Inga Juodienė: „Mano darbe reikia mokėti ir greitai bėgti“

Aušra LAURINKIENĖ

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirbanti bei Vėriškių dienos centre savo dėmesį bei šilumą vaikams skleidžianti socialinė darbuotoja Inga Juodienė šia veikla užsiima palyginti neilgai – šešerius metus, tačiau jos darbai jau įvertinti.

43-ejų metų moteris šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmą kartą organizuotoje akcijoje „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimai“ kartu su kitais penkiais geriausiais šalies socialiniais darbuotojais apdovanota Gerumo žvaigžde.

Už kolegas geresnė nesijaučia

Puipių kaime jau kelis dešimtmečius gyvenančiai Ingai Juodienei apdovanojimas įteiktas nominacijoje „Už darbą su šeimomis“. Nuo pirmos susitikimo minutės šilta šypsena, atvirumu ir kuklumu sužavėjusi moteris neslepia – šis įvertinimas skatina toliau stengtis ir nenuleisti rankų.

„Pirmiausia – tai yra didžiausias jaudulys, netikėtumas ir dar didesnė atsakomybė bei siekis pateisinti tą Gerumo žvaigždę. Kartais pagalvoju – jeigu įteiktas toks apdovanojimas, gal tikrai turiu būti gera, tad dabar svarbu viską objektyviai vertinti“, – šypsosi socialinė darbuotoja.

Kadangi moters kandidatūrą apdovanojimui teikė nevyriausybinė organizacija Vėriškių bendruomenė, Inga Juodienė sako mananti, jog ilgametis neatlygintinas darbas turėjo didelės įtakos: „Mūsų kryptis bendruomenėje – darbas su šeimomis, šeimos gerovė. Tiesioginiame darbe, Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre, išties nesijaučiu geriausia. Aš jaučiu kolegų palaikymą, bet geresnė už juos nesijaučiu“.

Su Olandijos eksperte metodikos knygą parengusi ir mokymus ministerijos pageidavimu vedanti socialinė darbuotoja džiaugiasi – jeigu įvertino kaip nevyriausybinės organizacijos atstovę, darbas iš širdies yra pastebėtas: „Juk nelaukiame, kol kas ačiū pasakys, – einame į šeimas ir neprašyti, ir nekviesti. Vaikų dienos centras Vėriškiuose – išsipildžiusi svajonė, nes su jais labai gera dirbti“.

Priešiškas nusistatymas ir atkritimai varo į neviltį

Pradinių klasių mokytoja ilgą laiką dirbusi Inga Juodienė vieną dieną nusprendė tobulėti ir ėmėsi vaikų teisių apsaugos studijų. Kadangi mokyklose vis mažėjo vaikų skaičius, mokytoja įstojo į Šiaulių universitetą, o kai mažakomplektė Vėriškių pradinė mokykla Šeduvoje buvo uždaryta, mėnesį neturėjo darbo. Tuometinis seniūnas Pranas Mickaitis pasiūlė Ingai Juodienei tapti socialine darbuotoja, o kadangi tai atitiko jos išsimokslinimą ir įgytas žinias – moteris sutiko.

„Mačiau spragų, kurias reikėjo užpildyti. Mėnesį pabuvusi bedarbe iškart sakiau, kad labai noriu čia dirbti. Ir štai – jau šešerius metus čia dirbu ir vis sukuosi niekad nesustojančioje karuselėje. Tai – ir įdomus, ir labai sunkus darbas“, – sako I. Juodienė.

Gerumo žvaigžde apdovanota specialistė neslepia – ne kartą svarstė, kad reikėtų išeiti iš darbo: „Maniau, kad nieko nebegaliu čia pakeisti, nieko negaliu padaryti. Visi mūsų klientai – nemotyvuoti keistis. Mes ateiname teikti paslaugas per prievartą. Nors jie žino, su viskuo supažindinti, pasirašo, kad yra įtraukiami į apskaitą, kad juos lankys darbuotojas“.

Inga Juodienė sako, kad sunkiausia – išankstinis priešiškas nusistatymas ir atkritimai. „Tai kartais varo į neviltį – tuomet imi svarstyti, gal nemoki, gal nesugebi dirbti… Jau ne kartą maniau, kad reikia kažką keisti. Tačiau man jėgų suteikė metodikos ruošimas, darbo grupė, nes ten protingi ekspertai leido suvokti, jog ne viską reikia „per save“ leisti. Vis grįžtu pastiprėjusi ir einu pirmyn. Dabar, gavus tokį įvertinimą, norisi dar labiau stengtis“, – sako moteris.

Paklausta, ar pavyksta susitvarkyti su emocijomis grįžus iš darbo, Inga Juodienė prisipažįsta: „Nepavyksta. Galbūt dabar šiek tiek geriau su tuo tvarkausi. Tačiau pradžioje ir dukrai Justinai, sūnui Tadui bei vyrui Egidijui pasakodavau viską, prašydavau jų nuomonės. Reikėdavo pasikalbėti… Ir naktį nubudusi kartais galvoju apie dienos įvykius. Kartais jautiesi bejėgė… Matai, kad vaikams yra blogai ir tu nieko negali padaryti. Yra tekę dalyvauti vaikų paėmimuose iš šeimos – tie momentai yra patys baisiausi.

Išgėrę vyrai – mažiau agresyvūs nei moterys

Per šešerius metus socialinė darbuotoja sako išmokusi į klientų istoriją žiūrėti nuo pat pradžių. Nekaltinti, neieškoti kaltų ir pirmiausia bandyti išsisaiškinti, kada nutiko tas lūžis, privertęs atsidurti tame taške, kuriame dabar jis yra.

„Sunku, kai jie sutinka užsidėję šydą, jiems viskas yra gerai ir nemato reikalo priimti svetimus žmones savo namuose ir jiems išsipasakoti. Vienas klientas atvėrė savo sielą tik po ketverių metų bendravimo“, – sako šiuo metu su šešiolika Šeduvos seniūnijos šeimų dirbanti moteris.

Į klausimą, ar tenka sulaukti ir agresyvaus sutikimo klientų namuose, I. Juodienė atsako su šypsena: „Tikrai taip, mano darbe reikia mokėti ir greitai bėgti. Kas keisčiausia, kad išgėrę vyrai – mažiau agresyvūs nei moterys. Blaivūs jie pasišalina ir visa atsakomybė už girtavimą, namus ir vaikus krinta ant namų moters pečių, o išgėrę jie drąsiai bendrauja. O su moterimis yra buvę – kartą vos pareigūnas spėjo stoti tarp manęs ir agresyviai nusiteikusios išgėrusios namų šeimininkės. Kartais, jei jauti nesaugumą ir baugu eiti vienai, paprašai, kad palydėtų pareigūnas. Mes gi neturime nei ginklo, nieko, niekada nežinai, kas tavęs laukia“.

Didžiausia problema šeimose – alkoholizmas

Su Šeduvos seniūnijos kaimiškose vietovėse gyvenančiomis šeimomis dirbanti Inga Juodienė neslepia – pagrindinė ir didžiausia problema jose yra alkoholizmas. Jau anksčiau „Radviliškio naujienos“ rašė, kad rajono savivaldybės valdžia daugiau nei metus tiesia pagalbos ranką kvaišalų norintiems atsisakyti alkoholikams, kurie augina vaikus – padengia gydymosi išlaidas, kurių neapmoka ligonių kasos.

Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja džiaugiasi – šios programos dėka iš rizikos sąrašo išbraukta viena jos prižiūrima šeima: „Jaunas vyrukas, patyręs avariją, jaunas likęs našliu, žinojo, kad jis turėjo tą problemą. Sutiko gydytis, palydėjau į detoksikacijos centrą neramia širdimi, tačiau labai džiaugiuosi – jis puikiai laikosi ir nebevartoja alkoholio. Štai dėl tokių akimirkų verta stengtis ir dirbti“.

Tai – kol kas viena šeima iš I. Juodienės prižiūrimų, sėkmingai pasinaudojusi šia programa. Dvi – atkritusios ir dvi vis dar labai norinčios išbristi iš alkoholizmo liūno. Svarbiausia, kad asmuo, priėmęs sprendimą gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, dvi savaites iki gydymo metodo taikymo nevartotų jokio alkoholio ir tik tada atvyktų į gydymo įstaigą. Deja, labai dažnai, pasak I. Juodienės, tų dviejų savaičių laikotarpis būna nesėkmingas: „Jau nuo rudens aš tas šeimas vis registruoju ir niekaip nepavyksta nueiti iki galo“.

Nė vienas tokiu negimė

Akivaizdu viena – kai problemų turintys žmonės patiki socialinės darbuotojos žodžiu ir priima draugiškai ištiestą ranką, tuomet dideliu greičiu ima spręstis visos šeimą persekiojančios problemos. Svarbiausia – suprasti, kad socialiniai darbuotojai linki tik gero.

„Kai per laiką išgirstu – mūsų Ingutė, suprantu, kad einu tinkama linkme ir mano vardas klientams kelia teigiamus jausmus. Tai – džiugina. Aš juos suprantu. Pamenu, kažkuriais metais prieš Kalėdas laukiau klebono… Tuomet viduje kirbėjo natūralus šeimininkės jaudulys, ar namuose tvarka, ar viskas gerai… Ir suvokiau – ką išgyvena klientas kiekvienąkart, kai nežino, jog užeisiu. Ir tuomet aiškiname, kad lovos neklotos, kad nešvaru pas tave. Kaip jie tuomet turi jaustis? Manau, kad šį darbą reikėtų dirbti dar žmogiškiau… Juk nė vienas tokiu negimė. Kažkas gyvenime nutinka, kad žmogus atsiduria ties duobės riba. Žinoma, visko būna – jie ir meluoja, ir nuslepia… Tačiau per laiką juos moki pažinti, atpažinti. Jaučiu už juos atsakomybę, nors ir neturėtų taip būti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Trūksta paprasčiausių socialinių įgūdžių

Kartais kolegės pyksta, kad esame sutapatinamos su padėjėjomis ir tvarkytojomis, tačiau kartais mamoms reikia parodyti elementariausius dalykus – kaip rūbelį sulankstyti ar išaiškinti, kad vaikas lauke privalo avėti batukus ar žiemą jam reikia apvilkti šiltesnę striukę bei užmauti pirštinytes. Kai kurioms elementariai trūksta paprasčiausių socialinių įgūdžių“, – sako I. Juodienė.

Labiausiai per visus darbo metus socialinę darbuotoją nustebinęs įvykis nutiko su pusamže moterimi: „Kartą klientė ilgą laiką slėpė, kad nemoka įmokų už elektros energiją – pasiteiravus, ar įmokos atliekamos laiku, ji tikino, jog taip. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad po vyro mirties moteris, niekada nepildžiusi elektros knygelės, net nežinojo, nuo kur reikia nurašyti elektros skaitiklio rodmenis. Kartais problemos yra daug giliau, nei atrodo iš pradžių. Moteriai galbūt buvo gėda sakyti, kad ji, tokių metų, nemoka paprasčiausių dalykų, tačiau šitaip būna. Tuomet sėdi ir mokai to, kas kitiems atrodo labai paprasta“.

Asmeniškumų išvengti – labai sunku

Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre bei Vėriškių dienos centre dirbanti moteris prisipažįsta – asmeniškumų išvengti šiame darbe labai sunku: „Su vyru iš savo rūsio vežame bulvių ar kokios uogienės… Prisirišu prie žmonių. Ypač – prie vaikų. Ne paslaptis, kad mokykloje mokytojai prie vienų vaikų labai labai linksta, o prie kitų – šiek tiek mažiau. Taip ir mano dabartiniame darbe – turiu „nužiūrėjusi“ vaikų, prie kurių širdis pati linksta. Manau, kad tai – žmogiška ir natūralu. Dauguma vaikų mus gerai sutinka. Tik sudėtingiau su paauglėmis. Buvo keletas merginų, su kuriomis teko spręsti rimtas problemas, vežti į socializacijos centrą. Tačiau aš myliu vaikus“.

Vyro ir artimųjų ilgai įkalbinėta mesti šį darbą moteris juokdamasi tyliai priduria: „Man gaila palikti kai kurias šeimas. Kai šių metų pradžioje su kolegėmis pasidalijome krūviu, man sunku atsiriboti nuo tų žmonių. Po vaikų paėmimų, kurie mane labai siaubingai paveikia, vis svarstau, kad kurią nors dieną už rankos į namus parsivesiu vaiką… Kai jauti, kad niekam jo nereikia, atrodo, pasiimk už rankos – ir namo. Dažnai aplanko tokia mintis ir vyro klausiu – galbūt galėtume užauginti dar vieną. Ir tuo pačiu bijau atsakomybės – ar sugebėsiu būti gera globėja? Manau, kad širdis pasakytų, kuris vaikas papildytų mūsų namus. Mano vaikai – užaugę. Sūnus dvyliktokas, duktė ištekėjo, tad namuose trūksta vaikiško juoko… Reikėtų užpildyti tą tuštumą.“

Inga Juodienė neslepia – šis įvertinimas skatina toliau stengtis ir nenuleisti rankų.

Autorės nuotr.

Buvusi pedagogė labai myli vaikus ir neatmeta galimybės, kad kurią nors dieną jos ir vyro namus užpildys įvaikinto vaiko juokas.

Asmeninio albumo nuotr.

Inga Juodienė šiemet apdovanota Gerumo žvaigžde.

radviliskis.lt nuotr.