Rudeninė knygų bičiulių klubo „Beržė“ išvyka

Į ekskursiją šį kartą susiruošėme niūrų rudens rytą. Nelijo. Tik neramino ūkanos. Pirmasis sustojimas Šiauliuose. Aplankėme legendinę skulptoriaus Viliaus Purono lapę. Ši gražuolė, įkurdinta Talkšos ežero pakrantėje, stebino savo dydžiu. Šis kūrinys – didžiausia gyvūno skulptūra, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Gerokai prašvitus pasiekėme Dargaičius. Jame įsteigtas vienas didžiausių Šiaurės Lietuvoje ir Baltijos šalyse mažasis zoologijos sodas.

Ūkyje gyvena 21 skirtinga gyvūnų rūšis. Ūkio šeimininkė noriai pasakojo apie savo augintinius: alpakas, lamas, kupranugarius, asiliukus, avytes, ožiukus ir kt. Džiaugdamiesi kaip vaikai šėrėme gyvūnėlius, glostėme, šnekinome. Laikas neprailgo, bet mūsų jau laukė Kuršėnai.

Kuršėnų įsikūrimo laikas tiksliai neišaiškintas. Vietovės pavadinimas kilęs nuo žodžio „kuršis“. XVIII amžiaus pabaigoje Kuršėnai buvo nedidelis prekybinis miestelis, įsikūręs abipus Ventos. Miestelis pradėjo augti XIX amžiaus ketvirtame ketvirtyje nutiesus Liepojos-Romnų geležinkelį. Miestelis stipriai suniokotas I ir II pasaulinių karų metais.

Šiandien nieko nestebina, kad Kuršėnai vadinami „puodžių miestu“. Kuršėniškiai didžiuojasi pirmojo lietuviško kalendoriaus kūrėju M. Ivinskiu ir visoje šalyje paplitusiu Kuršėnų vyniotiniu.

Nuo 1631 metų miesto pasididžiavimas – Jurgio Gruževskio dvaras. Šis medinis dvaras vienintelis Lietuvoje išlikęs ir LENO teisę turėjęs dvaras (turtas priklauso giminei iki tol, kol yra gyvų paveldėtojų vyrų).

Dvaras pasižymi dvaro rūmų elegancija, vertybėmis ir grožiu. Mediniame dvare išlaikytos visos medinės dvarų architektūros paveldo vertybės. 2020 metais dvaras restauruotas, o restauravimo metu išlaikytos visos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės.

Kuršėnuose gyveno ar dirbo daug įžymių žmonių: poetai St. Aglinskis, V. Reimeris, žurnalistas A. Laurinčiukas, aktoriai V. Bendoraitis, A. Gabrėnas, K. Kymantaitė, A. Gregorauskaitė, S. Navardaitienė, dainininkė N. Ščiukaitė, rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. 9-erius metus parapijai vadovavo klebonas E. Zeidotas. Miestelį ir Lietuvą garsino pasaulinio akademinio irklavimo čempionas J. Pinskus, visiems žinoma šeima – Rima Baškienė (Seimo narė nuo 2004 m.) ir medžio drožėjas R. Baškys, gausus būrys puodžių.

Kai diena ėjo vakarop, išvykome prie Šatrijos kalno, kurio aukštis – 228 metrai. Apie jį sukurta daug legendų. Viena iš jų byloja, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas. Jis prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Tuomet atlėkusios pelės pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas sušuko: „Ak jūs, nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Pelės išsilakstė, ir taip kalnui prigijo Šatrijos pavadinimas.

Pasakojama, kad kasmet Žemaitijos raganos susirenka ant kalno ir linksminasi iki pirmųjų gaidžių. Tik vieną kartą įsilinksminusios neišgirdo gaidžių, stvėrė šatras ir išsilakstė. O paskutinė ragana vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“. Nuo to laiko žmonės ir vadina kalną Šatrijos vardu…

Įkopę į kalną ir nusileidę žemyn, išsiruošėme į namus. Nuotaika buvo pakili. Daug pamatėme, sužinojome. Dėkingi visiems, padėjusiems organizuoti išvyką ir jai pasiruošti.

Knygų bičiulių klubo „Beržė“ informacija