NULL

Būti tėvu – ne tik laimė, bet ir atsakomybė

Aušra LAURINKIENĖ

Birželio 7-ąją, minint Tėvo dieną, kiekvienas prisimena vieną iš svarbiausių žmonių savo gyvenime. Tiesa, daugelis vyrų į šią šventę žiūri skeptiškai. Galbūt dėl to, kad šventės laikomos sentimentaliu dalyku, kai žmonės dalijasi savo jausmais. O vyrai iš mažens mokomi, kad tikram vyrui sentimentalumas turi būti svetimas. Bet vyrai, kaip ir moterys, nori dėmesio ir visuomet nudžiunga sulaukę nedidelės dovanėlės ar tiesiog sveikinimo nuo savo vaikų.

Šįkart smalsaujame, kaip šią ypatingą dieną švenčia naujosios rajono Tarybos nariai.

Supranta, kodėl jaunimas nenori tapti tėčiais

Tarybos narys Algirdas Venckus tikina suprantantis, kodėl šiuolaikinis jaunimas kratosi atsakomybės tapti tėčiais.

Radviliškio naujienų“ kalbintas Tarybos narys Algirdas Venckus juokdamasis klausia: „Ar laikoma, kad turiu vaikų, jei užauginau dvi dukteris?“. Vyriškis pasakoja, kad jo gyvenimo ir akių šviesa – Vilniuje gyvenanti keturiasdešimties Erika ir Radviliškyje gyvenanti dvidešimt aštuonerių Justė.

A. Venckus savo tėvų neteko anksti: „Mama mirė, kai buvau trylikos, o tėtis – kai buvau vos aštuonerių. Į Jūsų klausimą, ar aplankau tėvo kapą šią dieną, atsakysiu sąžiningai – ne. Aplankau jį minint lapkričio 1-ąją. Nesu mėgėjas lankytis kapinėse. Tai slegia, o tokią šventišką dieną galima tėtį prisiminti tiesiog mintyse“.

Prisimindamas savo tėva, nors kai jo neteko buvo dar visai mažas, A. Venckus pasakoja, kad prieš akis iškyla paprasto valstiečio darbininko paveikslas: „Jis buvo paprastas, daug dirbo, kad išlaikytų šeimą. Manau, kad būtent tai perėmiau iš jo“.

A. Venckus sako manantis, kad dukterys sveikina jį standartiškai: „Tiesa, nežinau, kaip sveikina kitus. Pirmąjį birželio sekmadienį dukros, jei būna vietoje, aplanko, susirenkame. Jei ne – paskambina ar atsiunčia kokią sveikinimo žinutę. Vėliau būna surengti tėvelio pietūs. Tiesa, juos ruošiu ne aš. Mane lepina šeimos moterys, nes aš apskritai nemėgstu gaminti“.

Kalbėdamas apie dieną, kai pirmąkart tapo tėčiu, A. Venckus neslepia – tuomet užplūdo keistas ir nesuprantamas jausmas: „Po begalinės euforijos ir džiaugsmo užklupo baimė, atsakomybė ir nežinia – o kas toliau? Šiandien, jei atvirai, aš suprantu jaunimą, kurie vengia atsakomybės ir nenori tapti tėčiais. Juk būti tėčiu – sudėtingas ir labai atsakingas darbas. Tai nėra skirta kiekvienam. Juk ne veltui yra posakis: „Maži vaikai – maži vargai. Dideli vaikai – dideli vargai“. Tiesa, tiems, kurie vis dar svarsto, ar verta tapti tėčiu, noriu pasakyti, kad visus rūpesčius ir bėdas užgožia begalinė laimė. Būti tėčiu – neapsakoma laimė“.

Kiekvieną sekmadienį – prie bendro pietų stalo

Andrius Grabauskas pasakoja, kad jo dukrelė Agota dar gerokai per maža, jog darytų staigmenas, tad Tėvo dieną pasistengia žmona.

Jau antrąjį kartą Tėvo dieną švęsiantis Tarybos narys Andrius Grabauskas juokiasi, kad jo dukrelė Agota – dar per maža, jog darytų staigmenas. „Mano mažajai ir vienintelei rugpjūčio 23-iąją sueis treji. Kol kas šią dieną pasistengia žmona. O aš tikiuosi, kad bėgant metams šią dieną būsiu pasveikintas vis originaliau ir kasmet užplūs vis daugiau teigiamų emocijų“.

Kiekvieną sekmadienį su savo tėvais prie bendro pietų stalo sėdantis A. Grabauskas sako, kad nėra iš tų žmonių, kurie sureikšmina šią šventę: „Ir šiemet sėsime prie stalo. Tiesa, jis bus kiek šventiškesnis, o aš, kaip ir kasmet, savo tėčiui stengiuos įteikti gėlių ar bent paspausti ranką“.

