NULL

Tėvų sodintų medžių pavėsyje

Ferdinandas ČĖSNA

Tarpukario laikais buvusių garsių ūkininkų Janušauskų sodyba stovi Paežerių kaime, netoli pagrindinio kelio, apaugusi aukštais medžiais, pilna vaismedžių bei vaiskrūmių. Tame derlingais vaismedžiais turtingame sode, šalia vienas kito, auga keturi gana jau nemaži ąžuolai, o jų viduryje – žaliaskarė eglutė. Tie ąžuolai skirti keturiems Janušauskų sūnums, o eglutė – vienintelei dukrai atminti.

Šioje augalijos kompozicijoje iš dešinės augantis ąžuolas skirtas trečiajam Janušauskų sūnui Petrui, Radviliškio pirmos šaulių kuopos aktyviam nariui. Petras sutiko papasakoti apie savo gyvenimą. Štai keletas to gyvenimo štrichų.

Priverstinis pasivažinėjimas

Pokaris, 1948 metai… Petro tėvas, Paežerių kaimo viršaitis Janušauskas įprastu laiku, įprastu kaimo keliuku kulniuoja namo pietauti. Viršaitį pasiveja prisėdęs stribų rusiškas sunkvežimis. Visi pikti, nes tą dieną jie pagal planą turėjo ištremti tris šeimas, bet dvi spėjo nuo jų pasislėpti, pasisekė „susemti“ tik vieną šeimą, o ir ta negausi.

Ginkluoti vyrai, apstoję kaimo viršaitį, jo teiraujasi: „Kas toks būsi, kur eini, ką veiki? Janušauskas?.. Aha, tas kur viršaitis ir dar ūkininkas. Tiks trėmimui, rodyk kelią, kur gyveni, pasiimk maisto porai dienų, važiuosim pasivažinėti“.

Taip ne savo noru ir „išvažiavo“ nieko neprasikaltęs Paežerių kaimo viršaitis „pasivažinėti“, namuose palikęs žmoną su penkiais mažais vaikais. Petras tada buvo šešerių, ne ką vyresni ir kiti Janušauskų vaikai. Po mėnesio ištremto viršaičio žmona su vaikais išsikraustė į Radviliškį pas brolį, mieste turėjusį krautuvėlę.

Neilgai ir ten tremtinio žmonai sekėsi ramiai gyventi, nes ir čia prisistatė stribai – viršaičio žmonos brolio krautuvininko ištremti. Sugarmėję stribai, rodydami į pas tą krautuvininką gyvenančią moterį su būriu mažų vaikų, teiraujasi: „O kas šie tokie bus?“ Krautuvininkas teisinasi, kad čia jo sesuo su vaikais. Stribai net apsidžiaugė: „Sakai, sesuo?.. Tada gerai, tada tegul ir jie ruošiasi tolimai kelionei, juk kuo daugiau žmonių – tuo geriau“.

Taip 1949 metais Janušauskienė su penkiais mažais vaikais irgi buvo išvežta „truputį pasivažinėti“ – atsidūrė taigoje, iš kurios šeima grįžo tik 1957 metais. Jau minėtus keturis ąžuolus su eglute jų viduryje tėvas ir pasodino neužilgo po to, kai iš „pasivažinėjimo“ grįžo – 1962 metais. Kai sodino tuos atminimo medžius, tėvas nemanė, kad jie taip greit suaugs, kad sodiniams pasidarys per tanku. Bet tėvo sodinti ąžuolai, nors ir kiek per tankiai pasodinti, bet auga neskriausdami vienas kito – santaikoje. Kaip gyvena ir Janušauskų vaikai – tarpusavyje sutardami.

Apie Vasios skerstuves

Petras dažnai tuos priverstinius „pasivažinėjimus“ prisimena. Pirmieji tremties metai buvo sunkūs. Paskui karvę nusipirko, tik nebūdavo kur jai žiemai pašaro paruošti, o vasarą – ganyti. Todėl pusalkanė karvė kartais iš namų pabėgdavo prie kolūkio karvių, už penkiolikos kilometrų. Mažamečiui Petriukui tekdavo tą penkioliktą kilometrų kulniuoti „karvutės vaduoti“ – kolūkio piemenys išpirkai pinigų prašydavo, vaikas tų pinigų gi neturi, todėl tekdavo ilgokai verkšlenti, kol dėdžių širdys susigraudindavo ir „buožei“ karvę sugrąžindavo.

Kai kurie lietuviai tremtyje buvo ne tik karvę įsigiję, bet ir šiltnamius pasistatę, vietiniai stebėdavosi pavydėdami. Nedaug ir tų vietinių tebuvo – gal kokios penkios ar šešios bakūžės be tvartų, todėl vietiniai žiemomis savo karves trobose laikydavo, neva taip šilčiau, o ir patogiau, kai ateina laikas tą karvę pamelžti.

Iš tų „pasivažinėjimo“ laikų Petrui dar įstrigo prisiminimas, kaip vietiniai rusai paršus augindavo. Jie tų paršų beveik nešerdavo, paršai per vasarą patys sąšlavynuose pramisdavo. Per vasarą taip augdami, paršai pusiau sulaukėdavo. Visi rusų paršai vardus turėjo, dažniausiai Vasiomis arba Mišomis būdavo šaukiami. Atėjus rudeniui, vietiniai susirenka ir nutaria: „kabana budem bitj“ (rus. paršą skersime), tą pusiau sulaukėjusį Vasią įsivilioja į uždarą kiemą, skerdikas pasiima peilį, ilgesnį už durklą, o tas „kabanas“ – gero katino dydžio.

Pagauna Vasią kiemo kampan užspendę, paskerdžia, skerdieną sumeta į katilą, šeimininkai su draugais susėdę per vieną dieną tą „kabaną“ suvalgo – ir Vasios kaip nebuvę.

Petro teigimu, tie tremtyje sutikti rusai gyvena be didelių rūpesčių – sveikai. Antai, algos dieną pirmiausia atiduoda skolas žmonėms, paskui skuba į vietinę parduotuvę iš skolininkų sąrašų išsibraukti, o ten susimokėję visas skolas už likusius pinigus, žinoma, pirmiausia nusiperka degtinės pakankamai, o jei kokia kapeika ir lieka, tai užkandos „kas papuola“ prisiperka, visokių konservų ar sausainių. Jau tą pačią algų dieną vietiniai gyventojai likdavo švarūs kaip po išpažinties – be jokio pinigo prie gimto kūno, todėl kitą dieną jau ir vėl iš parduotuvės „ant bargo“ prekes imdavo. Taip ir sukosi jų dienos. Arba ištremtieji lietuviai, eidami į darbus, pietums įsideda sumuštinių, o vietiniai rusai duonos riekę atsipjauna, svogūno galvą į kišenę įsikiša – maistas sveikas.

Netradicinis pomėgis

Petras Janušauskas įdomus ne tik tais savo prisiminimais iš priverstinių „pasivažinėjimų“ po Sibiriškos taigos platybes, bet dar ir tuo, kad nuo jaunystės dienų domisi taksidermija – tai odos apdirbimas žvėrelių ir paukščių iškamšų darymui.

Tas pomėgis atsirado maždaug apie šešiasdešimtuosius, kai grįžęs iš tų ilgai užtrukusių „pasivažinėjimų“ po Sibirą vaikinas jau mokėsi Vilniaus elektromechanikų technikume. Kaime likę du jaunesni broliai prie stulpo rado elektros nutrenktą suopį, susigalvojo jo iškamšą pasidaryti, todėl Petro paprašė sostinės knygynuose apie tai knygos paieškoti. Petras visus Vilniaus knygynus perėjo, o tokios knygos nėra, nors užsimušk jos beieškodamas. Tik viename laikraščių kioske pardavėja ilgai knisosi kampe tarp visokio šlamšto, kol ištraukė norimą knygą rusų kalba – tai buvo reta knyga.

Atsivertę tą knygą trys broliai ilgai prakaitavo, kol suopio iškamšą padarė. Po keleto metų Petro giminaitis medžiodamas briedį nušovė. Turėdamas porą savaičių atostogų Petras sumanė briedžio galvos iškamšą padaryti. Pasitelkęs visą savo nuovoką bei kantrybę, neturėdamas jokių specialių žinių, smalsumo vejamas, vaikinas padaręs daug briedžio galvos piešinių, prirašęs tris lapus įvairių galvos išmatavimų, atkūrė briedžio galvą. Padarytos kelios klaidos, tačiau teigiamas žinovų įvertinimas paskatino vaikiną tolimesnei veiklai šioje srityje.

Iškamšų darytojo teigimu, muziejuose yra daug labai neprofesionaliai padarytų iškamšų.

Taigi, kaip ir prilipo tas naujas pomėgis prie būsimo elektrotechniko, nuo mažens mėgusio būti gamtoje, ją stebėti. Baigęs tuometinio Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinį fakultetą, 1971 metais pats tapo medžiotojų būrelio nariu. Nuo to laiko suruošė daugiau kaip trisdešimt mažesnių bei didesnių, paprastų ir teminių paukščių bei žvėrių iškamšų parodų, dalyvauja Radviliškio miesto šventėse, medžiotojų eisenose, su savo eksponatais.

Pašnekovo teigimu, taksidermijos darbas labai sudėtingas, reikalaujantis ne tik labai įvairių darbinių įgūdžių, bet ir žinių iš meninės estetikos, zoologijos, plastinės anatomijos sričių. Petro parodų eksponatai – tai ne tik medžioklės trofėjai, bet ir įvairiausių nelaimingų atsitikimų aukos. Vienoje parodoje apžiūrėdamos gulbės iškamšą dvi moterys, nepažinodamos iškamšų darytojo, tarpusavyje taip stebėjosi: „Ot, brudas, gulbes šaudo… Antai ir iš voverių iškamšas daro“.

Petro galva, tik taksidermijos aistruolių dėka matome, kaip atrodė reti arba jau seniai išnykę gyvūnai, jų įvairovę, žavumą bei grožį, nors, žinoma, laisvėje gyvenančio gyvūno grožiui neprilygsta jokio meistro darbas. Iškamšų darytojas nešaudo specialiai tam jokių gulbių, negaudo voverių – juk šalyje dešimtimis paukščių, ypač plėšrųjų, nutrenkia elektra, daug tų pačių gražuolių gulbių ar nacionaliniu paukščiu tituluotų gandrų žūva atsitrenkę į laidus. Daug įvairių gyvūnų žūva keliuose. Iš tokių įvairiai žuvusių paukščių bei gyvūnų Petras iš daro iškamšas.

 

 

P. Janušauskas mielai pozuoja tarp savo rankomis darytų iškamšų. Žmogus prisipažįsta esąs patenkintas tokiu pomėgiu, kuris suteikia galimybę skiepyti žmonėms meilę gamtai, prisideda prie jos išsaugojimo bei globos.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE