Tremtiniai mokėsi iš naujo… vaikščioti

Aušra LAURINKIENĖ

Birželio 14-ąją kasmet minima masinių Sovietų Sąjungos gyventojų trėmimo į Sibirą pradžia. Šią dieną prisimenami visai tautai skaudūs įvykiai, pagerbiami tremtiniai. Ne išimtis – ir Radviliškio kraštas, per kurį nuvilnijo renginiai, skirti paminėti Gedulo ir Vilties dieną. Juk ir šiame rajone sunku atrasti šeimą, kurios nebūtų palietę skaudūs praeities įvykiai.

Po Šv. Mišių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė sunkiai tramdė emocijas ir tremtį sakė menanti lyg tai būtų nutikę vakar: „Tremtinių skaičius – statistika, tačiau kiekvienos šeimos istorija yra savita ir savaip skaudi. Vienus išvarė basus, kitiems leido pasiimti būtiniausių daiktų. Tačiau neabejotina yra viena – visus tremtis stipriai paveikė“.

Ištrėmė sulaukusią vos keturiolikos

Būtent pagal šios moters pasakojimus atkurtas tremties vagonas šiandien stovi Radviliškio geležinkelio stotyje. S. Janušonienė čia ne kartą braukė ašaras. Graudulį sunkiai sekėsi tramdyti ir šiemet per Gedulo ir Vilties dienos minėjimą.

Susirinkusiesiems ji pasakojo puikiai pamenanti 1951 metų rugsėjo 20-ąją, kai ją kartu su šeima, sulaukusią vos 14 metų, ištrėmė į Irkutsko sritį, Troicko kaimą. S. Janušonienė sako, kad ten išbuvo lygiai septynerius metus: „Ten šešių asmenų šeima: tėtis, mama, brolis, sesuo, jos mergaitė ir aš, išlipome spalio 6-ąją ir lygiai po septynerių metų, vėl spalio 6-ąją, su mama įlipome į traukinį, parvežusį atgal į gimtinę. Vėliau grįžo ir brolis su šeima. Ir sesuo sugrįžo. Tik tėtį palaidojome tremtyje“.

Į vagoną įkėlė siuvamąją mašiną ir maišą bulvių

S. Janušonienė sako, kad jiems pasitaikė geri rusų kariai: „Jie mums net nepagalvojus patys į mašiną įkėlė kojinę „Singer“ siuvimo mašiną, kuri labai pravertė tremtyje. Siūti mokėjo mano sesuo. Pasiėmėme ir šviežių bulvių maišą, antims tėtis nukirto galvas, kurias išdarinėjo vėliau vagone. Aš pamenu, kad labai verkiau. Ne dėl to, kad veža, o todėl, kad man buvo labai gaila palikti gimnaziją, draugus…“.

Garbaus amžiaus radviliškietė sako dar ir šiandien pamenanti tvaiką, tvyrojusį vagone: „Juk važiavome šešiolika dienų. O visi gamtinius reikalus atliko tiesiog vagone, griovelyje. Vandens nebuvo. Nevaikščiojome visas dienas, tad kai reikėjo išlipus eiti, niekas to nebemokėjo daryti. Prireikė kelių mėnesių, kad praeitų kojų skausmas“.

Dabar, prabėgus daugeliui metų, ji kartu su kitais rajono tremtiniais dalyvaudama ekskursijose ir pasakodama jaunimui apie tremties siaubus sako būnanti lyg gyvas eksponatas: „Sulaukiame įvairiausių klausimų – ką valgėme, kaip miegojome ir panašiai. Vaikai užduoda labai netikėtų klausimų, tačiau mes noriai atsakome į juos visus, nes tai – dalelė visos šalies istorijos. Labai gera dėl to, kad jaunimas domisi. Svarbu, kad ši tragedija išliktų atmintyje, nes tik taip išvengsime jos pasikartojimo“.

Moteris sako, kad nors ir retėja iš tremties sugrįžusių, suluošintų žmonių gretos, gyvų išlikusių prisiminimai, pasakojimai neleidžia jaunajai kartai pamiršti tragiškų sovietinės okupacijos metų.

Tūkstančių istorijos susideda iš kiekvieno patyrimų

Tokių istorijų galėtų papasakoti daugelis Radviliškio krašto žmonių. Būtent tokiais pasakojimais dalytasi ir minėjimo išvakarėse.

„Menant pirmuosius išvežimo metus, kai žmones sodino į vagonus, apima siaubas. Daugelis neteko artimųjų – tėvų, vaikų. Tūkstančių istorijos susideda iš kiekvieno asmeniškai patirtos istorijos. Viena iš tokių, kai trečios klasės mergaitė nupiešė žvaigždę ir netyčia ją perbraukė. Vien dėl to, nors šeima nebuvo pasiturinti aš kažkaip kitaip išsiskirianti, ištrėmė visus – dvylika vaikų. Tokios istorijos vienodai skaudžios visiems: ir ištremtiems, ir tiems, kurie liko čia. Visi slėpė liūdesį, išgyveno sunkų laikotarpį. Šiandien susirinkę prisimename tas istorijas, kad jaunoji karta suprastų, jog tokios tragedijos niekada nebegali kartotis“, – sakė Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis.

Šią savaitę daugelyje rajono kampelių prisimintos skaudžios istorijos. Birželio 12-ąją Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje laikytos Mišios, surengtas kamerinės muzikos koncertas „Ne tik Bach“, kuriame koncertavo David Geringas, Tatjana Moroz ir Oxana Moroz. Kitą dieną į minėjimą prie Laisvės paminklo rinkosi grinkiškiečiai.

Birželio 14-ąją minėjimai surengti ir Radviliškyje, Sidabravo krašto muziejuje, Vadaktų kaime, prie Vytauto Didžiojo paminklo, Viešosios bibliotekos Šniūraičių filiale, Beinoravos kaime, prie kaimo kryžiaus, bei Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčioje ir prie Nepriklausomybės paminklo.