Raudondvario vandens malūno savininkę mala teismo girnos

1100 eurų administracinę baudą už Raudondvario dvaro sodybos vandens malūno langų ir durų neužsandarinimą bei pastato teritorijos nepriežiūrą turės sumokėti Radviliškio rajone gyvenanti verslininkė. Lapkričio 30 dieną šis nutarimas priimtas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą.

Paveldosaugininkai pareikalavo pašalinti pažeidimus

Šis teismo nutarimas dar nėra galutinis ir per 20 kalendorinių dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmus.

Pasak Šiaulių apylinkės teismo pirmininko padėjėjos ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Nijolės Damulės, verslininkės U. U. vadovaujama įmonė, įsigijusi Raudondvario dvaro sodybos vandens malūną, Kultūros paveldo departamento darbuotojų nemalonės sulaukė 2019 metų rugsėjo 18 dieną.

Tądien paveldosaugininkai pareikalavo pašalinti pažeidimus nekilnojamame kultūros paveldo objekte. Specialistai buvo nurodę užsandarinti atviras Raudondvario dvaro sodybos vandens malūno langų ir durų angas, pašalinti prie pastato augančius savaiminius želdinius bei išvalyti iš pastato teritorijos statybines šiukšles.

Administracinio nusižengimo protokolas surašytas „už akių“

Kultūros paveldo departamento atstovai pažymėjo, kad verslininkės buvo paprašyta nustatytus trūkumus pašalinti iki 2019 metų lapkričio 15 dienos. Anot paveldosaugininkų, apie šį terminą verslininkė žinojo, o įteikus reikalavimą dėl pažeidimų pašalinimo prieštaravimų nereiškė.

Be to, kultūros paveldo puoselėtojų teigimu, verslininkė 7 kartus buvo kviečiama atvykti į Kultūros paveldo departamentą protokolui surašyti, tačiau nė karto neatvyko, todėl administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas jai nedalyvaujant.

Kultūros paveldo departamento atstovai nurodė, kad prie Raudondvario dvaro malūno lankėsi prieš daugiau nei mėnesį. Jie tikino, kad prie malūno augo želdiniai, buvo statybinių šiukšlių, langai ir durys liko neužsandarinti.

Verslininkė baudžiama ne pirmą kartą

Šiaulių apylinkės teismo pirmininko padėjėjos ryšiams su žiniasklaida ir visuomene N. Damulės žodžiais, verslininkė iš esmės kaltę dėl padaryto nusižengimo pripažino, jo padarymo neginčijo, dalį reikalavime nurodytų pažeidimų pašalino.

Ji teisme nurodė, jog želdiniai buvo nupjauti, esą buvo šienaujama ir žolė, bet gali būti, kad želdiniai vėl ataugo. Anot verslininkės, pastato durų ir langų užsandarinti ji negali, nes langai bus daužomi, durys išlaužiamos, kai pašaliniai asmenys norės patekti į pastato vidų.

Anot N. Damulės, verslininkės atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Verslininkė jau turi galiojančią nuobaudą už tokio pat nusižengimo padarymą. Prieš daugiau nei metus už analogišką nusižengimą teismas verslininkei buvo paskyręs 390 eurų baudą, kuri teismo posėdžio dieną dar buvo nesumokėta.

Raudondvario dvaro istorija skaičiuoja šimtmečius

Raudondvario dvaro istorija neatsiejama nuo Šeduvos miesto istorijos. Kaip rašoma oficialiuose šaltiniuose, Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 metais paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį.

1798 metais iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Ropas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės mokėti mokestį ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą.

1812 metais buvo priimtas sprendimas pripažinti anksčiau Šeduvos miestui suteiktas privilegijas. Pralošęs bylą baronas T. fon Ropas, negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, Šeduvoje buvusio dvaro pastatus nugriovė.

Naujojo dvaro pastatus T. fon Ropas pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės. Naujoje vietoje įkurtą dvarą pavadino Raudondvariu. Pastatų išsidėstymą dvaro teritorijoje lėmė dvaro kelių bei vandens telkinių išsidėstymas.

Manoma, kad pagrindiniai ūkio pastatai ir galbūt rūmai buvo pastatyti 1801–1803 metais. Kas projektavo dvaro sodybą ir pastatus, nežinoma, tačiau aišku, kad ansamblis buvo kuriamas visas iš karto, tuščioje vietoje.

Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru. O 1837 metais, valdant Aleksandrui Ropui, jau pradėtas vadinti Raudondvariu.