas seniūnas

Aušra LAURINKIENĖ

Žinantis, ko nori, žingeidus ir šeimyniškas – būtent taip save apibūdina jaunatvišku entuziazmu užkrečiantis ir plačia šypsena visus šeduvius pasitinkantis Šeduvos miesto seniūnas Justinas Pranys.

Prie garuojančios arbatos puodelio jaunas politikas, vyras ir tėtis mielai pasakoja ne tik apie vaikystę Šeduvoje, pašėlusius studentavimo metus, sukurtą šeimą, bet ir dalijasi ateities vizijomis bei planais.

Svarbiausia – noras dirbti

Vos 29-erių metų vyras dar tik apšyla šiose pareigose ir juokdamasis sako, kad dažnas šeduvis dar jo neatpažįsta: „Būna, kad sveikinasi su senuoju seniūnu, o su manimi – iš mandagumo, nė nežinodami, kas aš. Arba svečiai iš užsienio – sužinoję, kad bendrauja su miesto seniūnu, labai nustemba, kad aš toks jaunas. Tiesa, Radviliškio rajono savivaldybėje jau žino, kad čia ne šiaip jaunuolis iš gatvės duris varsto“.

Šmaikštumo nestokojantis J. Pranys neslepia neabejojantis, kad yra apsčiai manančių, kad jis Šeduvos seniūno kėdei – gerokai per jaunas, tačiau tiki, kad darbais įrodys, jog yra kitaip: „Svarbiausia – begalinis noras stengtis ir dirbti dėl Šeduvos miesto ir visų šeduvių gerovės. Tikiu, kad patirties stoką metams bėgant pakeis džiuginantys darbo rezultatai, o žmonės nuoširdžiai džiaugsis tuo, kas nuveikta“.

„Mokytojai turėtų ką papasakoti…“

Radviliškyje gimęs ir vos metukų į Šeduvą su tėvais persikėlęs J. Pranys sako besididžiuojantis tuo, kad yra šeduvis: „Visiems ir visada sakiau ir sakysiu, kad esu iš Šeduvos. O jei kas nežino, kur ji yra, – pasiūlau atsiversti žemėlapį. Didžiuojuosi savo kraštu. Čia prabėgo nuostabiai smagi vaikystė. Tiesa, su keleriais metais jaunesne seserimi buvome geri vaikai – nuo penkerių gaminomės valgyti ir su degtukais nežaidėme“.

Paklaustas, koks buvo mokinys, Šeduvos miesto seniūnas šypsodamasis prasitaria: „Mokytojai turėtų ką papasakoti, tačiau nebuvau piktybinis vaikas, kuris negerbtų vyresnių. Manęs buvo visur pilna. Sugebėjau ar ne – visur ėjau. Grojau orkestre, nors su muzika nedraugauju. Nuo antros klasės dešimt metų šokau liaudies šokius. Būdamas antroku su šeštos klasės moksleiviais žaidžiau krepšinį. Į dailę nenuėjau, nors galėjau… ranka nešleiva – žmonės sako, kad raštas gražus. Per pamokas dažniausiai sėdėdavau galiniame suole. Jei pamokos buvo neįdomios – žaisdavome kortomis. Žinoma, ne kasdien. Ar tėvams teko lankytis pas direktorių? Tebūnie tai paslaptis, tačiau mamai teko kartais raudonuoti. Buvo dalykų, kurių galėjau nedaryti. Nesinorėjo atsilikti nuo draugų. Visada norėjau konkuruoti, būti priekyje“.

Skaudus gyvenimo smūgis

Netrukus visuomet veide šviečianti šypsena apsiblausia ir atvirumo nestokojantis vyras atskleidžia, kad gyvenime teko ištverti sunkų smūgį – vos vienuolikos metų jis neteko tėčio, tad noras visuomet būti pirmam kartais apkartindavo sielą – norėjosi, kad tėtis galėtų didžiuotis pasiekimais.

„Skaudu prisiminti, tačiau kaip dabar menu tą itin karštą vasaros dieną, kai su tėčiu sode statėme namelį, o aš, pakviestas draugų, išbėgau žaisti. Netrukus sesuo pranešė, kad tėtį išvežė… Jį ištiko infarktas. Nenuostabu, kad su šia netektimi susitaikyti buvo itin sunku, tačiau turėjau subręsti ir tapti šeimos galva. Kaip bebūtų, toks yra gyvenimas ir kartais jis atsiunčia labai sunkių išbandymų. Labai gerbiu mamą, kuri pati viena išauklėjo mane ir seserį, įskiepijo tinkamą požiūrį į gyvenimą ir pagarbą vyresniems žmonėms. Iki pat šiandien į ją kreipiuosi Jūs“, – sako prieš trejus metus pats tėčiu tapęs J. Pranys.

Prioritetas – šeima ir draugai

Dabar 29-erių metų žmona Justina ir praėjusį mėnesį trejų metukų gimtadienį atšventusi dukrytė Medeina – didžiausias Šeduvos miesto seniūno gyvenimo džiaugsmas. Visur suspėjantis ir šeduvių bėdas kasdien sprendžiantis vyras sako, kad svarbiausi jo prioritetai – šeima ir draugai, kurie greta – nuo darželio laikų: „Labai vertinu tikrą draugystę ir džiaugiuosi, kad turiu tokių žmonių greta. Mano šeima – mano užuovėja. Žinoma, dukrytei nesugebu būti griežtu tėčiu. Leidžiu daryti, kas jai patinka. Nebent pavargęs pasakau kokį griežtesnį žodį. O šiaip auklėjimo šeimoje imasi žmona“.

Dar studijų laikais su žmona Justina susipažinęs vyras šypteli: „Mūsų pažinties istorija turi kelias versijas. Žmonos ir manąją. Kokia manoji? Ilgą laiką buvome tiesiog pažįstami praeiviai, pasisveikinantys ir tiek. Tačiau kartą, važiuodamas troleibusu šalies sostinėje, kurioje abu mokėmės, pamačiau ją, stovinčią stotelėje, ir nusiunčiau trumpąją žinutę. Taip prasidėjo bendravimas, kuris tęsiasi iki šiol“.

Lygiai prieš mėnesį penkerių metų vedybų sukaktį atšventę Justinas ir Justina Praniai, kaip ir kiekviena šeima, neišvengia dūmų, tačiau Šeduvos miesto seniūnas sako tuomet čiumpantis knygą ir ramiai laukiantis, kol „degtukas“ žmona nurims. „Gera žinoti, kad šalia yra artimas sielai žmogus. Esu laimingas turėdamas tokią šeimą“, – šypsodamasis sako jaunas Šeduvos miesto vadovas.

Ir šluotą rankose laikė, ir plytas nešiojo

Darbo nebijantis J. Pranys sako gyvenime matęs ir juodo, ir balto. Nors visuomet svajojo būti architektu, Vilniaus kolegijoje baigė transporto inžinerijos studijas, kurios, pasak vyriškio, buvo itin lengvos ir tapo tikruoju studentavimu. Vėliau išvyko į Londoną, kur ėmėsi visokiausių pavienių darbų – ir šluotą rankose laikė, ir plytas nešiojo.

„Niekuomet nebijojau darbo. Tai buvo puikūs ir naudingi potyriai mano gyvenime. Grįžęs į sostinę, pas mylimąją, vienoje kompanijoje įsidarbinau pardavimų vadybininku. Po penkerių metų įkūriau savo verslą – užsiėmiau didmenine ir mažmenine prekyba produktais žirgams. Taip sugrįžau į Radviliškį – čia plėtoti savo veiklą“, – gyvenimo vingius atskleidžia J. Pranys.

Ateities vizijose – didelė šeima ir dar gražesnė Šeduva

Per dukrytės Medeinos krikštynas juokais pasakęs, kad taps naujuoju Šeduvos seniūnu, J. Pranys sako nė nemanęs, kad taip bus iš tiesų, tačiau sėkmingai įveikęs kelis konkursus dabar eina šias pareigas ir visą save skiria Šeduvos miesto gerovei kurti.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja save po dešimties metų, energingasis Šeduvos miesto seniūnas sako tikintis, kad kieme lakstys trys ar keturi vaikai, Šeduva bus dar gražesnė, o žmonės – kur kas atviresni: „Dirbant šį darbą mane užvaldęs labai geras jausmas. Visuomet norėjosi nuveikti kažką gero vardan Šeduvos. Smagu matyti, kaip viskas keičiasi. Kartais pats stebiuosi, kaip pavyko tiek nuveikti, ir manau, kad mane saugo koks ant peties sėdintis angeliukas ir mojuoja laimės šakele. Džiaugiuosi, kad galiu priimti sprendimus, susijusius su šeduvių gerove ir įgyvendinti savo idėjas. Šiemet atšventėme 360 metų miesto jubiliejų ir smagu matyti, kad miestas pasikeitęs 360 laipsnių kampu. Gera bendrauti su žmonėmis, juos išklausyti“.

Šeduvos miesto galva neslepia – sunkumų visada buvo ir bus, nes kiekvienam įtikti – tiesiog neįmanoma, tačiau jis tikisi tapti tokiu autoritetu, kokiu jam buvo buvęs ilgametis miesto seniūnas: „Noriu, kad jaunimas suprastų, kad mano durys – visuomet atviros. Stengiuosi, kad miesto jaunuoliai į mane žiūrėtų kaip į vyresnį draugą, o vyresnė karta manimi pasitikėtų“.

Šmaikštumo nestokojantis Justinas Pranys neslepia neabejojantis, kad yra apsčiai manančių, kad jis Šeduvos seniūno kėdei – gerokai per jaunas, tačiau tiki, kad darbais įrodys, jog yra kitaip.

„Šiemet atšventėme 360 metų miesto jubiliejų ir smagu matyti, kad miestas pasikeitęs 360 laipsnių kampu. Gera bendrauti su žmonėmis, juos išklausyti“, – sako Justinas Pranys.

Autorės nuotr.

Žmona Justina ir praėjusį mėnesį trejų metukų gimtadienį atšventusi dukrytė Medeina – didžiausias Šeduvos miesto seniūno gyvenimo džiaugsmas.

Asmeninio albumo nuotr.

Radviliškyje gimęs ir vos metukų į Šeduvą su tėvais persikėlęs J. Pranys sako besididžiuojantis tuo, kad yra šeduvis

Dešimt metų skirta tautiniams šokiams.

Šeduvos miesto vadovas sako labai gerbiantis mamą, kuri pati viena išauklėjo jį ir seserį bei įskiepijo tinkamą požiūrį į gyvenimą ir pagarbą vyresniems žmonėms.

Asmeninio albumo nuotr.