Vėriškių bibliotekoje – renginys apie gerumą

Sužinoję, kad Prezidentūroje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Vėriškių kaime gyvenanti šeima, vėriškiečiai panoro apie ją sužinoti daugiau. Tad spalio 28 dieną Vėriškių bibliotekoje suorganizuotas susitikimas su vėriškietėmis Roma Mockiene ir Jadvyga Valutiene, kurios Prezidentūroje atsiėmė minėtą apdovanojimą, skirtą jų seneliams Tadui Pociui (1880–1960) ir Barborai Bacevičienei-Urbonavičiūtei (Pocienei) (1880–1972).

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius skiriamas tiems, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

Apdovanojimui šiuos asmenis pasiūlė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus. Buvo remtasi išsigelbėjusių žmonių liudijimais. Patys gelbėtojai apdovanoti po mirties. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteiktas vaikams, anūkams ar net proanūkiams.

„Drąsa ir kilnumas nemiršta, o tampa įpareigojimu mums visiems“, – tai prezidento Gitano Nausėdos žodžiai.

Roma Mockienė papasakojo savo senelių istoriją, kurią išgirdo iš savo mamos. Seniau mažai apie tai žinojo. Tačiau po tiek metų, kai, atrodė, jau mažai tikėtina, kad kas atsimins šią istoriją, lietuviams dėkingų žydų Kagan dukterys Ada ir Miran Kagan Liber ieškojo savo tėvų istorijos likučių Lietuvoje ir surado Romos šeimą, su kuria nori palaikyti draugiškus ryšius.

Išgelbėti žydai Berlas ir Raja Kaganai nukeliavo iki Jungtinių Amerikos Valstijų ir apsigyveno Niujorke. B. Kaganas tapo žymiu mokslininku ir rašytoju.

1955 metais jis išleido savo dienoraštį, rašytą slapstymosi metu. Prisiminimais pagrįsta knyga pavadinta „Žydas miške“. Žydų Kagan dukterys 1996 metais tėvo dienoraštį išvertė į anglų kalbą.

Romai Mockienei, kaip gelbėtojų įpėdinei, buvo atsiųstas tas leidinys. Romos sesers dukra, kuri dirba vertėja, išvertė dienoraštį į lietuvių kalbą.

Į susitikimą bibliotekoje Roma atsinešė knygos kopijuotą tekstą ir pasidalijo, kad visi galėtų perskaityti šią istoriją. Roma taip pat atsinešė parodyti patį apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

Jadvyga prisiminė ir papasakojo apie savo be galo gerus senelius. Bekalbant išaiškėjo ir jos gyvenimo istorija, kaip ji viena užaugino tris vaikus iš vaikų namų. Gerumas greičiausiai yra paveldimas, nes Jadvyga Valutienė pratęsė tą kilnumo istoriją – ji tapo taip reikalinga mama trims našlaičiams.

Renginys buvo įsimintinas ne tik suaugusiems dalyviams, bet ir vaikams iš Vaikų dienos centro.

Visuomenėje pastebimas susvetimėjimas ir abejingumas svetimoms nelaimėms, o gerumo pavyzdžiai atrodo per reti. Tačiau pastarieji užkrečia, štai kodėl jais būtina pasidalyti, apie juos pasakoti. Jei kiekvienas šalia esančiajam darytume gera, gyventi būtų geriau.

Rūta Grigaitienė, Vėriškių filialo bibliotekininkė