NULL

Gera sugrįžti, kai žinai, jog Tavęs laukia

Mieli Šeduvos gimnazijos mokytojai, nuoširdžiai sveikiname Jus rudens lapų nubarstytais takais sugrįžus į mokyklą. Juk smagu grįžti, kai žinai, jog Tavęs laukia. O jei vis dar laukia net po 43-ejų metų, – dvigubas džiaugsmas.

Tą mes, Šeduvos vidurinės mokyklos XXVIII laidos abiturientai, puikiai supratome, kai šią vasarą susirinkome prie mokyklos, o tada užlipome laiptais į trečiąjį aukštą ir suėjome į savo jaukųjį prancūzų kalbos kabinetą. Kaip ir tada, 1971 metų gegužės 25 dieną, kai mūsų mylima auklėtoja Bronė Abromaitienė pakvietė mus į paskutiniąją pamoką, taip ir šį kartą klusniai susėdome (pagal nuotrauką) į savąsias vietas. Tik šį kartą buvome be Auklėtojos, bet jos mielą šypseną pakeitė mūsų klasės draugės muzikos mokytojos Stasės malonus balsas, kuris pasiūlė pradėti pamoką.

Reikėjo papasakoti, ką nuveikėm per tuos prabėgusius 43-ejus metus, prisiminti nuotykį, apie kurį lig šiol nežino bendraklasiai, ir atsakyti į mokytojos va bank (prisiminėm prancūzišką žodį) klausimus. Už tai kiekvienam buvo pažadėtas saldus prizas.

Nors kelių bendramokslių dėl svarbių priežasčių nebuvo pamokoje, visi prieš klasę atsakinėjom taip ilgai, jog prireikė net dviejų pamokų be pertraukos. Klausydamiesi vieni kitų supratome, kokie talentingi mokytojai mus mokė, todėl esam tokie komunikabilūs ir tiek daug nuveikę gerų darbų: visi, baigę vidurinę, mokėmės toliau, dirbom ir dabar kai kurie dar dirbam, visi sukūrėm šeimas, auginom vaikus, o dabar padedam auginti anūkus.

Vadinasi, puikiai išmokome Jūsų, mieli Mokytojai, pamoką, jog reikia mokytis visą gyvenimą. Tą ir darome, todėl iš mūsų – buvusios XIA klasės – „išėjo“ keletas inžinierių, mokytojų, medikų, įvairių žemės ūkio specialistų, bibliotekininkų, gėlininkų, muzikų, dailininkų ir net verslininkų. Daug šiltų žodžių pasakėme apie mus mokiusius mokytojus, prisiminėm jų pavardes ir net vardus. Ypač daug gero ir gražaus kalbėjome apie mūsų mylimą auklėtoją, tikėdamiesi, jog ji iš aukštybių mus girdi ir didžiuojasi mumis.

Baigdami pamoką sudainavome mūsų klasės dainą ir pajuokavome, kaip lemtingai išsipildė jos eilutės: „Kad kiekvienas geras draugas toks ir liktų amžinai, būtinai suduok per petį, būtinai“. Kad nepamirštume šio susitikimo, išmokome mokytojos Stasės pasiūlytą ir naują dainą.

Po pamokos prasidėjo pasivaikščiojimas po mūsų gražiąją mokyklą. Ypač smagu buvo prisiminti visus pokštus tiems, kurie čia mokėsi nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Vaikščiodami didžiavomės, kokioje ypatingoje mokykloje mums teko mokytis. Juk šiais koridoriais kažkada vaikščiojo ir dabartinis Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Šaunieji gimnazijos mokytojai, didžiuokitės, jog ne vieną garsų ir žymų žmogų išugdėte Lietuvai. Atsisveikindami su mokykla dar kartą mintyse padėkojome visai mokyklos bendruomenei, kuri taip rūpestingai puošia ir prižiūri mokyklą bei jos aplinką. Žinoma, sustojome ant laiptų ir bendrai nuotraukai – į tas pačias vietas, kaip ir per paskutiniojo skambučio šventę.

Vėliau, aplankę Auklėtojos kapą ir uždegę atminimo žvakutes, susirinkome į kavinę. Nors akį traukė ant stalo sukrauti skanėstai, o nosį kuteno kepsnių kvapai, visi neskubėjo švęsti, nes vis dar norėjosi kalbėtis apie mokykloje praleistus metus, vartyti atsivežtus nuotraukų albumus, pasakoti apie dabartines savo šeimas. Kai susėdome bendrai dainai, daugelis išsitraukėm išsaugotas dainų ir atminimų knygeles. Garsiai skaitėme vienuoliktoje klasėje rašytus atminimus, stebėjomės, kokie buvome tada talentingi ir nuoširdūs.

Dainavome iš knygelių daug to meto dainų: lietuviškų, rusiškų ir net prancūziškų (tokių auklėtoja buvo išmokiusi ne vieną). Mūsų šilto bendravimo ir juoko visą vakarą klausėsi nutilusios Šeduvos miestelio gatvės, nuo karščio pavargusios, bet kupliai žaliuojančios liepos ir po jomis žydinčios gėlės. Ačiū visiems, kurie taip gražiai prižiūri gimtąjį mūsų vaikystės ir jaunystės miestą. Ne vienas miestas galėtų iš jūsų pasimokyti, kaip kurti jaukią aplinką.

Nors buvo labai šilta, jauku ir gera, bet pirmą nakties atėjo laikas skirtis su pažadu, jog po poros metų ir vėl susitiksim. Vienų laukė kelionė į Kauną, kitų – į Klaipėdą, Jurbarką, Alytų, Akmenę, Šiaulius, o Vydmantui reikėjo po kelių dienų išskristi net į Airiją.

Atsisveikindami visi nuoširdžiai dėkojom mūsų bendraklasei Angelei Kliorytei-Buivytienei, be kurios šis susitikimas tikrai nebūtų įvykęs. Tai ji surado mus visus, skambino ne po vieną kartą, tarėsi su mokykla dėl susitikimo (juk vasara) ir nakvynės bendrabutyje, gavo net mūsų klasės dienyną. Ačiū jai ir visiems, kurie padėjo mums susitikti.

Mieli Šeduvos gimnazijos mokiniai, visada atminkite, jog jus moko ir jūsų mokykloje dirba patys geriausi mokytojai. Tegul jų klasių langai jums visą gyvenimą šviečia kaip Laimės žiburys, prie kurio norėsis dar ir dar kartą sugrįžti. Visiems sėkmingų mokslo metų!

Šeduvos vidurinės mokyklos XXVIII laidos XIA klasės abiturientų vardu Zita Giedrikaitė-Cijūnėlienė

Pakartota paskutiniojo skambučio nuotrauka.

Ant tų pačių mokyklos laiptų, tik prieš daugelį metų.

Ir vėl toje pačioje klasėje po 43 metų.

Paskutiniojo skambučio šventė. 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE