NULL

Geriausios operatorės titulas – kraštietei

 

Marija KALVAITE

Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Rossia“ pripažinta geriausia operatore ir apdovanota už darbą filme „Dzūkijos jautis“, kurio režisierius – jos vyras Linas Mikuta.

Kristina šiemet nominuota ir lietuviškai „Sidabrinei gervei“.

Lietuviško kaimo vizija

Kristinos ir Lino dokumentinis filmas „Dzūkijos jautis“ – netradicinis pasakojimas apie šiandienos kaimą, jo kasdienybę. Pagrindinis herojus – Miškinių kaimo gyventojas Jonas, kaimynų vadinamas Jaučiu, dėl to, kad kaime stipriausias. Jam jėgos pavydėtų net tikras stipruolis. Per šį žmogų filme ir atskleidžiama Lietuvos kaimo, išgeriančio, degraduojančio, nykstančio, bet vis dar saugančio žmogiškumą ir senąją pasaulėjautą, vizija.

Per susitikimus, pokalbius, vaizdus išryškėja filmo autorius neraminanti mintis – senasis Lietuvos kaimas nyksta, užleisdamas vietą vasarnamių kultūrai. Parduodamose sodybose įsikuriantys miestiečiai keičia ir kaimo veidą, keičiasi ir požiūris į gamtą, tradicijas, senąją pasaulėjautą. Filme meniškais vaizdais keliama aktuali ir daugeliui rūpima problema.

Vingiuotu gyvenimo keliu

Kristina nuo mažų dienų buvo „vaikas prie meno“. Mokėsi Radviliškio muzikos ir dailės mokyklose, buvo įstojusi į Dailės akademijos freskos–mozaikos specialybę, tačiau dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių studijų ten net nepradėjo, o po metų Klaipėdos universitete ėmėsi studijuoti režisūrą ir vaidybą, bet supratusi, kad tai ne jai – metė. Atvykusi į Vilnių, pusmetį vaidino „Elfų teatre“, kol atsibodo.

Tuomet dar draugas, dabar jau vyras Linas, supratęs, kad Kristina vis neatranda savo vietos gyvenime, ir perpratęs jos menišką sielą, patarė merginai imtis fotografijos. Ir nesuklydo. Išsakyti mintis vaizdais Kristinai sekėsi. Baigusi Vilniaus dizaino kolegijoje fotografijos technologijos studijas ji tapo profesionalia fotografe.

Gimusi po laiminga žvaigžde

Dar būdama kolegijos studentė Kristina dalyvavo Prancūzų kultūros centro R. Doisneau garbei

organizuotame fotografijos konkurse ir tapo jo laureate. Apdovanojimas – kelionė į vieną iš didžiausių fotografijos festivalių Arlyje, Prancūzijoje.

Važiuodama į laimėtą kelionę mergina prarado savo lagaminą. Į Arlį ji atvyko turėdama tik fotoaparatą. Taip ir praleido tą dešimtį dienų su fotoaparatu rankose. Kelionės įspūdžiai, užfiksuoti nuotraukose, tai jos pirmoji personalinė paroda – „Kelionė be bagažo“, surengta Prancūzų kultūros centre, Vilniuje.

Festivalyje matyti pasaulinio garso fotografų darbai sužavėjo ir tik didino norą sukurti ką nors panašaus, gilintis į šį meną kaip tik šioje šalyje.

Grįžusi į Vilnių ji pradėjo mokytis prancūzų kalbos ir netrukus jau stažavosi Arlio nacionalinėje fotografijos mokykloje, netgi gavo Prancūzijos vyriausybės stipendiją. Kaip tik tenai, toje mokykloje, ir susiformavo vaizdo estetikos supratimas ir požiūris į fotografiją, prisipažino.

Kritikai teigia, jog išskirtinis fotografės Kristinos Sereikaitės bruožas – išjausta režisūra, neatsitiktinė personažų paieška. Autorės nuotraukos sukuria paslaptį, nuojautą, leidžiančią atsakymo ieškoti pačiam žiūrovui.

Kino operatorės dalia

Kristinos ir jos vyro, režisieriaus Lino, gyvenime kinas – labai svarbus. Darnaus šeimyninio operatorės ir režisieriaus dueto darbais, manau, dar ne kartą žavėsimės.

O pirmą kartą kino aikštelėje Kristina pasirodė kaip fotografė. Tik baigusiai fotografijos studijas režisierius Algimantas Puipa pasiūlė būti filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ aikštelės fotografe. Pastebėjusi, kaip ji dirba, režisierė Janina Lapinskaitė patarė gabiai merginai stoti į Muzikos ir teatro akademiją, į kaip tik tuomet renkamą kino operatorių kursą. Pabandė studijuoti ir nepastebėjo, kaip baigė bakalauro ir magistro studijas. Mergina iš Radviliškio tapo profesionalia kino operatore.

Kristinai tikrai sekasi, ji visa pasinėrusi į kūrybą – fotografiją, kiną. Gal, kad ji ir kūryboje, ir gyvenime vis kartu su vyru, gal, kad jie be žodžių supranta vienas kitą, kad vienodai vertina ir jaučia gyvenimo reiškinius.

Nors jų šeimos gyvenimo ritmą kiek pakoregavo mažoji dukrelė Bernadeta, kūrybiniam darbui ji, matyt, netrukdo, nes Kristina ir jos laukdamasi, ir augindama vis filmavo, fotografavo.

Praėjusiais metais Paryžiuje vykusiame Tarptautiniame moterų filmų festivalyje, Trumpo metražo filmų konkurse lietuviškas filmas „Liza, eik namo“, kurio režisierė Oksana Buraja, operatorė Kristina Sereikaitė, pelnė Geriausio Europos trumpo metražo filmo prizą.

Būti operatore nelengva, reikia ne tik išmanyti techniką, turėti jėgos, bet ir mokėti vaizdais išreikšti norimą išsakyti mintį. Juk jos nuomone, kino filmo paskirtis – vaizdais veikti žiūrovų emocijas ir skatinti juos mąstyti.

Praėjusiais metais Kristina buvo pakviesta dalyvauti ART–LOOP projekte, į kurį atrinkta dešimt menininkų iš dešimties pasaulio šalių. Ji atstovauja fotografijos menui. Visų menininkų darbai bus eksponuojami grupinėje parodoje Monrealyje.

Fotografė Kristina Sereikaitė parodose aktyviai dalyvauja nuo 2005-ųjų, jau yra surengusi dvylika personalinių parodų, jos darbais gėrėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Danijos bei Prancūzijos fotografijos mėgėjai, jos darbai eksponuoti grupinėse meno parodose Prancūzijoje, JAV, Meksikoje. Kraštietės fotografijomis žavėjosi ir gimtojo miesto žmonės.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE