NULL

Šeduvos gimnazijai 100 metų: istorija tęsiasi

Kalvos viršūnėj, kur buvo pilis,

Iš tolo matyti mokykla didi.

Istoriją mena medžiai seni,

Pakalnėje teka Niauduva srauni.

Tai posmas iš Šeduvos gimnazijos himno, kuriam žodžius parašė mokytoja Diana Variakojienė, o muziką – Kęstutis Meškauskas. Giesmė, kurią moka kiekvienas nūdienos šeduvis gimnazistas, vėl nuskambės birželio 15–ąją, kai visi keliai suves buvusius mokinius į savos mokyklos šimtmečio šventę.
Anot senų pasakojimų, kadaise šioje Šeduvos vietoje stovėjusi pilis, o dabar iš tolo šviečia baltas gimnazijos rūmas, miestelio šviesos ir kultūros židinys. Ilgametę istoriją mena ne tik medžiai, suaugę, suvešėję, puošiantys aplinką ir tarsi saugantys mokslo šventovę nuo atšiaurių vėjų. Daugybė dalykų liudija praeitį: išlikę ankstesni pastatai (Kėdainių, Progimnazijos, Panevėžio gatvėse), garsaus mokytojo–kraštotyrininko Antano Bukausko įkurtas muziejus, literatūrologo Jono Linkevičiaus išleistos knygos, iš Šeduvos kilusių rašytojų ir poetų kūryba, mokinių leidžiamas laikraštis „Esame gimnazistai“ (nuo 1994 m.) ir kiti garsių šio karšto žmonių pasiekimai bei fotografijų paroda „100 istorijos akimirkų“, skirta gimnazijos šimtmečiui. Būtent iš tų visų šaltinių sudėlioja turtinga, įdomi, jaudinanti šios mokslo šventovės istorija.
Žinoma, kad švietimo epocha Šeduvoje prasidėjo dar XVI amžiuje, nes 1542 metais jau veikė katalikiška parapinė mokykla, kurioje, spėjama, buvo dėstomi religiniai teiginiai, mokoma giedoti, skaityti, rašyti, skaičiuoti. O XVII a. pradžioje buvo įkurta jėzuitų kolegija, teikusi vidurinį mokslą. Bet ji veikė neilgai dėl karų, badmečių, mokytojų ir pastatų trūkumo. 1775 metais Stanislovas Poniatovskis, Šeduvos seniūnijos valdytojas, suteikė miesteliui privilegiją, kurioje minima mokykla.
XIX a. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, pirmoji mokykla paminėta 1832 metais, joje dirbo tik du mokytojai ir mokėsi apie 80 mokinių. 1836 merais caro valdžia įkūrė valdinę mokyklą, o 1864 metais – realinę pradžios mokyklą, kurioje pamokos vykdavo rusų kalba ir dirbo vienas mokytojas. Lietuviškos spaudos draudimo metais Šeduvoje veikė daraktorinės mokyklos, kur buvo mokoma lietuviškai. Panaikinus spaudos draudimą, čia veikė parapinė mokykla, o 1908 metais – mergaičių pradinė mokykla.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įkurta lietuviška pradinė mokykla. Mokytojams dirbti trukdė okupacinė valdžia, trūko vadovėlių, būtiniausių mokymo priemonių, neturėta programos. 1919 metais sausio pradžioje pradėjo veikti „Saulės“ draugijos progimnazija. Taigi šios abi mokyklos dalydavosi patalpomis, inventoriumi, priemonėmis, jose dirbo tie patys mokytojai. Apie 100 mokinių mokėsi dviem pamainomis, vėliau šios mokyklos susijungė į vieną.
„Saulės“ progimnazijos įkūrimo data laikoma 1919 metų sausio pradžia, kai įvyko pirmas pedagogų tarybos posėdis, į kurį susirinko 4 pedagogai: direktorius Eduardas Gedgaudas, kapelionas Antanas Vaitiekūnas, mokytojai Bronius Valiušis bei Marcelė Nacevičiūtė.

Jie gimnaziją įkūrė privačiame name Kėdainių gatvėje, o jai besiplečiant – viename Šiaulių (dabar Vytauto) gatvės namų. Iš pradžių tebuvo trys klasės, tačiau mokinių skaičius sparčiai augo. 1921 metais, kai direktoriumi tapo kunigas Antanas Vaitiekūnas, pradėta rūpintis naujos mokyklos statyba. Tad 1924 metais visos gimnazijos klasės persikėlė į naują dviaukštį pastatą Krekenavos (dabar Progimnazijos) gatvėje, kur duris atvėrė net 6 klasės, buvo salė, drabužinės ir kitos patalpos. Trečiajame dešimtmetyje čia mokėsi 100 ir daugiau mokinių, direktoriaus pareigas ėjo Vladas Grinis, dirbo mokytojai Vladas Lingė, Emilija Zaukaitė, kunigas Mykolas Karosas ir kt., bibliotekoje buvo 657 knygos, vykdavo užklasiniai renginiai.

