Išskirtinio grožio ir neapsakomo skonio desertai nustebina daugelį - klientai ne tik teiraujasi

Į Baisogalą – ragauti saldžių stebuklų

Aušra MIKŠIENĖ

„Šiandien ragausite ant lavos lakšto patiektą trijų šokoladų tortą su migdolų riešutų pasta ir kviečių dribsniais, puoštą liofilizuotomis avietėmis ir purkštą sidabro dulkėmis“, – tokį deserto pristatymą, atrodytų, galima išgirsti tik aukščiausio lygio restoranuose. Tačiau kiekvienas, užsukęs į mažą ir jaukią šeimos kavinukę „Pas Zitą“ Baisogaloje, būna maloniai priblokštas – būtent šitaip savo išskirtinius saldžius šedevrus visiems pristato vos 23-ejų konditeris Edvardas Šimkevičius.

„O viskas prasidėjo nuo paprasto obuolių pyrago vaikystėje, – šypsodamasis pasakoja vaikinas, kurio desertų, pasklidus garsui apie nepaprasto grožio ir išskirtinio skonio saldėsius, paragauti į Baisogalą plūsta žmonės iš visos Lietuvos. – Labai mėgstu stebėti žmonių veidus, kai jie ragauja mano kurtus desertus. Desertas, jeigu jis yra geras, atskleidžia nepažintus skonius ir suteikia ramybę. Malonumas ir palaima, perbėganti per veido mimikas, – didžiausias įvertinimas.“

Svarbiausia – kokybė

„Ar nesigailiu grįžęs į Baisogalą? Tikrai ne. Čia grįžau per praėjusių metų Velykas. Man gera dirbti su šeima. Mūsų čia – kelios kartos. Močiutė, mama, tėtis ir aš“, – šypteli E. Šimkevičius. Vaikinas neslepia – daugelis stebisi, kodėl jis, stažavęsis Vengrijoje, Danijoje ir kelerius metus dirbęs penkių žvaigždučių „Harmony Park“ viešbučio virtuvėje, nusprendė dirbti Baisogaloje, mažame miestelyje. Tačiau vaikino atsakymas visiems paprastas – svarbiausia yra laisvė kurti.

„Mane kviečia sugrįžti ir „Harmony Park“, kitos kavinės, restoranai, tačiau čia aš turiu visišką laisvę fantazijai. Mieliau renkuosi ne pilnesnę piniginę ir solidesnį atlygį, o galimybę laisvai pasireikšti ir dirbti naudojant aukščiausios kokybės žaliavas, kartu su šeima“, – nešdamas ant stalo du nuostabaus grožio desertus, pagamintus specialiai „Radviliškio naujienoms“, pasakoja konditeris.

Būtent kokybė yra tai, ką pabrėžia daugelį savo šedevrais stebinantis vaikinas. Kaip jis pats sako, desertams naudojamas šokoladas yra pačios aukščiausios kokybės, pripažintas vienu iš geriausių pasaulyje: „Jį naudoja ir geriausios mūsų šalies bei užsienio šokoladinės. Su juo dirbau ir stažuotės Vengrijoje metu. Čia, Baisogaloje, man patinka tai, kad močiutė manęs nevaržo – noriu, perku lavos lakštus, kuriuos naudoju vietoj lėkščių. Jei reikia – ir brangiausią žaliavą desertams, kad tik būtų kuo aukštesnė gaminio kokybė, nors mūsų desertų kainos tikrai nėra didelės. Tai, ką šiandien pateikiau, kainuoja pusketvirto euro. Kaina kinta nuo deserto puošybos, tad gali kainuoti ir pusantro, ir penkis eurus.

Ar viskas yra valgoma?“

„Štai čia – krembriulė tortas su vyšnių tyre. Tai šokoladinis biskvitas su šokolado ganašu, krembriulė sluoksniu ir vyšnių tyre su citrusiniais vaisiais. Desertas papuoštas baltu šokoladu, apelsinų cukatais, paauksuotais spragsinčiais rutuliukais. Šalia – tartaletė su citrinų tyre ir saldžiu želatinos sluoksniu. Greta – mėtos, čiobreliai, žemuogės ir gėlių žiedlapiai. Viskas yra valgoma ir patiekta ant lavos lėkštės, puošta aukso dulkėmis“, – kviesdamas ragauti deserto sako konditeris.

Baisogalietis šedevrų kūrėjas juokiasi, kad daugelis daro tą patį – pirmiausia paklausia, ar viską, kas yra lėkštėje, galima valgyti, ir tada būtinai išsitraukia išmaniuosius telefonus ir skuba desertus nusifotografuoti.

„Man gera ir smagu matyti žmonių susižavėjimą. Labai mėgstu išsamiai pristatyti desertus, bendrauti su klientais. To išmokau ir per stažuotes, ir dirbdamas viešbutyje. Juk kur kas maloniau ragauti patiekalą žinant kiekvieną sudedamąją dalį“, – sako E. Šimkevičius, rodydamas ir į naujausią savo kūrinį – „Oreo sausainių desertą“, kurį sudaro šokoladinis biskvitas, Oreo sausainiai ir jogurtinis kremas. Greta – rojaus obuoliukai, našlaitės, mėtos, braškės, liofilizuotos vyšnios ir tartaletė su likeryje brandinta vyšnia, užlieta tamsiu ir baltu šokoladu.

„Iš kur semiuosi idėjų? Net nežinau. Jos ateina savaime. Seniau būdavo, kad guliu, galvoju, keliuosi viduryje nakties užsirašyti į galvą šovusį receptą. Dabar išmokau viską pasidėti į tam tikrus „stalčiukus“ mintyse“, – juokiasi vaikinas, apie kurio sugebėjimus konditerijos srityje kalba ne tik visas Radviliškio rajonas, bet ir svečiai iš įvairiausių Lietuvos ir užsienio miestų.

Nuo karstų – prieš karštų

„Žmonės čia autobusais atvažiuoja paragauti Edvardo desertų. Kaip gali nesididžiuoti?“ – meiliai į anūką žiūrėdama sako kavinės savininkė Zita Šimkevičienė. Moteris neslepia – anūko sugrįžimas į gimtinę ją labai džiugina, tačiau virve pririšusi tikrai neketina jo laikyti: „Jeigu tik bus kokių pasiūlymų, kurie sužavės anūką, palinkėsiu tik laimės. Mes juk nemiegame – stovime šalia ir mokomės, kaip gaminti jo desertus. Lankytojai be gardėsių tikrai neliks“.

O lankytojų kavinei netrūksta – per dieną Šimkevičių šeima aptarnauja nuo šimto iki beveik trijų šimtų svečių, ruošia išvažiuojamuosius banketus, krikštynas, vestuves, gedulingus pietus ir kitų susiėjimų vaišes. „Netoli, kitapus bažnyčios, yra dar viena kavinukė, tačiau konkurencijos nejaučiame ir darbo tikrai netrūkstame“, – pasakoja Z. Šimkevičienė, kavinę Baisogaloje atidariusi 2005 metų balandžio 27 dieną.

Moteris sako, kad idėja atidaryti šeimos kavinę kilo tuomet, kai liko be darbo: „Sėdėjome ant „asfalto“, kaip aš sakau. Iš pradžių čia mano tėvukas, vyras gamino karstus. Toje patalpoje, kurioje dabar yra kavinės baras. Tame versle sukausi ir aš. Bet, kai viskas baigėsi, aš, kaip daugelį metų dirbusi „Kiršine“ virėja, prisipirkau „bliūdų“ ir pradėjau kavinės verslą. Pagalvojau, kad tuščių patalpų juk negali laikyti, o jeigu nieko nedarysi – nieko ir nebus. Iš tiesų, nė dienos nesigailėjau pasukusi šiuo keliu. Juolab, kad kartu dirba sūnus Egidijus, marti Lina, o dabar – ir anūkas. Tik viena moteris, kuri padeda, yra ne šeimos narė. O mes, jei reikia, ir naktį keliamės dirbti. Kur tau svetimas įdės tiek širdies ir atsakomybės?“.

Obuolių pyragu prekiavo dar mokykloje

Apie atsakomybę, atsidavimą bei iniciatyvą prabyla ir jaunasis konditeris. Kaip pats pasakoja, šias savybes jis išsiugdė dar vaikystėje, o vėliau tai padėjo susirasti ir pirmąjį rimtą darbą prabangiame viešbutyje: „Baigęs dvylika klasių Baisogalos gimnazijoje, išvykau mokytis į Kauną. Vėliau – į stažuotę Danijoje, kurioje penkias savaites kartu su dar keliasdešimt lietuvių ruošėme vietos patiekalus, o savaitgaliais gaminome maistą visai mūsų „šeimai“. Vos tik grįžau į Kauną, mokytoja pasiūlė sudalyvauti darbo pokalbyje. Nors žmonių, norinčių dirbti „Harmony Parke“, buvo labai daug, išsirinko mane. Iš karto po pokalbio paklausė, kada galėčiau atvažiuoti. Ir ten praleidau kelerius metus. Ten gyvenau, uoliai ir atsakingai dirbau, sėmiausi žinių“.

Darbštumas ir noras pasiekti rezultatų Edvardui ne svetimas. Dar besimokydamas Baisogalos gimnazijoje jis nuo devintos klasės dalyvaudavo „Kaziuko mugėje“, kurioje moksleiviams pardavinėjo paties keptą obuolių pyragą.

„Pamenu, kartą per vieną pertrauką, vienuoliktoje klasėje, išpirko viską ir nebeturėjau prekės kitai pertraukai. Sėdau į mašiną, iš namų pasiėmiau kokteilinę, nusipirkau bananų, kitų vaisių, pieno ir moksleiviams plakiau kokteilius“, – juokiasi konditeris, dėl savo sugebėjimų ir išskirtinio stiliaus neretai sulaukiantis ir klienčių dėmesio.

Plinta desertų kultūra

Jauną vaikinuką kalbinome duoti interviu dar tuomet, kai jis buvo ką tik sugrįžęs į Baisogalą. Tačiau tada Edvardas dar spyriojosi ir prašė laiko „apšilti“. Šiandien jis – kone miestelio žvaigždė. „Taip, jau kalbina ir žurnalistai, socialiniuose tinkluose plinta mano gamintų desertų fotografijos su rekomendacijomis. Šiandien galiu pasakyti, kad esu laimingas“.

E. Šimkevičius sako, kad jeigu seniau Lietuvoje pagrindiniu užsakomu desertu kavinėse buvo obuolių pyragas su ledais, tai šiandien jau pastebima plintanti desertų kultūra – žmonės į kavinę užsuka ne tik dėl pagrindinio patiekalo: „Dabar jie nori jau ramiai atsisėsti, atsigerti kavos, paskanauti deserto. Žmonės keliauja. Mato, kad užsienyje tai yra populiaru. To paties nori ir čia. Tiesa, daugelis pravažiuojančių žmonių, į Baisogalą užsukę tik pavalgyti kokio karšto patiekalo, neretai nustemba čia atradę tai, ko nesitikėjo. Pirmoji reakcija būna: „Vau!“. Tai labai glosto širdį“.

Vaikinas neslepia ir savo ambicijų – didžiausia svajonė yra įkurti savo verslą. Jis norėtų atidaryti arbatinę ar šokoladinę Radviliškio rajone, kur lankytojai galėtų paragauti įvairiausių desertų. „Desertas – kelias į ramybę ir palaimą. Žmonės šiandien vis skuba, lekia, bėga. Reikia atrasti laiko ir tam pasimėgavimui. Žinoma, „Pas Zitą“ desertai gyvuos ir toliau net ir tuomet, kai aš išvažiuosiu“, – juokiasi konditeris.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE