S. Bagdonas: „Einu per Lietuvą dėl vėžiu sergančių vaikų“

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusią savaitę radviliškiečiai pasitiko neeilinį svečią – „1000 širdžių žygio“ sumanytoją tauragiškį Saulių Bagdoną. „Apjuoskime Lietuvą širdimi ir padėkime sveikti vėžiu sergantiems vaikams!“ – su tokiu šūkiu per šalį keliaujantis vyras neslepia – šiuo metu jis yra labai reikalingas namuose, kuriuose artimas žmogus kovoja su onkologine liga, tačiau noras padėti vaikams jį verčia žingsniuoti tolyn. Nors kojas jau nusėdo pūslės ir patogią avalynę teko pakeisti šlepetėmis, vyras sustoti neketina.

– Kodėl pasirinkote būtent tokį pagalbos vaikams formatą – keliauti po Lietuvą pėsčiomis?

– Taip, iš tiesų aš keliauju pėsčiomis aplink Lietuvą. Mane automobiliu lydi draugas, kuris rūpinasi maistu, padeda sunkiomis akimirkomis. Tai – ilgiausias Lietuvoje kada nors vykęs pėsčiųjų žygis dėl vėžiu sergančių Lietuvos vaikų, tačiau jau ne pirmas mūsų projektas. Tik renginiai mūsų buvo kitokie – prasidėdavo ryte ir baigdavosi vakare. Sugeneruodavome aukas ir jas kažkam skirdavome.

Nuo seno kirbėjo mintis suorganizuoti ir įgyvendinti kažką didesnio su apčiuopiamesne finansine nauda. Kadangi esame sportininkai – daug žygiuojame, irkluojame, bėgiojame, kilo mintis apkeliauti mylimą Lietuvą. Kadangi labai daug dirbame su labdara, nusprendėme, kad žygis negali būti tiesiog tuščias. Būtina sportinį interesą sujungti su pagalba kitam. Paskambinome į paramos ir labdaros foną „Mamų unija“ ir pasiūlėme surinkti lėšas vėžiu sergantiems vaikams.

– Pavadinimas „1000 širdžių žygis“ atskleidžia tikrąjį atstumą, kurį esate numatęs įveikti?

– Ne. Tiesiog taip skambėjo gražiau. Iš tiesų visas numatytas žygis apima beveik 1300 kilometrų. Lankome 29 Lietuvos miestus. Šiandien sustojome Radviliškyje. Kadangi žygio idėja yra jautri, šilta ir svarbi vaikams, maršrutas, jeigu žymėtume Lietuvos žemėlapyje, sudaro didžiulės širdies formą. Galima sakyti, kad keliaujame jos kraujagyslėmis.

– Ar žygis neturi jokių slaptų tikslų? Ar po kažkurio laiko neišvysime Jūsų veido kokiame reklaminiame politiniame lankstinuke?

– Ne, mes tikrai nesiekiame išgarsėti ar politinės karjeros, verslo aukštumų. Mano paties šeimoje šiuo metu yra vėžiu sergantis žmogus ir aš labai gerai žinau, kas yra chemoterapija, klinika, ašaros, kas yra slenkantys plaukai. Visa tai mano šeima išgyveno ir vis dar išgyvena šiandien. Taip, aš turėčiau būti namuose, nes ten esu reikalingas. Bet aš keliauju aplink Lietuvą vedinas kilnaus tikslo.

Kaip žinia, kasmet Lietuvoje šimtas vaikų suserga vėžiu. Gydymas trunka nuo pusmečio iki trejų metų. Aš bendrauju su daugeliu Lietuvos šeimų, auginančių ligoniukus. Tų šeimų gyvenimai yra visiškai apsivertę aukštyn kojomis. Tose šeimose niekas neplanuoja įsigyti naujo automobilio, persikelti į erdvesnį būstą ar išskristi pailsėti į šiltus kraštus. Tose šeimose tvyro kitos nuotaikos – meldžiama Dievo, kad jų vaikai pasveiktų, kad išgyventų kiek įmanoma ilgiau…

Tai yra vienintelis nedalomas ir neskaidomas mūsų kelionės tikslas. Mes tą skausmą pažįstame, tad niekada juo nemanipuliuotume kitais tikslais.

– Kam bus skiriamos surinktos lėšos?

– Siekiame surinkti kuo daugiau lėšų, kad būtų galima Kauno vaikų onkologijos skyriui nupirkti vaikams skirtas daugiafunkcines lovytes, kurių dabar labai trūksta. Tereikia atsisakyti kavos puodelio, traškučių pakelio ar gaivaus gėrimo buteliuko, juk aukojame mūsų vaikams.

Niekam nelinkiu, tačiau niekada nežinome, kam tų lovelių gali prireikti. Niekas nežinome, kada liga gali pasibelsti į mūsų ar mūsų artimųjų namus. Visiems siūlau susimąstyti, kaip gyvena šios baisios ligos paliestos šeimos, kaip gyvena tie vaikai.

Pagrindinė motyvacija, kuri mane varo į priekį, – tai sergančių vaikų šypsenos, žvilgsniai, nuskustos galvytės, kurios akyse man stovi kiekvieną žygio kilometrą. Kai man būna sunku, aš prisimenu tuos vaikus, ir visas kelionės nuovargis, nutrintų kojų skausmas akimirksniu dingsta.

Štai, stoviu šiandien su „tapkėmis“, nes kojas padengė pūslės, tačiau man tai nerūpi. Mano skausmas prilyginamas nuliui. Ne mes esame svarbiausi. Kraujas kojose – yra nulis, jei lyginame su tuo, ką patiria šeimos, auginančius vėžiu sergančius vaikus.

– Ar jau žinoma, kiek lėšų pavyko surinkti?

– Šiandien, tryliktoji žygio diena. Dabar, kai lankausi Radviliškyje, jau esu nukeliavęs 440 kilometrų. Visų skaitytojų prašau susirasti „Facebooke“ mano profilį ir spalio mėnesį laukti naujienų. Kelionės finišas – spalio 21 dieną. Tuomet paaiškės, kiek pavyko surinkti ir kiek lovelių galėsime nupirkti vėžiu sergantiems mažyliams. Viena iš jų kainuoja nuo keturių iki penkių tūkstančių eurų. Tikime, kad galėsime padovanoti ne vieną. Šiandien jau esame surinkę per penkis tūkstančius eurų, tačiau priešakyje laukia dar daugybė miestų, daug susitikimų su žmonėmis.

– Kas remia jūsų žygį?

– Tai darome visiškai neatlygintinai, iš savo kišenės. Turime rėmėjų, kurie parūpina košių. Juokiuosi, kad esame košių korporacija ir apie kitą maistą net negalvojame.

– Radviliškiečiams į rankas davėte knygą, kurioje skatinote įrašyti kažką gražaus ir prasmingo. Kam ji skirta?

– Tai – knyga, kurią nunešiu į Kauno vaikų Onkologijos skyrių. Čia visos Lietuvos žmonės rašo palinkėjimus mažiesiems ligoniukams. Kas nori – piešia gėlytes ar parašo kokius reikšmingus žodžius. Svarbu vaikams parodyti, kad jie – ne vieni. Jie mūsų laukia.

Aukoti ligoniukams galima skambinant ar siunčiant žinutę trumpuoju numeriu 1418 (auka – 3 eurai) arba aukojant į „Mamų unijos“ sąskaitą Danske banke, LT 517400032266923810, paskirtyje nurodant „Širdies žygis“.