Vaikystėje, kaip sako pats A. Grabauskas, jam mama ir tėtis suteikė nemažai laisvės, tad griežtos tėvo rankos pajusti neteko: „Kokio auklėjimo griebėsi tėvai, reikėtų klausti jų pačių. Tačiau aš tuo, koks šiandien esu ir kaip esu išauklėtas, esu patenkintas. Manau, kad norėčiau taip pat išauklėti ir savo atžalas“.

Nebūna pamirštas

Du sūnus Joną ir Igną išauginęs tarybos narys Algimantas Ruseckas sako, kad vaikystėje jo tėtis neauklėjo itin griežtai.

Du sūnus Joną ir Igną išauginęs Tarybos narys Algimantas Ruseckas „Radviliškio naujienoms“ atskleidžia, kad jo vaikai niekuomet nepamiršta: „Būnu pasveikintas įvairiai. Dovanų ar gėlių neperka. Tiesiog būnu prisimintas šią gražią dieną. Sulaukiu originalių sveikinimų. Visuomet ką nors sugalvoja“.

A. Rusecko teigimu, vaikystėje jo tėtis Povilas neauklėjo itin griežtai: „Jis buvo labai geras ir doras žmogus. Darbštus. Manau, kad perėmiau šias jo teigiamas būdo ir asmenybės savybes“. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais po tėčio mirties, A. Ruseckas aplankys jo kapą: „Susirenkame, suvažiuoja seserys, jų vaikai. Pabendraujame, pabūname šią dieną“.

A. Ruseckas sako puikiai pamenantis dieną, kai pirmąkart tapo tėčiu: „Neapsakomai geras jausmas. Matyt, į viską jau žiūrėjau kitomis akimis, nes buvau gerokai vyresnis, nei įprastai vyrai, pirmąkart tampantys tėvais. Kai gimė pirmasis sūnus, man buvo 39-eri metai. Smagu buvo sulaukti atžalos.

Vienas vaikas – ne vaikas

Tarybos nariui Justui Malinauskui šiųmetinė Tėvo diena bus jau trečioji.

Trečiąją Tėvo dieną šiemet švęs Tarybos narys Justas Malinauskas. Dvejų metukų Vakarį su žmona auginantis vyriškis juokiasi, kad tai – tik pradžia: „Vienas vaikas – ne vaikas. Pats esu iš trijų vaikų šeimos, tad neįsivaizduoju, kaip galima augti be brolių ar seserų“.

J. Malinauskas Tėvo dieną dovanų nesureikšmina: „Mano tėčio jau nebėra tarp gyvųjų. Tad dažnai, nebūtinai pirmąjį birželio sekmadienį, bet greta šios datos, užsakome šv. Mišias už tėvo vėlę. Taip prisimename labai brangų ir artimą žmogų, kurio, deja, nebėra greta mūsų“.

Vyriškis sako, kad vaikystėje nuo tėčio velnių negaudavo: „Gal ir aš geras vaikas buvau. Mama buvo kiek griežtesnė. Stengiuosi, kad ir mano šeimoje būtų taip pat. Noriu būti toks pats tėtis savo vaikui, koks tėtis buvo man“.

Tėčiui – kava, gėlės ir bučiniai

Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Darius Jurėnas neslepia, kad dukterys vynioja jį aplink pirštą. Autorės nuotr.

Tuo tarpu moksleivių Vytautės ir Grėtės tėtis, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Darius Jurėnas, džiaugiasi kasmet šia proga sulaukiantis kavos, gėlių ir bučinių: „Visuomet dukterys mane taip pasveikina ir nudžiugina. O aš savo tėčiui įteikiu gėlių, suvalgome tortą. Pernelyg nešvenčiame, tačiau ir nepamirštame šios dienos“.

Iš tėčio, su kuriuo D. Jurėno šeima iki šiol gyvena viename name, vyras sako išmokęs labai daug: „Jis buvo ir pavyzdys, ir mokytojas. Tai buvo seno kirpimo inžinierius, kuris mane išmokė ne tik gyvenimo, bet ir techninių dalykų. Tėtis man – autoritetas. Vaikystėje jis buvo pakankamai griežtas. Bet juk taip ir turi būti, auginant vyrą. Su dukterimis gali būti švelnesnis. Aš toks stengiuosi būti savo mergaitėms. Pas mus šeimoje ne aš, o mama griežtesnė. Mane panelės vynioja aplink pirštą…“.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE