Imantų bendruomenė puoselėja istorinę ir kultūrinę atmintį

Rugpjūčio 30 dieną Baisogalos priestočio bendruomenė Imantai sukvietė gausų būrį svečių į Miško gatvę, kurios pradžioje buvo įrengta atminimo vieta Gintarui Beresnevičiui – religijotyrininkui, etnologui, rašytojui, eseistui, publicistui. Lauko riedulys pastatytas toje vietoje, kurioje buvo Gintaro Beresnevičiaus senelių ir prosenelių sodyba ir kurioje jis praleido savo vaikystės vasaras.

Renginį pradėjusi Regina Vaitkevičienė pabrėžė, kad bene svarbiausia Imantų bendruomenės veiklos kryptis yra vietovės kultūrinės ir istorinės atminties išsaugojimas. Tarp atliktų darbų ji paminėjo asmenvardžio Imantas išsaugojimą, tuo vardu pavadinant bendruomenę, šiaudų namo atstatymą, rūpinimąsi mitologiniais akmenimis, išleistą knygelę „Baisogalos priestočio gražiadarbiai“, surinktą bei publikuotą priestočio žydų istoriją, visą laiką kaupiamą kraštotyrinę medžiagą ir kt.

Anot R. Vaitkevičienės, Gintaro Beresnevičiaus atminimo išsaugojimas Baisogaloje – tolesnė šių darbų tąsa. Ji pabrėžė, jog šis renginys bus akstinas renginio dalyviams ir svečiams domėtis viena iškiliausių Lietuvos asmenybių bei jo kūryba.

Atminimo akmenį atidengė Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis. Jis pasidžiaugė imantiškių iniciatyva – įamžinti žinomo kraštiečio atminimą – ir paragino visus susitelkti ir gyventi santarvėje, be pykčio.

Renginyje dėl ligos nedalyvavusios vienos laukiamiausių renginio viešnių, nepriklausomos žurnalistės Lidijos Laurinčiukienės atsiųstą tekstą perskaitė Eglė Jedinkienė. L. Laurinčiukienė įvardijo save kaip Gintaro Beresnevičiaus įdomios veiklos stebėtoją ir jo originalios kūrybos skaitytoją, tačiau rašė visuomet jautusi giminingumo ir bendrystės ryšius. L. Laurinčikienės nuomone, tai buvo laisvas žmogus ir kūrybiška asmenybė. Jo įvairiapusiškumą rodo veikla: parašė per 60 mokslinių ir per 500 publicistinių straipsnių, tyrinėjo pasaulio religijas, atvėrė baltų pasaulį, kūrė grožinę literatūrą, skaitė puikias paskaitas. O svarbiausia – buvo žmogus, kuris visur ieškojo prasmės.

Filosofas Arvydas Juozaitis kalbėjo apie jį su G. Beresnevičiumi siejančius bendrystės ryšius, mokslinę veiklą, akcentavo jo talentą ir ypatingą darbštumą.

Seimo narys Aurimas Gaidžiūnas džiaugėsi prisidėjęs prie prasmingo darbo – atgabenęs lauko riedulį.

Artimųjų vardu kalbėjo G. Beresnevičiaus giminaitis Gintaras Karalevičius. Jis pateikė pluoštą prisiminimų apie kartu praleistą laiką, pabrėžė, jog Gintaras dar vaikystėje išsiskyrė žingeidumu, interesų platumu, istorijos žiniomis.

Šio renginio svarbą įvertino Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė, Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė.

Kadangi aprėpti šią unikalią asmenybę ir jos kūrybą nebuvo įmanoma, antroji renginio dalis buvo skirta vienai jo veiklos sričiai – lietuvių mitologijai. Renginio viešnia etnomuzikologė dr. Daiva Šeškauskaitė padainavo archajiškų liaudies dainų ir atliko senovinį apeiginį ritualą, kurio pabaigoje artimieji prie atminimo akmens pasodino žemės dievo Puškaičio medį – šeivamedį.

Renginio svečiams ir artimiesiems buvo įteikti suvenyrai – puodukai su Imantų bendruomenės ženklu ir šeivamedžio uogų šakele.

Šventė buvo pratęsta Imantų bendruomenės namuose. Čia toliau vyko pokalbiai ir diskusijos, svečiai aplankė gražiadarbės Emilijos Leskauskienės audinių parodą ir stebėjo demonstruojamas skaidres apie atminimo akmens įrengimą bei šiaudų namo restauravimą.

Joana Jedinkutė