SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2019-10-15, Antradienis, 13:55:17 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Bendruomenės Rudeninė Radviliškio senjorų išvyka

Rudeninė Radviliškio senjorų išvyka

  • Rudeninė Radviliškio senjorų išvyka

    Kelionės dalyviai nusifotografavo atminčiai. D. Dabašinskienės, klubo narės, nuotr.

  • Kelionės dalyviai nusifotografavo atminčiai.  D. Dabašinskienės, klubo narės, nuotr.
  • Kelionės dalyviai nusifotografavo atminčiai.  D. Dabašinskienės, klubo narės, nuotr.

Kažkada išskaičiau Vaižganto žodžius, skirtus Žemaitei: „Tai stambus nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne matomais spinduliais, tik svoriu... Tai rašytoja, sverianti labai daug karatų“. Šiandien, kai švenčiame Juozo Tumo-Vaižganto garbingą 150 metų gimimo jubiliejų, neabejodami tuos žodžius galime pritaikyti pačiam Vaižgantui (1869–1933).
Vaižgantas gimė Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje (dabar Anykščių kraštas). Kas jis? Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, dar penki broliai mirė vaikystėje. Juozukas buvo jauniausias, dešimtas vaikas šeimoje. Mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, kurioje neseniai ir apsilankė Radviliškio Trečiojo amžiaus universiteto knygų bičiuliai.

Muziejus sovietmečiu buvo gerokai sunaikintas, ten gyveno net kelios kolūkiečių šeimos. Vėliau vietinių žmonių iniciatyva restauruotas medinis nedidukas pastatas ir jame įrengta ekspozicija apie Vaižganto mokyklinius metus.

Seni rudi mokykliniai suolai, molinė krosnis, skambutis, skelbdavęs pamokos bei pertraukos pradžią ir pabaigą. Nors paties Vaižganto autentiškų daiktų neišlikę, tačiau vietiniai gyventojai sunešė pageltusias nuo laiko pažymių knygeles, sąsiuvinius, knygas. Buvo išties malonu prisiliesti prie išsaugotų šimtmečio relikvijų (ekskursijos vadovas – žurnalistas ir rašytojas Vytautas Bagdonas).
Vaižgantas mokėsi visą gyvenimą, siekdamas tobulumo: Daugpilio realinėje gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje (į kunigus įšventintas 1893 metais). Vaižganto veikla buvo įvairialypė: įsitraukė į lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, palaikė ryšius su Mosėdžio vietos knygnešiais, platino draudžiamą literatūrą, mokė vaikus skaityti, redagavo nelegalius laikraščius. Buvo slaptai sekamas policijos.
12 metų – Kauno Vytauto bažnyčios rektorius. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją. Jam buvo suteikti docento ir garbės daktaro laipsniai. 1921 metais įkūrė Lietuvai gražinti draugiją.
Visa tai mes vienaip ar kitaip žinojome, o ekskursijoje išgirdome daugiau apie jo žmogiškąsias charakterio savybes. Ne veltui sakoma, kad Vaižgantas – mūsų visuomenės sąžinė. Visus žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu. Eidamas Laisvės alėja, Vaižgantas katilioką nešdavosi rankose: argi suspėsi prieš visus nukelti?.. Jei batai spausdavo, nesidrovėdavo eiti grindiniu basas.

Seminarijoje jis klausydavo klierikų išpažinčių. Buvo atlaidus ir tiesmukas. Jei abejodavo dėl kunigystės, sakydavo: „Nenori – nebūk“. Kai kartą prieš šventimus baigiamojo kurso alumnas suabejojo pašaukimu, Vaižgantas atrėžė: „Ir čia šūdas, ir ten šūdas. Imk šventimus“. Ėmęs tukti, bandė numesti svorio. Pasisekė numesti 3 kilogramus. Tada ir gimė posakis: „Vargas alkti, vargas ir ėsti“.
Jo kambario durys buvo atviros visiems. Bet tarp prašančiųjų būdavo ir tokių, kurie padarydavo daug nemalonumų. Tad vieną kartą ant durų atsirado kortelė: „Čia ne bankas, pinigų neskolinu“. Kai Vaižgantas šventė 60-metį, spaudoje pasirodė nuotrauka: sėdi su sutana, su katilioku ant galvos ir šuneliu Kauku (planuojamas būtent toks paminklas Vaižgantui pastatyti Kaune). Apačioje nuotraukos užrašas: „Ieškojau laimės kitiems ir pats laimingas tapau“.
Vedami apmąstymų pabuvome ir Malaišiuose, Vaižganto gimtinėje, kur neseniai pastatytas paminklas, išdrožti stogastulpiai.
Neliko pamirštas ir rašytojas Jonas Biliūnas, svajojęs apie laimės žiburį. Lankėmės jo muziejuje Niūronyse. Mus sužavėjo Anykščių krašto gamtovaizdžiai. Neaplenkėme Kalitos kalno, sužinojome apie Šeimyniškėlių piliakalnį ir karalių Mindaugą (pasakojo mūsų klubo narys A. Krikštanas), Kupiškyje ieškojome žemėlapyje nurodytų menininko H. Orakausko skulptūrų, stabtelėjome prie Kupiškio marių, iš tolo gėrėjomės sala „Uošvės liežuvis“. Kilo daug idėjų kitoms išvykoms.
J. Kaučikienė, Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Beržė“ pirmininkė

Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Pagausėjo Šeduvos šaulių gretos, nes neseniai jaunaisiais šauliais tapo net šešiolika vietini...
Kiekvienais metais Beinoravos kaimo bendruomenė vykdo projektą Motinos dienai paminėti, todėl ir...
Radviliškio rajono neįgalieji Motinos dieną pasitiko prasmingu renginiu, kuriam svetingai duris a...
Gražią ir saulėtą sekmadienio popietę Šiaulėniškių bendruomenės kiemelyje vyko Atvelykio ...
Balsavimas
  • Jaučiuosi saugiai ir nesu patekęs į jokius incidentus.
  • Jaučiuosi saugiai, bet sutemus stengiuosi nekišti nosies į lauką.
  • Dieną - saugu, o sutemus - nesaugu.
  • Būtų saugiau, jeigu daugiau policininkų patruliuotų gatvėse.
  • Labai nesaugu.
Šiandienos Orai
REKLAMA

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas