Šeduvą papuošė karūnuotas akmuo

Aušra LAURINKIENĖ

Išskirtiniais renginiais šiemet visus stebinanti mažoji Lietuvos kultūros sostinė Šeduva ir vėl šventė. Šįkart į muzikos kapelų šventę „Žolinės vainikas“ Šeduvos miesto gyventojai ir svečiai susibūrė Žolinės išvakarėse. Nors išlaikytos pagrindinės šventės tradicijos – miestelio aikštėje ir parke trankiai grojo iš įvairiausių kampelių sugužėjusios kapelos, suaugusiuosius ir jaunimą viliojo žaislų bei skanėstų mugė, šiemet ypatingu Žolinės akcentu tapo išskirtinio akmens atidengimas. Nuo šiol niekas nepamirš, kad 2016 metais Šeduvą gaubė kultūros dvasia – tai primins akmuo su išraižytomis raidėmis ir įspūdinga karūna.

Akmuo – kultūrai ir akmenkaliams

Šeduvos parke sekmadienį audringais plojimais į orą palydėti kylantys geltoni balionai. Čia susibūrusiems pristatytas išskirtinis akmuo su didinga karūna.

Šeduvos kultūros ir amatų centro atstovė bei šio Radviliškio rajono kampelio šviesuolė Izolina Stanulienė juokiasi, kad akmenį susapnavo taip, kaip susapnuoja savo humoro programas: „Pabundu ir užsirašau, ką prisimenu. Apie akmenį užsiminiau brolio sūnui Renaldui – tai mūsų giminėje jau ketvirtoji Šeduvos akmenkalių karta. Jam patiko idėja. Tada aš nupaišiau gotikines raides ir karūną su iškaltais 1378 metais. Būtent tada Šeduva pirmą kartą paminėta Krokuvos kronikoje. Šeduva – juk karališkas miestas. Ant karūnos taip pat yra mūsų herbo simboliai – karališkos lelijos. Aptarėme, kad nesunku būtų sukurti tokį akmenį. Tai – atminimas akmenkaliams ir kalviams. Čia jau mūsų prosenelis Bliumas toks buvo – jo nukalti kryžiai stovi ant Šeduvos bažnyčios. Pakalbėjome su Renaldu ir Šeduvos seniūnu Justinu Praniu, važinėjome po apylinkes ieškodami tokio akmens iš sapno“.

Būtent tokį akmenį jie atrado ne apylinkėse, o I. Stanulienės sūnėno Renaldo Skromano dirbtuvių kieme. Jis akmenį nė nedvejojęs padovanojo. Kadangi rajono architektas neleido šio akmens statyti miesto centre, prie kultūros centro, nes tai esą labai ypatinga urbanistinė zona, jis atsidūrė parke. „Vietą išrinko seniūnas, o už raides ir karūną sumokėjo seniūnija. Pigesnio atminimo Šeduvai – mažajai kultūros sostinei – niekada nebus“, – įsitikinusi I. Stanulienė.

Akmens atidengimo iškilmėse dalyvavęs ir padėką atsiėmęs R. Skromanas „Radviliškio naujienoms“ sako, kad akmuo kieme prastovėjo daugelį metų: „Iš pradžių norėjome akmens ieškoti aplink Šeduvą, tačiau pritrūko laiko ir tuomet prisiminėme kieme stovintį akmenį. Kalvystės darbus atliko „Trys kalviai“ iš Karčemų, o raidės užsakytos Šiauliuose. Neslėpsiu: ant giminės akmens matyti užrašą, skirtą Šeduvai, – didelis malonumas. Tai bus puikus atminimas“.

Visus linksmino kapelos

Linksmybės Šeduvoje prasidėjo dar gerokai iki akmens atidengimo ceremonijos. Prie Laisvės aikštėje pastatyto įspūdingo dydžio raidžių, iš kurių susideda žodis „Šeduva“, skubėjo įsiamžinti daugelis.

Prie miesto užrašo išsirikiavę Žemaičių Kalvarijos kultūros centro kapelos „Sosieda“ nariai juokėsi, kad tokios progos praleisti tiesiog negali. „Norime įsiamžinti. Šeduvoje koncertuosime pirmąkart. Tai didžiulė garbė, nes Šeduva, kaip ir Žemaičių Kalvarija, šiemet yra mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Tai mūsų bendradarbiavimo žingsnis. Šeduvių lauksime rugsėjo 9-ąją vyksiančioje mūsų šventėje. Kuo naudingi tokie susibūrimai? Tai puikus pasibuvimas, pažinčių užmezgimas“, – sako kapelos vadovė Irena Taujanienė.

Liaudiškos muzikos kapelų šventėje dalyvavo ir Šeduvos „Užuovėja“, Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centro kapela „Subatvakaris“, Kelmės „Bočiai“, Kelmės kultūros centro kapela „Kelminė“, Kėdainių kultūros centro kapela „Vilainiai“, Radviliškio kultūros centro kapela „Seni pažįstami“ bei Šakių rajono Lukšių kultūros centro „Zyplių dvaro“ kapela.

Abejingų liaudiškai muzikai neliko – jei miesto centre klausytojai ir buvo santūresni, tai vėliau parke muzikos ritmas sugundė ir patrepsėti.

Įsiamžinti kvietė fotokampeliai

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet visi skubėjo įsiamžinti ne tik prie jau minėtų didžiųjų raidžių, bet ir fotokampeliuose. Tiesa, jų Laisvės aikštėje išvydome vos tris, sukurtus Šeduvos globos namų, kultūros ir amatų centro bei Pavartyčių bendruomenės.

Šeduvos globos namų direktorė Andžela Brazienė pasakoja, kad ši įstaiga prisijungia jau trečius metus iš eilės: „Pirmaisiais metais pynėme Žolinės kilimą, o praėjusiais metais ir šiemet kūrėme fotokampelius. Šių metų mūsų kampelis pristato artėjantį rudenį, atokvėpį ir ramybę. Idėjas kasmet audžiame visi – ir globos namų darbuotojai, ir gyventojai. Tai yra bendras kolektyvinis mūsų įstaigos darbas. Gaila, kad šiemet kampelių gerokai mažiau. Gal kažką išgąsdino žadėtas lietus, o kitus gal ir atostogos kažkur išvijo. Kaip bebūtų, visas idėjas vertiname labai gerai, nes mums visuomet smagu prisijungti. Įstaigoje atskirai tokios šventės neminime, įsijungiame į miesto siautulį“.

Šventės sumanytojas – buvęs seniūnas

Šventėje dalyvavęs daugiau nei dvidešimt metų Šeduvos seniūno pareigas ėjęs Kostas Dočkus neslepia: smagu matyti, kad jo prieš daugelį metų sugalvota šventė prigijo: „Emocijos išties puikios. Gera ir smagu širdyje, jog „Žolinės vainikas“ kasmet suburia žmones. Man labai smagu, kad bendravimas ir suėjimas patinka ne tik šeduviams, bet ir aplinkinių miestelių gyventojams“.

Prisimindamas šios šventės šaknis jos sumanytojas K. Dočkus pasakoja: „Žolinė Šeduvoje ir jos apylinkėse buvo švenčiama, tačiau ši šventė nebuvo taip akcentuojama. Kai pradėjau dirbti, kilo mintis surengti Žolinės šventę Šeduvoje. Tuo metu pas mus dirbo jaunas klebonas Gintaras Jonikas ir su juo pasitarę nusprendėme parengti vaidinimą. Pasikvietėme Pasvalio liaudies teatrą, tačiau spektaklyje vaidino ir pats klebonas. Po kelerių metų nusprendėme, kad reikia Šeduvai tokios tradicijos. Tuo metu tokios šventės, kurioje pasirodytų kapelos, nebuvo. Man kilo mintis pavadinti šventę „Žolinės vainiku“. Pakvietėme svečių, prigijo ir visiems patiko. Smagu, kad veiklos atranda kiekvienas – ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės. Parke nuo tol tvyro tautinė atmosfera – skamba tautinės dainos, suvažiuoja kapelos, žmonės vilki tautiniais rūbais“.

Nupintas ir Žolinės vainikas

Šventės vedėja Izolina Stanulienė pasakoja, kad ne veltui į šventę sugužėjo tiek kapelų: „Lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai. Per Žolinę svarbu ne tik žolynų šventinimas, bet būtina susitikti ir su artimaisiais. Liaudies išmintis sako, kad kas per Žolinę nesueina krūvon, tie bus „biedni“, o kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės. Labai gražiai apie Žolinę yra pasakęs šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas: „Žolinė yra Žemės Dievo šventė, kai žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites“.

Šventės metu parke kiekvienas galėjo prisiliesti ir prie įspūdingo Žolinės vainiko pynimo – pinti galėjo kiekvienas panorėjęs. Pagal tradicijas, kaip sako I. Stanulienė, į Žolinės puokštę dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų: „Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtos, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Į ją buvo dedama kietis, diemedis, vaistingieji augalai, avižų stiebelių, jurginų žiedų. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas, tad visi ką nors atsinešdavo: daržovių, sodo vaišių. Bažnyčioje šventinami ir šiųmečiai javai, iš kurių paskui kepama duona“.

Įdomu tai, kad pašventinta tokia puokštė, pasak renginio vedėjos, įgaudavo didelę simbolinę reikšmę: „Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, nes buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma troboje labai garbingoje vietoje – dažniausiai prie šventųjų paveikslų. Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai šventinta puokšte pasmilkydavo namus. Etnologų teigimu, senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš Žolinės puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog šventintas augalas atneš ramybę, nugins šalin piktas dvasias. Žolinės puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis“.

Panašu, kad šeduviams nerimauti tikrai nėra ko – jų derliai bus puikūs, o namus negandos tikrai aplenks – per šventę ne tik pašokta, padainuota, bet ir nupintas įspūdingo grožio Žolinės vainikas.

Pagerbti gražiai tvarkomų sodybų šeimininkai

Kad jau prabilta apie žolynų grožį, nepamiršti ir tie, kurie puoselėja grožį greta savo namų – apdovanoti gražiai tvarkomų sodybų šeimininkai.

„Subatvakariui“ grojant maršą apdovanojimus atsiėmė Rima ir Irmantas Juškos, Rasa ir Kęstutis Jasiulaičiai, Arimaičių gatvės 8 namo (Pavartyčių kaimo) daugiabučio atstovai, Neli ir Rimantas Bartkevičiai, Laimutė ir Vidmantas Andriuškevičiai, Ropokalnio gatvės 10 namo (Vėriškių kaimo) daugiabučio atstovai, Vita Staugienė, Aldona Simonaitienė ir Rimantas Kairys bei Irena ir Kęstutis Mockevičiai.