Šeduviai iškilmingai paminėjo Žolinę

Aušra MIKŠIENĖ

Jeigu prieš daugelį metų šeduviai, nešini agurkais, medumi ir šviežia duona, per Žolinę skubėdavo pas vieną ar kitą kaimyną, tai dabar juos kasmet suburia gilias tradicijas puoselėjanti, tačiau ir naujovėmis nuolat nustebinanti šventė „Žolinės vainikas“.

Šie metai – ne išimtis. Rugpjūčio 15-ąją jau aštuonioliktąjį kartą Šeduvos miesto gyventojai ir svečiai minėjo Žolinės šventę. Atlaidais Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje prasidėjusios iškilmės truko iki pat išnaktų.

Parke visų laukė „pelkių moteris“

„Esu miestietė, tačiau jau keturias vasaras save vadinu pelkių moterimi, nes gamtoje atradau harmoniją ir ramybę“, – šypteli prie Daugyvenės upės, vienkiemyje, gyvenanti Gitana Šiaulienė. Būtent ji per Žolinę, iškilmingai eisenai pasiekus Šeduvos miesto parką, čia visus norinčius mokė, kaip nusipinti Žolinės vainiką.

Daugybę įvairiausių lauko gėlių, žolelių ir uogų bei šakelių į šventę atsinešusi ir vainikėlius pynusi moteris, kasdien vartojanti įvairiausias arbatžoles ir jau senokai pamiršusi daugeliui įprastus vaistus, sako, kad Žolinė – labai prasminga šventė: „Man – ypač. Labai myliu gamtą. Žolinė simbolizuoja amžinybę, paskutinį vasaros pasispardymą, tad tiesiog negalima nepaminėti šios dienos“.

O šeduviai tikrai žino, kaip reikia švęsti Žolinę. Susirinkusieji ne tik grožėjosi įspūdingais floristikos darbais, mėgavosi puikia muzika, kurią visiems dovanojo čia sugužėję devyni kolektyvai, bet ir sukinėjosi mugėje, su vaikais dūko atrakcionų kampelyje, linksminosi grupės „16 Hz“ koncerte bei džiaugėsi dangų nušvietusiais fejerverkais.

„Norime, kad ši šventė trauktų ir jaunimą, tad ir grupę pakvietėme tokią, kurios atliekami kūriniai priverstų trypti ir jauną, ir pagyvenusį. Matome, kad jaunimas, iš pradžių lyg ir stebėjęs tokią šventę iš šono, vis labiau įsitraukia, dalyvauja. Gera matyti, kad žmonės noriai buriasi. Juk manoma, kad tas, kuris per Žolinę nesueis krūvon su visais kaimo gyventojais, ar miestuose – su kiemiškiais, pasidžiaugti tuo, kas užauginta, pajus nepriteklių“, – šypsodamasi pasakojo Šeduvos kultūros ir amatų centro režisierė Izolina Stanulienė.

Centrą papuošė „Lietuvos šimtmečio vainikai“

Šiemet, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, nuspręsta atsigręžti ir į šią šventę, tad ir floristikos darbai, kurie kasmet stebina kiekvieną, apsilankiusį centrinėje miesto aikštėje, šiemet buvo ypatingi. „Tai – erdviniai kūriniai, vainikai, skirti ir Žolinei, ir mūsų šalies jubiliejui. Nors Šeduvos Baba man pagrūmojo, kad Devintinės, o ne Žolinė yra vainikų šventė, šiemet mūsų akcentu tapo būtent vainikai“, – pasakojo I. Stanulienė.

Tiesa, „Lietuvos šimtmečio vainikai“ Laisvės aikštėje nė iš tolo nepriminė įprastų vainikų. Šeduvos kultūros ir amatų centras, miesto bendruomenė, lopšelis-darželis, globos namai, biblioteka, neįgaliųjų draugija, senjorų klubas, „Šeduvos svajokliai“, Pavartyčių kultūros namai, Pavartyčių bendruomenė bei gėlininkė Irena Šilerienė stengėsi kuo įmantriau įgyvendinti užduotį, tad šventės dalyviams tikrai buvo į ką paganyti akis.

Vienas iš įspūdingiausių kūrinių – Šeduvos lopšelio-darželio sukurta kompozicija. Kaip savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė Daiva Staškūnienė, šis meninis darbas pareikalavo ir daug kruopštumo, ir laiko: „Dirbome uoliai. Sukome galvas, kaip įgyvendinti viziją. Smagu, kad viskas pavyko taip, kaip norėjome. Kodėl greta vainiko atsirado ir dvi šiaudinės skulptūros? Nes esame darželis, o ir mūsų kūrinėliai yra mažųjų dydžio“. Aprodydama kūrinį D. Staškūnienė atskleidė ir tai, kad kompozicija rugsėjo 3-iąją papuoš darželį, tad tėveliai ir mažieji įstaigos ugdytiniai dar galės pasigrožėti įspūdingu kūriniu.

Prie „vabalo“ vairo – 75-erių sidabraviškė

Tiesa, per Žolinę dėmesį kaustė ne tik išskirtinio grožio floristikos darbai, bet ir gatvėmis nuo 16 valandos važinėję ryškiaspalviai „Vabalų“ klubo narių automobiliai, kurie garsiniais signalais ir šūksniais kvietė nesėdėti užsidarius namuose ir ruoštis į tradicinę Žolinės šventę.

Tokių automobilių į Šeduvą trečiadienį sugužėjo net šešiolika, tačiau labiausiai akį traukė vieno iš jų vairuotoja – 75-erių metų Ramutė Paškauskienė iš Sidabravo. Tiesa, ji atvyko ne viena – į Žolinę Šeduvoje su „vabalais“ atskubėjo trys Paškauskų kartos – seneliai, vaikai ir anūkai. Moteris ir apie meilę šiems automobiliams, ir apie juos remontuojančius auksarankius sūnus, kitus pasižymėjusius „vabalų“ mylėtojus galėtų kalbėti valandų valandas ir net eiles „vabalams“ yra sukūrusi.

„Tai – mano kabrioletas, kuriuo ir į kapines važiuoju, ir į „vabalų“ susitikimus, – juokdamasi pasakojo Lietuvos „vabalų“ klubui priklausanti rajono gyventoja. – Nežinau, kodėl, tačiau šios mašinos – labai žavi. Jas vairuojame visi – ir mes, senukai, ir sūnūs su marčiomis, ir anūkės. Net 75-erių metų gimtadienį sutikau Latvijoje, „Vabalų“ klubo narių suvažiavime“, – šypsodamasi sakė R. Paškauskienė, būtinai pažadėjusi mus priimti į svečius ir apie aistrą „vabalams“ papasakoti kur kas išsamiau.

„Ji – mūsų išskirtinė vairuotoja, – linksėdamas pritarė „Vabalų“ klubo narius į Šeduvą pakvietęs vietos gyventojas Rimantas Daukšas. – Kodėl mums patinka „vabalai“? Atsakymas paprastas – tai yra tiesiog „liga“. O jeigu rimtai, gera bendruomenė, nuostabūs automobiliai, įdomios kelionės. Štai ir dabar esame Šeduvoje, o savaitės pabaigoje išvykstame į Estiją“.

Sveikino ir kalbomis, ir dainomis

Kai išskirtinių automobilių kolona išsirikiavo prie centrinės miesto aikštės, suskambo ir pirmieji muzikos akordai. Čia susirinkusiems pirmieji gerą nuotaiką dovanojo Šaukoto kultūros namų liaudiškos muzikos kapelos ,,Gomerta“ atstovai, o kiek vėliau, iškilmingai eiseinai pasiekus miesto parką, pasirodė ir kitos liaudiškos muzikos kapelos iš Lietuvos ir Latvijos: „Žvangulis“, „Užuovėja“, „Seni pažįstami“, „Bandonininkai“, „Ventspils Blumizeristi“, „Vaivorykštė“, „Gojus“ ir „Beržynėlis“.

Puikią nuotaiką kūrė ir nuotaikingoji šventės vedėjų pora – Varėnos rajono Marcinkonių kultūros centro humoro grupės ,,Spanguolės“ atstovai Rimutė ir Jonas.

Šeduvius dainomis sveikino ne tik kapelos, bet ir svečiai. „Man tai – ne mažesnė staigmena, negu jums, kad esu ant scenos, o manęs dar ir dainuoti paprašė“, – juokavo sveikinimo kalbą pasakyti pakviestas Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Netrukus jis visus pribloškė sodriu balsu užtraukęs: „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo gimtų namų…“.

Kaip įprasta, šventės metu audringais plojimais pagerbti gražiausių sodybų šeimininkai. Šiemet padėkas už gražiai tvarkomą aplinką atsiėmė: Loreta ir Remigijus Duršliokai, Nijolė ir Remigijus Peleckiai, Antanina Kazlauskienė, Vita Staugienė, Laimutė ir Vidmantas Andriuškevičiai, Elvyra ir Antanas Kasarauskai, Vilma ir Voldemaras Kanišauskai, Lina ir Darius Paluckai, Irena ir Albertas Antanas Motekaičiai, Ernesta ir Mindaugas Paulauskai, Milda ir Jonas Jakučiai bei Tatjana Mikolaitienė.

Pristatyta siuvinėjimo kryželiu paroda

Geros nuotaikos ir aplodismentų tądien nestokota ne tik miesto parke, centrinėje miesto aikštėje, bet ir Užvažiuojamuose namuose, kuriuose atidaryta neįprasta siuvinėjimo kryželiu paroda. Čia savo darbus pristatė šiaulietė Zita Beinoravičienė ir jos anūkė keturiolikametė Benita Ulytė.

Parodos lankytojams jos pasakojo ne tik apie meilę siuvinėjimui, bet ir apie šio hobio užkulisius. „Štai, paveikslas su arkliu, siuvinėtas apie metus. Jo vertė, sudėjus darbą, siūlus, rėmus, siektų apie pusantro tūkstančio eurų. Čia yra ketvirtis milijono dygsnių. Daug, tačiau tai – malonumas. Negaila nė vieno cento“, – pasakojo Z. Beinoravičienė, niekuomet neparduodanti savo darbų.

Savo kūrinius moteris dovanoja vaikams, draugams, puošia savo namus. Jos pėdomis sekanti anūkė, siuvinėti pradėjusi vos septynerių, neslėpė, kad tai – puiki proga pasibūti su močiute: „Pamenu, norėjau išmokti megzti, tačiau taip ir neišmokau, tad kartu su močiute siuvinėju. Pirmasis mano darbelis, kaip dabar pamenu, buvo niekam tikę pingvinukai. Nors tai ir nelabai vykęs darbas, jį pasilikau atminimui“.

Puikiai besimokanti paauglė, „Dainų dainelės“ laureatė, sako, kad kai kurie draugai stebisi tokiu jos pomėgiu, tačiau siuvinėjimas jai kur kas mielesnis, negu laikas prie kompiuterio ar televizoriaus.

„Net sunku patikėti, kiek darbo čia įdėta. Šeduviai kasmet moka nustebinti – tai paroda kokią įdomią pristato, tai atrakcijų prigalvoja“, – šypsojosi darbus apžiūrinėdamas rajono meras Antanas Čepononis. – Apskritai, Šeduva išsiskiria savo Žolinės tradicijomis. Smagu, kad renkasi daug žmonių, kuriems norisi pasibūti kartu, pabendrauti. Kiekvienais metais šeduviai išlaiko tradicijas, parodo kažką naujo. Gera čia būti, čia grįžti.“