Kalėdos – viena iš laukiamiausių švenčių visame pasaulyje. Kiekviena šalis turi savų kalėdinių ritualų, tačiau daugybė tradicijų visame pasaulyje yra labai panašios – nudžiuginti artimuosius kalėdiniu atviruku, papuošti eglutę ir laukti raudonu kostiumu vilkinčio Kalėdų Senelio. Vis dėlto greičiausiai nedaugelis susimąsto, kad šie mums puikiai pažįstami kalėdiniai atributai turi savo prasmę ir priešistorę. Todėl prieš pasineriant į daugeliui malonius šventinius rūpesčius, siūlome susipažinti su įdomiausiais faktais apie Kalėdas.

Kalėdinės dovanos. Tradicija dovanoti kalėdines dovanas siejama su Šv. Mikalojumi. Mikalojus – dosnumu garsėjęs vyskupas, gyvenęs III a. dabartinėje Turkijoje. IX a. jis buvo paskelbtas šventuoju ir iki XIII a. prancūzų vienuoliai švęsdavo Šv. Mikalojaus šventę, kurios metu prie neturtingųjų durų padėdavo maisto. Legendai išplitus, šventė buvo pradėta švęsti Olandijoje ir Vokietijoje. Jos metu vaikams buvo teikiamos dovanos ir jau Renesanso epochoje Šv. Mikalojus tapo vienu iš mėgstamiausių šventųjų.

Plintant protestantizmui, Martynas Liuteris pirmasis pasiūlė dovanomis keistis ne Šv. Mikalojaus dieną, tačiau per Kalėdas. Taip jis siekė nukreipti dėmesį nuo šventųjų garbinimo iki tikrosios krikščioniškos šventės – Kristaus gimimo. Bėgant amžiams, ši tradicija prigijo. Tačiau iki šiol kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, gruodžio 6 d. minima Šv. Mikalojaus diena ir per ją taip pat keičiamasi dovanomis.

Kalėdų Senelis. Kalėdų Senelio protėviu galima laikyti patį Šv. Mikalojų. Angliškas Kalėdų Senelio pavadinimas – Santa Klausas – kilo būtent iš olandiško Šv. Mikalojaus vardo (Sinter Klaas). Plintant tradicijai švęsti Šv. Mikalojaus dieną, atsirasdavo vis naujų istorijų apie Kalėdų Senelį.

Vis dėlto viena iš garsiausių, padėjusių susiformuoti šiuolaikiniam jo įvaizdžiui, – 1823 m. C. C. Moore parašyta poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“. Joje pasakojama apie, kad Kalėdų Senelis (Šv. Mikalojus) atskrenda rogėmis ir Kalėdų išvakarėse palieka geriems vaikams dovanų.

Kalėdų senelio kostiumas. Nors istorijų apie Kalėdų Senelį sklandė daug, niekaip neįsivyravo vieningas jo vaizdavimas. Bėgant laikui, jo vaizdinys keitėsi daugybę kartų – nuo aukšto vyro laibu liemeniu iki elfo. Tik 1931 m., kai „Coca Cola“ paprašė aktoriaus Haddono Sundblomo sukurti patrauklaus ir mielo senelio personažą savo reklamai, atsirado mums gerai pažįstamas, besišypsantis, raudonu kostiumu pasipuošęs ir truputį apkūnus baltabarzdis senelis.

Kalėdų eglutė. Niekas tiksliai nežino, kur ir kada buvo papuošta pirmoji kalėdinė eglutė. Jau senovės egiptiečiai, kinai ir hebrajai puošdavo visažalius augalus, tikėdami, kad taip apsisaugos nuo nelaimių. Vis dėlto eglės puošimas sietinas su Renesansu ir protestantų tikėjimu. Egzistuoja legenda, kad Martynas Liuteris, protestantizmo pradininkas, buvo pirmasis, sugalvojęs ant eglutės šakų uždegti žvakes.

Istorikai nesutaria, kur buvo pastatyta pirmoji Kalėdų eglė, tačiau manoma, kad tai galėjo būti vokiškose žemėse. Yra duomenų, kad 1510 m. pirmoji eglutė papuošė Rygos miestą, tuo metu priklausiusį Livonijos ordinui.

Vis dėlto Kalėdų eglutės gražinimas ne visada buvo leidžiamas – Katalikų bažnyčia ilgą laiką šį paprotį smerkė kaip pagonišką. Priešiškumas eglutėms egizistavo ir Smetonos laikų Lietuvoje. 1928 m. net buvo pradėta kampanija prieš eglutes kaip prieš „žalingą“ germanišką paprotį ir Lietuvos miškų niokojimą.

Dirbtinė Kalėdų eglutė. Nerimas dėl kertamų miškų būdingas ne tik lietuviams. Dar XIX a. Vokietijoje buvo plačiai paplitusios dirbtinės eglutės, pagamintos iš žaliai nudažytų žąsų plunksnų. 1930 m. Amerikoje pradėtos gaminti iš gyvūnų šerių padarytos eglutės, o 1958 m. – iš aliuminio. Šiandien didžioji dalis dirbtinių eglučių yra plastikinės.

Girliandos. Pirmoji girlianda ant eglutės sužibo 1882 m., praėjus vos trejiems metams nuo Tomo Edisono sukurtos elektros lemputės. Iki tol eglutes puošdavo obuoliukais, riešutais, saldainiais ir žvakėmis – būtent dėl jų kildavo didelis gaisro pavojus.

Kalėdiniai atvirukai. Tradicija nudžiuginti artimuosius specialiais kalėdiniais atvirukais gimė Anglijoje. Pirmuosius kalėdinius atvirukus 1843 m. užsakė seras Henris Koulas, jie vaizdavo susirinkusią šeimą, keliančią tostą už atviruko gavėją. Nors alkoholio vartojimo atvaizdavimas atviruke buvo vertinamas nevienareikšmiai, visi 2050 atvirukų buvo parduoti. Praėjus penkiasdešimčiai metų, 1898 m., pirmieji kalėdiniai atvirukai buvo išsiųsti ir Lietuvoje.