Pokalbiui su Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktore ir kandidate į Radviliškio rajono merus Jolanta Margaitiene susitinkame vėlai po darbo valandų. „Kaip visada, užtrukau darbe, nes nepaisant vykstančių rinkimų darbai nelaukia. Nors nežinau, ką šį sekmadienį per rinkimus nuspręs Radviliškio krašto žmonės, tačiau nuosekliai dirbu iki pat paskutinės šios kadencijos dienos, nes kitaip nemoku. Nemėgstu nepabaigtų darbų“, – sako Jolanta.

Pokalbis su ja, kaip visada, jautrus, atviras, šiltas ir dalykiškas – apie jos profesinį kelią, apie besikeičiantį mūsų visuomenės požiūrį į karjeros siekiančią moterį, apie tai, kokios mintys kyla belaukiant mero rinkimų kulminacijos, kai paaiškės galutinis rinkėjų sprendimas.

Jolanta, kodėl pasirinkote politikės kelią, juk ši profesija labai nepopuliari paprastų žmonių?

Iš tikrųjų žodis „politikas“ pastaruoju metu jau yra tapęs beveik keiksmažodžiu ir dėl to kalti patys politikai dėl nesibaigiančių tarpusavio rietenų, dėl melavimo rinkėjams, dėl savo žodžio nesilaikymo... Aš nenoriu būti tokia politikė ir į merus einu ne politikuoti. Aš esu praktikė, kasdien dirbanti su paprastais žmonėmis, žinanti jų bėdas ir sprendimo būdus. Pasiryžau eiti į merus, nes nesu iš tų žmonių, kurie tik piktinasi esama situacija stebėdami ją iš šono, bet nieko nedaro, kad ją pakeistų. Kada, jeigu ne dabar?

Tiesiog dirbdama savivaldoje atradau savo vietą gyvenime. Ir jokio kito darbo taip gerai nemoku ir neišmanau, kaip darbo viešajame sektoriuje, kuriame darbuojuosi jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo.

Esu labai savikritiška ir kiekvieną dieną permąstau savo darbus ar pasakytus žodžius. Turbūt nebuvo nė dienos, kad neturėčiau sau priekaištų, todėl pirmiausia aukštus reikalavimus keliu pati sau. Ir tik paskui to paties tikiuosi iš kitų.

O to darbo tikrai netrūksta, jeigu stengiesi viską atlikti nuoširdžiai. Dažną dieną tenka vakaroti darbe, ne kartą teko šūsnis medžiagos ir dokumentų neštis po darbo į namus, kad įsigilinčiau į kiekvieną smulkmeną. Būna momentų, kai pervargusi savęs klausiu: kam man šito reikia? Bet kiekvieną kartą, kai tik galėdavau padėti pagalbos prašantiems žmonėms ir matydavau laimingus jų veidus, ir pati pasijusdavau laimingesnė, kad tie geri darbai turi prasmę ir dėl to verta stengtis. Kiekvienas sėkmingai užbaigtas projektas – man tai didžiulis džiaugsmas, kuris pakrauna naujos energijos, tą pačią akimirką pamiršti visus sunkumus ir su dar didesniu ryžtu imiesi naujų sumanymų. Jokiame kitame darbe tu negali patirti tokio jausmo, niekur kitur tu neturi galimybės kurti gėrį viso rajono žmonėms. Štai kodėl pasirinkau šį kelią.

Bet ar pavyks išvengti politinių rietenų, kai naujoje Radviliškio rajono taryboje bus net aštuonių partijų deputatai? Kaip reikės susitarti?

Tiesą pasakius, tai tik sostinėje skirtingų partijų politikai mėgsta laužyti ietis ir politikuoti iki pamėlynavimo. Mes Radviliškyje sprendžiame ūkines, buities problemas, todėl čia nėra jokios politikos: ar tu konservatorius, ar valstietis – nei tu kitokį asfaltą paklosi, nei kitaip šaligatvio trinkelę padėsi.

Likimas ir aplinkybės lėmė, kad man rajono savivaldybėje teko dirbti koalicijose su įvairiausių partijų atstovais: ir su socialdemokratais, ir su „valstiečiais“, ir su „darbiečiais“, ir kitų partijų atstovais. Su visais radom bendrą kalbą, bendravom kultūringai ir kartu ieškojome mūsų rajonui geriausių sprendimų. Nė viena koalicija nesubyrėjo pirma laiko – dar nepasibaigus kadencijai, o tai pats geriausias įrodymas, kad dėl rajono stabilumo galime būti vieningi.

Dar vaikystėje man buvo įskiepyta, kad veltis į ginčą, konfliktą – pats lengviausias kelias, o priimti kito nuomonę, nusileisti, rasti kompromisą – tai menas. Todėl esu pasiruošusi kalbėtis ir išklausyti kiekvieną žmogų, net ir tą, kuris mano atžvilgiu elgiasi nekorektiškai.

Aš esu komandos žmogus, todėl man svarbu pasitarti prieš priimant svarbius sprendimus, nesunku išklausyti kitą nuomonę, išgirsti argumentus. Todėl niekada nesakau, kad tai aš padariau vieną ar kitą darbą, nes tai ne mano vienos, o visos komandos triūso rezultatas.

Visada laikiausi nuostatos, kad kaip tu bendrausi su kitais, tokio pat atsako iš kitų sulauksi ir pats. Todėl niekada nė vieno nesu įžeidusi aštresne replika, niekam neklijuoju etikečių ir iš savo patirties žinau, kad galiu būti tas žmogus, kuris vienija bendram darbui, nes nieko nesu įskaudinusi ar apgavusi.

Pamenu, kad prieš jums tampant savivaldybės administracijos direktore buvo nepatikliai žiūrinčių – ar sugebės moteriškė patempti tokį krūvį... Ir kaip pavyko?

Iš pradžių turbūt buvo visko, teko ir nuoskaudos ašarą nubraukti, kai kažkas nepasisekdavo taip, kaip norėtum. Bet tie sunkumai užgrūdino, buvo geros pamokos ateičiai. Dabar jau lengviau, nes savivaldoje žinau kiekvieną smulkmeną, o ir vaikai jau ūgtelėjo, tapo savarankiškesni.

Nors ir dabar kartais būna tiek darbo, kad, atrodo, visko nebespėsiu. Bet dirbi, dirbi ir, pasirodo, galima spėti. Ir kartais pati save nustebinu. Turbūt tik mes, moterys, sugebame vienu metu galvoti apie keletą dalykų ir padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. O pasirodo, kad viskas įmanoma, kai to labai sieki!

Be to, man, kaip moteriai, visada teko dirbti žymiai daugiau, kad įrodyčiau, jog esu pasirengusi vadovauti visai savivaldybės administracijai. Nors jau tris dešimtmečius gyvename laisvoje šalyje, bet reikia pripažinti, kad dalies žmonių požiūris į karjerą darančią moterį vis dar tebėra likęs iš sovietmečio – esą moters vieta tik prie puodų ir keisti sauskelnes...

Laimė, kad dabar taip mąstančių apie moteris vis mažiau, juk svarbiau yra ne tai, ar tu esi vyras, ar moteris, bet ar tu turi pakankamai patirties ir ar sugebėsi dirbti tą darbą, kurio sieki.

Kalbėdama apie darbą savivaldoje nuolat pabrėžiate, kad norint sėkmingai dirbti reikalinga didelė patirtis. Ar esate prieš naujus žmones savivaldybės valdžioje?

Ne tik savivaldybėje, bet kiekviename darbe yra svarbi patirtis. Juk ir susirgę mieliau renkamės patyrusį gydytoją negu ką tik mokslus baigusį ir praktiką atliekantį rezidentą. Net ir kirpėją renkamės tą, kuri jau patikrinta, tai kodėl savivaldybei turėtų vadovauti diletantai?

Tik nepamanykite, kad esu nusistačiusi prieš naujus žmones... Visiškai ne. Tačiau prieš imdamiesi vadovauti rajonui jie pirmiausia turėtų įgyti patirties žemesnėje grandyje, kad perprastų darbo specifiką ir jo subtilybes. Juk darbas viešajame sektoriuje – tai ne tas pats, kaip versle, kuriame ką ir už kiek nori, tą perki, kam nori – tam parduodi. Savivaldoje yra labai svarbu laikytis įvairių teisės aktų nustatytų procedūrų, nes priešingu atveju teks grąžinti investicijas arba gali sulaukti kvietimo pas teisėsaugos pareigūnus...

Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip visai savivaldybės administracijai gali vadovauti žmogus, nė vienos dienos nedirbęs nei savivaldoje, nei savivaldybės įstaigose. Ypač dabar, kai Seimui pakeitus Vietos savivaldos įstatymą rajono meras turės atlikti tą darbą, kurį iki šiol dirbo savivaldybės administracijos direktorius. Tam reikia ne tik noro, bet ir didelės patirties, žinoti visus darbą reglamentuojančius teisės aktus, spėti į nustatytus terminus, teikti krūvas įvairių ataskaitų, prižiūrėti projektų įgyvendinimą, kad būtų laikomasi privalomų reikalavimų ir rajonas neprarastų lėšų. Tuo pačiu metu reikia ruošti dirvą naujiems projektams, rengti ir teikti paraiškas, kurios turi atitikti įvairių fondų bei ministerijų reikalavimus...

Kol visa tai perpratau, aš savivaldybėje dirbau daugiau kaip dvidešimt metų ir perėjau visas darbo grandis – nuo administratorės, skyriaus vyriausiosios specialistės, vedėjos pavaduotojos, vedėjos iki administracijos direktorės, todėl man žinoma, kaip sukasi kiekvienas savivaldybės sraigtelis.

Turbūt matėte, kaip per televizijos žinias pirmajame ture išrinkti kitų šalies miestų merai piktinosi, jog nuo šios kadencijos jiems labai padidės darbo krūvis ir neturės laiko pakelti akių nuo kompiuterio. Jie teisūs, nes merams nuo šios kadencijos tikrai padaugės darbo, juk iki šiol meras nebuvo administracijos vadovas, o tik politikas. Meras nubrėždavo pagrindines veiklos kryptis, o visus darbus tekdavo įgyvendinti ir šūsnis popierių sutvarkyti savivaldybės administracijai. Nuo šios kadencijos visas šis darbas užgrius ant mero pečių, todėl nepatyrusiam žmogui tai bus visiška katastrofa.

Esate kilusi iš Radviliškio. Ar niekada nebuvo minčių išvažiuoti į sostinę ar kitą didesnį miestą?

Esu tikra radviliškietė: čia gimiau, čia baigiau mokyklą, čia sukūriau šeimą, todėl esu tikra Radviliškio krašto patriotė. Buvau trumpam išvykusi tik tada, kai Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultete studijavau inžinieriaus profesiją, o baigusi mokslus nedvejodama grįžau į mylimą Radviliškį, nes čia savas kiekvienas kiemas, kuriame vaikystėje žaidėm su draugais, mielų prisiminimų kelia kiekviena gatvė ir pastatas, pro kurį praeita tūkstančius kartų. Tik būdama čia jaučiuosi, kad esu namuose.

Malonu stebėti, kaip mano gimtas kraštas keičiasi, kaip gražėja. Džiaugiuosi žinodama, kad prie šių pokyčių prisidėjau ir aš. Būtent šis jausmas ir skatina nenuleisti rankų ir toliau tęsti pradėtus darbus, nes visada džiugina, kad po savęs gali palikti kažką gero ir naudingo žmonėms.

Pradėjusi dirbti savivaldybėje pajutau, kad inžinieriaus išsilavinimo nepakanka, todėl 2006 metais vėl įstojau į universitetą ir baigusi mokslus įgijau viešojo administravimo magistro laipsnį. Žinoma, joks universitetas neduos tiek, kiek duoda gyvenimo patirtis, asmeninės pergalės ir padarytos klaidos, juk geriausiai mokomės iš savų, o ne svetimų klaidų.

O kaip į Jūsų profesinę karjerą žiūri vyras, juk ne visi šeimoje nori turėti viršininkę..

Mes gyvenam kaip ir visi paprasti žmonės. Savivaldybės administracijos direktore būnu tik darbe, o namuose esu tokia pat moteris kaip ir visos kitos. Aš turiu auksinį vyrą, kuris pasakė, kad palaikys bet kokį mano sprendimą, nes šeima neturi būti kliūtimi žmogui tobulėti ir siekti savo tikslų.

Neabejoju, kad ir mūsų sūnūs užaugs gerais žmonėmis, nes namuose mato darną ir supratimą, yra apgaubti meile ir dėmesiu. Tačiau tokia jau ta motinos širdis, kad jai vis atrodo, jog galbūt per mažai meilės skyrė savo vaikams, juk jos niekada nebūna per daug... Pasakysiu atvirai: šeima man yra svarbiausias dalykas gyvenime, dėl kurios esu pasiryžusi padaryti bet ką. Juk tas žmogus, kuris nemyli savo šeimos, nesugebės mylėti ir savo krašto bei jo žmonių.

Šį sekmadienį vyks mero rinkimų antrasis turas. Ką norėtumėte pasakyti rinkėjams, kurie dar nėra apsisprendę, už ką balsuoti?

Labai prašau visų: kovo 19 dieną ateikite į rinkimus, išreikškite savo valią ir neleiskite už Jus nuspręsti kitiems, kas ateinančius metus vadovaus mūsų rajonui. Nuoširdžiai patariu: į valdžią rinkime ne griovėjus, o kūrėjus ir statytojus, tada visi pamatysim, kad kopiame aukštyn. Labai tikiuosi sulaukti Jūsų palaikymo, kad galėčiau tęsti pradėtus darbus ir imtis tų projektų, kuriuos visi kartu suplanavome ir aptarėme. Aš pasirinkau gėrio kelią – eikime juo kartu.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš TS-LKD kandidatų sąrašo Radviliškio rajono rinkimų apygardoje PK sąskaitos. Užs. Nr. PKI-22/14.