Nuo 1928 metų direktorės pareigas progimnazijoje ėjo Ona Butkienė, pastoviai dirbo būrelis mokytojų. Tuo metu čia buvo sustiprintas lotynų kalbos mokymas, o vėliau – matematikos bei gamtos dalykų. Po kelerių metų buvo pradėtas dėstyti karinis rengimas, sustiprintas patriotinis auklėjimas.
1940 metais duris atvėrė nauja mūrinė mokykla Panevėžio gatvėje. Joje mokytis pradėjo šeduviai ir apylinkės jaunimas. Deja, tais pačiais metais sovietams okupavus Lietuvą, „Saulės“ progimnazija buvo suvalstybinta ir pavadinta nepilna vidurine mokykla. Pakeistos mokymo programos, panaikintas tikybos mokymas, įvesti nauji dalykai, vietoj ateitininkų ir skautų organizacijų pradėtos kurti pionierių ir komjaunimo grupelės.
Nacistinė okupacija nebuvo labai skaudi: vokiečiams rūpėjo frontas. Mokyklai vėl vadovavo Ona Butkienė, grįžta prie nepriklausomybės metų programų. Tada padaugėjo mokinių, sustiprėjo mokytojų kolektyvas. Reikšmingas įvykis 1944 metais – pirmosios abiturientų laidos išlydėjimas, nors brandos atestatų jiems nespėta įteikti. Vokiečiams pareikalavus, gimnazijos pastatas skubiai užleistas karo ligoninei.
1945 metais prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, dalis mokytojų ir mokinių įsitraukė į partizaninį judėjimą. Dalis buvo ištremta. Sunkus likimas laukė ir direktorės Onos Butkienės: net 10 metų praleido tremtyje. Jos darbus tęsė Pranas Švilpa, stengdamasis gimnazijoje išlaikyti nepriklausomos Lietuvos dvasią, gindamas nuo persekiojimų ir areštų mokytojus bei mokinius, remdamas ištremtuosius ir įkalintus, parūpindamas fiktyvius dokumentus, bendradarbiaudamas su partizanais. Už šią veiklą direktorius buvo atleistas, vėliau suimtas ir sušaudytas.
Nuo 1948 metų gimnazijai ėmė vadovauti komunistų partijos paskirti vadovai, kurie ideologizavo ugdymo procesą – kūrė pionierių, komjaunimo organizacijas, stiprino ateistinę propagandą. Gimnazijos mokiniai ir mokytojai šiai propagandai priešinosi. Trečioji abiturientų laida savo testamente dar išdrįso palinkėti: „Ir šviesa, ir tiesa jūs žingsnius telydi“. Bet tai buvo paskutinis palinkėjimas, susijęs su nepriklausoma Lietuva.
1949–1950 mokslo metais gimnazija reorganizuota į vienuolikmetę vidurinę mokyklą. Netrukus prie jos buvo prijungta ir pradinė mokykla. Nuo 1951 metų direktoriaus pareigas ėjo Česlovas Kantauskas. Subūręs mokytojų kolektyvą, jis daug dėmesio skyrė mokymo bazės stiprinimui, ugdymo proceso tobulinimui, užklasinei veiklai. Mokinių skaičius vis didėjo, tad 1963 metais buvo baigta statyti nauja 900 vietų mokykla. Mokytojų kolektyvas augo ir keitėsi, mokyklai vadovavo Česlovas Vešiota, Valentinas Paliūnis, Algis Žičkis, Antanas Lapinskis, išleista daug abiturientų laidų.

1975 metais buvo pastatytas triaukštis mokyklos bendrabutis. Dabar ten įsikūręs Specialiojo ugdymo skyrius.
Persitvarkymo Sąjūdis, apėmęs visą Lietuvą, keitė ir Šeduvos mokyklos veiklą. 1988 metais geografijos mokytojo–kraštotyrininko Antano Bukausko iniciatyva atidarytas muziejus, sugrąžintas tikybos dėstymas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, keitėsi ugdymo turinys, programos, vadovėliai, buvo orientuojamasi į tautinės mokyklos kūrimą, siekiama perimti tautos kultūrą ir ją kurti.
Nuo 1992 metų mokyklai vadovavo Saulius Valčiukas, o nuo 1995 metų – Kazimieras Augulis. Mokykla įsitraukė į įvairius respublikinius ir tarptautinius projektus, aktyviai siekė gimnazijos statuso, kuris buvo suteiktas 2005–aisiais. Visi trys gimnazijos pastatai buvo renovuoti, įrengti nauji kabinetai su modernia informacine technika.
Nuo 2011 metų direktoriaus pareigas eina Laimutis Škleinikas, prieš eilę metų pats čia mokęsis. Jis tęsia pradėtus darbus: vykdomi respublikiniai ir tarptautiniai projektai, kuriamos naujos edukacinės erdvės, baigta stadiono rekonstrukcija.

Gimnazija 2016 metais tapo geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūros–konkurso nugalėtoja.

Suteiktas statusas įpareigoja mokyklą būti stipria, humaniška, tenkinančia visų mokinių poreikius įstaiga. Tad padėti kiekvienam ugdytiniui įgyti kokybišką išsilavinimą, suformuoti besimokančią bendruomenę ir yra šios mokslo įstaigos misija. Čia vertinami visi bendruomenės nariai kaip asmenybės, turinčios skirtingus poreikius ir gebėjimus, čia kuriama skatinanti ir saugi aplinka, leidžianti kiekvienam gerai jaustis.
Šiuo metu gimnazijoje dirba 55 mokytojai (1 mokytojas 19 vyresniųjų mokytojų, 27 metodininkai, 3 ekspertai), mokosi 551 mokinys. Gimnazistai ugdomi pamokose, kurios vyksta ne tik klasėse, bet ir kitose edukacinėse erdvėse. Be to, jiems suteikta galimybė lavintis dalyvaujant neformaliojo švietimo užsiėmimuose.
Šimtametėje kelionėje mokslo šviesa čia veržėsi, plito, įtraukdama ir praturtindama kartų kartas, ir ypač suspindo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o mokyklai – gavus gimnazijos statusą. 2006–aisiais buvo išleista pirmoji gimnazistų laida, o šiemet netrukus bus teikiami atestatai jau keturioliktajai laidai.

Džiaugiamės, kad gimnazijos istorijos puslapiuose tiek daug Šeduvą garsinusių ir garsinančių žmonių vardų. Tai žinomi mokslininkai, valstybės ir visuomenės veikėjai, meno ir kultūros darbuotojai: teisininkas profesorius Domas Krivickas, rašytojas Jurgis Jankus, poetai Bronė Liniauskienė, kunigas Antanas Valantinas, inžinierius išradėjas, aviamodelizmo čempionas Petras Motiekaitis, teisės profesorius Antanas Burkauskas, matematikos profesorius Vaclovas Bliznikas, edukologijos profesorius Vytautas Šernas, ekonomistas profesorius Petras Tvarijonavičius, profesorius bibliografas Vladas Žukas, profesorius istorikas Mečislovas Jučas, literatūrologas Jonas Linkevičius, profesorius teisininkas Pranas Kūris. Mokslų daktarai: Saulius Sušinskas, Jonas Stankus, Stanislovas Vozbinas, Aniceta Slavinskienė, Jonas Sadauskas, Vytautas Petrauskas, Dalia Striogaitė, Rimas Kalinauskas, Danutė Raudienė, Elvyra Degutienė, Mečislovas Lizaitis ir kt. Režisierius Aleksandras Digimas, poetas Petras Valantinas, dailininkai Elavyra Radauskaitė, Kęstutis Gvalda, Genovaitė Guntienė, Liucija Šulgaitė, dainininkas Petras Bilevičius, režisierė Audronė Bagotyrytė, skulptorius Vytautas Navickas ir kiti. Smagu pripažinti, kad bėgant metams tas sąrašas ilgėja. Šiandien grožimės dailininkų Neringos Venclovaitės–Kestenienės ir Aurimo Eidukaičio darbais, klausomės kompozitoriaus Mindaugo Lapinskio dainų, su viltimi sekame politiko Algirdo Butkevičiaus veiklą ir visada mielai pasidaliname žiniomis apie bet kurio šios mokyklos auklėtinio sėkmę.
Gimnazijos istorijos kūrėjai – visi, kuriems teko čia dirbti arba mokytis. Didžiulė pagarba tiems, kurie uoliai mokėsi ir išsinešė į gyvenimą tvirtus šeimos ir mokyklos klotus vertybių pamatus. Ne kur kitur, o pirmiausia šeimoje ir mokykloje formuojasi asmenybės, čia praleisti metai romantizuojami, nes tai jaunystės, vilčių, svajonių laikas. Tik neginčijama tiesa ta, kad daugiausia pasiekiama per darbą, nuoseklų gilinimąsi į mokslų tiesas, troškimą tobulėti. Gimnaziją baigti puikiais pažymiais – didžiulė garbė ir perspektyva ateičiai. Taigi, siekiant pagirti ir paskatinti abiturientus, labais gerais pažymiais baigusius gimnaziją, aktyviai dalyvavusius visuomeninėje veikloje, pavyzdingai besielgusius, 2007 įsteigta premija, ji kiekvieną vasarą įteikiama mokytojų balsų daugumą gavusiam kandidatui. Pirmasis šią premiją gavo 2007 metais gimnaziją baigęs Domas Masiulis; 2008–aisiais – Simas Masiulis ir Artūras Baravykas; 2009–aisiais – Milda Gudžiūnaitė, 2010–aisiais – Agnė Šereivaitė; 2011–aisiais – Rasa Vilkaitė; 2012–aisiais – Reda Valančiūtė, 2013–aisiais – Rūta Masiulytė, 2014–aisiais Emilija Masiulytė; 2015–aisiais – Mantas Masiulis; 2016–aisiais – Rokas Paškevičius, 2017–aisiais – Ugnė Norvaišaitė; 2018–aisiais – Audrius Akučka.
Įvairiai susiklosto Šeduvos gimnazijos auklėtinių likimai, bet mokykla niekada nepamiršta ir nepamiš savo vaikų, visada linki ir linkės profesinės sėkmės bei asmeninės laimės. Didžiulis malonumas, kai jie ateina į savo buvusius namus – gimnaziją – kaip svečiai.
Šie metai ypatingi: Šeduvos gimnazija švenčia šimtmetį! Švenčia ne vieną dieną, o visus metus, nes tokiai datai pažymėti per maža dienos. Prisiminimų knygą varto čia užsukantys ir apžiūrinėjantys jubiliejui skirtą fotografijų parodą. Joje eksponuojamos nuotraukos, liudijančios svarbiausius įvykius, gyvenimo kaitą, tradicijas, vertybes, net madas… Visi apsilankantys gali atrasti save vinjetėse, kurios išdėstytos vienoje iš gimnazijos erdvių. Sausio mėnesį įvyko jaukus čia dirbančių ir dirbusių mokytojų vakarėlis, kurio metu pagerbti Anapilin iškeliavusieji, parodytas istorijos mokytojos Jolantos Sabutienės sukurtas prisiminimų filmas apie juos. Peržiūra buvo palydėta šventa tyla ir ne vieno skruostais nuriedėjusiom ašarom. Tą vakarą nuskambėjo daug gerų žodžių iš tų mokytojų lūpų, kurie šiuo metu sėkmingai darbuojasi įvairiose Lietuvos vietose arba išėję į užtarnautą poilsį. Gimnazijos direktorius Laimutis Škleinikas sveikino kaip niekad didelį pulką mokytojų išsakydamas, kad visi yra reikšmingi šioje istorijoje, nes juk ne vienas žmogus kuria mokyklą. Svarbūs ir mokytojai, ir darbuotojai, ir mokiniai, ir jų tėvai – visi bendruomenės nariai, esantys ir buvę. Linkėdamas visiems sveikatos, kūrybinės sėkmės ir atradimų džiaugsmo, kvietė visus birželio 15–ąją į šventę.

Įvairių laidų abiturientai taip pat turėjo progos apsilankyti gimnazijoje, nes visus metus buvo vykdomas projektas „100 susitikimų“. Malonu, kad sugrįžo tikrai daug buvusių mokinių, kurie dalijosi prisiminimais, patirtimi, skatino šiandienos gimnazistus mylėti savo kraštą, atsakingai ruoštis gyvenimui jau mokykloje.

Susitikimų organizatoriai mokytojai ir mokiniai džiaugiasi sulaukę nuoširdžių padėkų socialiniuose tinkluose, telefonų skambučių ir žinučių, mokyklos istoriją liudijančių nuotraukų. Smagu, kad vieni kitiems esame reikalingi. Dabar su džiaugsmu ir jauduliu laukiame birželio 15–osios, dienos, kai visi keliai ves į Šeduvą, kai lyg giminės susiburs kelios šeduvių kartos ir vėl nuskambės gimnazijos himnas:
Didžiuotis mes galim šventove sava,
Garbingam didinga, tradicijom gyva.
Kiekvienas suranda, kas miela širdy,
– Mūsų gimnazija, – sakome visi.
Šeduvos gimnazijos direktorius Laimutis Škleinikas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE