In memoriam Emilija Brajinskienė (1930–2021)
Eidama devyniasdešimt pirmuosius metus vasario 6 dieną netikėtai Anapilin išėjo žinomiausia šeduvė – Emilija Brimanaitė-Brajinskienė, etnografinio ansamblio „Šeduva“ įkūrėja, kraštotyrininkė, visų žinoma kaip Šeduvos Baba.
Kiekvienas ją pažinojęs, su ja dirbęs, kalbėjęs ar nors kelias valandas praleidęs išeidavo praturtėjęs – šviesaus, aštraus proto iškili asmenybė palikdavo žymę kiekvieno bendravusiojo su ja širdyje. Jos dainos, pasakojimai, legendos, posakiai ilgam išliks visų atmintyje, o daugelyje knygų, vaizdo ir garso juostų išguldyta jos surinkta lietuvių liaudies išmintis bus skaitoma ir klausoma mūsų vaikų ir anūkų.
„Kada linksma ar labai labai sunku, geriausias pagalbininkas – daina. Dainavimas – sielos mankšta, sportavimas – kūno“, – yra sakiusi Emilija Brajinskienė. Toks ir jos gyvenimas – ilgas, turtingas dainų, žmonių, susitikimų. Jos entuziazmui ir kūrybiniam polėkiui tarsi nebuvo ribų – ne tik ansamblius būrė, ne tik papročius ir tradicijas į filmus suguldė, ji net futbolo komandą Šeduvoje globojo.
Emilija Brajinskienė – ilgametė kultūros darbuotoja, etnografė, tautosakos puoselėtoja ir rinkėja, gimė 1930 m. kovo 9 d. Šeduvoje, Radviliškio rajone.
1936–1949 m. mokėsi vietos pradžios mokykloje ir gimnazijoje. Po to studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
1952–1958 m. mokytojavo Šiupylių (Šiaulių r.) mokykloje ir gimtosios Šeduvos gimnazijoje, vėliau aštuonerius metus dirbo kultūros namuose Karelijos autonominėje respublikoje.
Grįžusi iš Karelijos, dirbo Pakalniškių bibliotekoje, o vėliau pakviesta į kultūros sferą. Vadovavo Šeduvos, neilgą laiką – Raudondvario kultūros namams, telkė meno kolektyvus, organizavo jų laisvalaikio renginius, šventes.
Nuo 1989 m. – etnografinio ansamblio „Šeduva“, kurį pati ir įkūrė, vadovė. Šiam kolektyvui, o vėliau – tos pačios krypties vaikų kolektyvui, Emilija Brajinskienė vadovavo keturis dešimtmečius.
Būtent Šeduvoje prasidėjo Emilijos Brajinskienės kaip kraštotyrininkės, etnografininkės kelias. Čia ji, sėdusi ant dviračio, važinėjo po apylinkes ir rinko įvairiausius pasakojimus, dainas, užrašinėjo papročius, tradicijas, posakius, kuriuos vėliau naudojo kurdama programas etnografiniam ansambliui „Šeduva“, su šiuo kolektyvu parengė daugybę koncertinių programų, projektų. 2006 m. ansamblis už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą apdovanotas „Aukso paukšte“.
Emilijos Brajinskienės užrašyta įvairios tematikos tekstų, surinkta medžiaga apie senuosius Šeduvos vietovių pavadinimus, vietovardžius, padavimus ir tikrus įvykius, liaudies mediciną, sukaupta muzika, dainos, melodijos įrašytos į audiokasetes ir kompaktines plokšteles. Įrašuose skambančią tarmišką kalbą specialistai įvertino kaip unikalią folkloro, jo grožio, gyvybingumo apraišką. Už šiuos darbus Emilija Brajinskienė apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“.
Jos straipsniai publikuoti žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose, sudėti knygų puslapiuose.
Radviliškio rajono Metų kultūros darbuotojo vardo nominacijų konkurse 2004 m. nominuota Metų etnografe, tais pačiais metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu,
2005 m. LTV projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ paskelbta Lietuvos šviesuole, tais pačiais metais apdovanota Gerumo angelo statulėle, Radviliškio rajono savivaldybės apdovanojimu, jai įteiktas ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, 2010 metais – Radviliškio rajono savivaldybės mero Padėkos ženklas.
2011 metais Emilijai Brajinskienei suteiktas Šeduvos miesto Garbės piliečio vardas, 2017 m. ji paskelbta Radviliškio krašto Garbės piliete.
Apie Emiliją Brajinskienę galima daug rašyti – jos ilgas ir turtingas gyvenimo kelias, nuopelnai lietuvių tautosakai, etnografijai išdėstyti ne vienoje knygoje. Bet niekas nepakeis jos gyvo žodžio, šeduvių tarme sudainuotos dainos ar aštrios, bet visada vietoje, visada reikalingos pastabos, pamokymo.
Nuoširdžiai užjaučiame velionės vaikus, artimuosius, kartu gyvenimo keliu ėjusius, ją pažinojusius. Netekome didelio turto – gyvo tikros šeduvės žodžio, jos lūpomis bylojusios lietuvių liaudies išminties, didžiulio jos lobyno.
Radviliškio rajono savivaldybės informacija