Knygos bičiuliai diskutavo apie epidemijas, pandemijas ir kitas grėsmes

Ko gero, daugelis iš mūsų yra girdėjęs posakį: „Išgelbėk, Viešpatie, nuo karo, bado ir maro“, kurį šiandien dar papildytume – ir nuo „kovido“. Tai, kad žmonių gyvybių nusinešė maro, choleros, raupų epidemijos, žinome iš istorijos vadovėlių ir grožinės literatūros. Šiandien irgi dažnai skamba žodžiai epidemija, pandemija. Tai žodžiai ir faktai, kurie pasėja nerimą ir baimę. Ką gi reiškia šie žodžiai? Epidemija – žymus užkrečiamosios ligos išplitimas. Pandemija – užkrečiamoji liga apima visą žemyną ir plačiau.

Apie Covid–19 pandemiją jau esame girdėję daug kartų ir iš įvairiausių šaltinių. Neseniai skaitėme ir apie 2003 metais išplitusią Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje SARS epidemiją. Šį epidemijos protrūkį pavyko suvaldyti bemaž po šešių mėnesių panikos.

Nors raupų epidemija jau senai įveikta, tačiau 1970–aisiais ši infekcinė liga nusiaubė Indiją, nusinešdama 200 tūkstančių gyvybių.

1916 metais poliomielito epidemija smogė tūkstančiams JAV piliečių. Vien Niujorke užfiksuota apie 9 tūkstančius poliomielito atvejų. Tais metais Amerikoje mirė 25 procentai poliomielito aukų. Vakcina prieš šią ligą atrasta tik 1950 metais.

1918–1919 metais siautėjo ispaniškojo gripo pandemija, pražudžiusi dešimt milijonų žmonių (daugiau, nei žuvo žmonių per Pirmąjį pasaulinį karą). Ispaniškuoju gripu užsikrėtė maždaug trečdalis pasaulio gyventojų.

Neseniai Haityje choleros protrūkis nusinešė per 500 gyvybių.

Ir vis tiek baisiausia žmonijos istorijoje epidemija – maras. Ne veltui ši liga praminta „juoda mirtimi“. Manoma, kad po viduramžių Europą ir Aziją jai išplisti padėjo laivuose kartu su grūdais keliavusios žiurkės. Skaičiuojama, kad 1347–1351 metais maras pražudė du trečdalius Europos gyventojų. Manoma, kad per 200 metų laikotarpį jis visame pasaulyje nusinešė apie 100 milijonų žmonių gyvybių. Ši pandemija vaizduojama bažnytinio meno bei viduramžių literatūros kūriniuose.

Šeštajame amžiuje tris dešimtmečius rytinėje Romos imperijos dalyje siautėjusios Justiniano maro epidemijos nusinešė 100 milijonų gyvybių. Apie 540-uosius mūsų eros metus Konstantinopolyje kasdien nuo epidemijos mirdavo maždaug po 5 tūkstančius gyventojų.

Trečioji maro pandemija išplito 1850 metais Kinijos Junanio provincijoje. Labai greitai su krovinius gabenančiais garlaiviais prasiskverbė į Afriką, Indiją, Australiją, Havajus, Japoniją, Filipinus, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Teigiama, kad trečioji maro pandemijos banga pražudė apie 12 milijonų žmonių. Būtent šios pandemijos metu mokslininkai atrado marą sukeliantį mikroorganizmą ir sukūrė veiksmingų medikamentų. Nuo to laiko maro pandemijos nesikartoja.

Maro epidemijas Lietuvoje (1571–1710 metai) aprašė I. Simonaitytė ir K. Sabaliauskaitė. Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 000 žmonių (1571). XVII amžiaus viduryje Lietuvos Didžioji kunigaikštystė prarado 49 procentus gyventojų. Maro epidemija (1708–1711 metai) nuniokojo visą kraštą. Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai. J. Basanavičiaus duomenimis, 1710–1711 m. nuo šios ligos išmirė visi Ožkabalių kaimo gyventojai, 1738 m. – dauguma Užnemunės gyventojų. Visoje Lietuvoje išmirė daugiau kaip trečdalis Žemaitijos.

Lietuviškiausiose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse mirė apie 53 procentai gyventojų (160 000 žmonių), senojoje Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10 834 ūkiai. Kai kurie kaimai išmirdavo per kelias dienas.

Po 1708–1710 metų maro epidemijos Radviliškyje neliko nė vieno gyventojo – visi išmirė. Radviliškio rajono Jankūnų karjere buvo laidojamos (1700–1721 metai) Šiaurės karo ir maro aukos, o važiuojant link Sedūnų kaimo buvo aptikta maro palaikų. Kasinėjimai maro aukų kapinėse buvo uždrausti šimtmečius.

Atmintyje dar išlikę kiaulių ir paukščių maro atgarsiai Lietuvoje.

Apie visa tai ir apie naujas galimas grėsmes (asteroidai, kometos, branduolinis karas, superbakterijas, nedraugiškas dirbtinis intelektas, supervulkanai ir kt.) Radviliškio Trečiojo amžiaus universiteto knygos mylėtojų klubo „Beržė“ nariams papasakojo A. Krikštanas.

Užsiėmimas nepasibaigė vien pranešimo išklausymu. Buvo daug diskutuota, abejota, baimintasi. Galop prieita išvados, kad gyvename įdomiu laikmečiu: karas, okupacija, Nepriklausomybės atgavimas, 20–21 amžių sandūra, pandemija…

J. Kaučikienė, Knygų bičiulių klubo „Beržė“ pirmininkė