Radviliškio bibliotekininkai grožėjosi Telšių miesto puošmenomis

Norėdami daugiau sužinoti apie Telšius – lyg Romą, ant septynių kalvų, ankstų birželio 27-osios rytą Radviliškio bibliotekininkai išsiruošė susipažinti su nuostabiausiomis Telšių miesto puošmenomis.

Ekskursija vyko pėsčiomis. Kelionę pradėjome su gide Aiste nuo Vilniaus kalvos, ant kurios stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių vadinama mažąja bažnytėle. Nuo Vilniaus kalvelės matosi Zakso kalva, toliau lipome į aukščiausią Insulos kalvą, ant kurios stovi įspūdingi sakraliniai objektai: katedra, seminarija, vyskupų rūmai.

Mūsų gidė gražia žemaitiška tarme mus pakvietė atrasti nuostabiausias Telšių miesto puošmenas.

Pirmasis objektas – bronzinis medalis „Kodas“, kuriame reikėjo atskleisti užkoduotą informaciją. Netoliese – skulptūra „Meškos pėda“. Sakoma, kad patrynus skulptūros „Žemaitijos legendos“ meškutės nosį ji išpildo visus gerus norus!

„Jei įdėsite ranką į įspaustą leteną, galite būti tikri, kad būsite stiprus ir tvirtas lyg meškinas“, – patikino gidė.

„O dabar suraskime medalius „Žydukai“. Jie „įleisti“ pastatų plytose, jei patrinsite nosis, tikrai gali atnešti pinigų ir išminties. Patikėti, kad išsislapstę „žydukai“ ant miesto pastatų sienų atneš laimės ir pinigų… Tikite? Jei ne – šios ekskursijos metu įsitikinsite, kad Žemaitijos sostinė tikrai ypatinga“, – pasakojimą tęsė gidė.

Pasukome prie skulptūros „Žemaitijos gaublys“, kurioje pavaizduotos Žemaitijos vietovės, o Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų.

Stabtelėję prie skulptūros „Lietuvių skalikas“ sužinojome, kad skalikų šunų veislė XX a. baigė sunykti, o telšiškis Z. Goštautas ją atkūrė.

„Jei ištroškote, atsigerkite vandens iš „Rotušės šulinio“, – pasiūlė gidė. Pasak senųjų Telšių miesto gyventojų, Rotušės šulinyje ir per didžiausią sausrą vanduo neišdžiūdavo.

Suradome atminimo lentelę, skirtą K. Petrauskui. Iki karo restoranėlyje, kuriame dabar įsikūrusi jauki kavinė „Pitlius“, svečiuodavosi pasaulinio garso tenoras Kipras Petrauskas.

Kopiame į įkalnę, kur Insulos kalvos šlaitą saugo Didžioji žemaičių siena. Meninėse plokštėse radome įamžintus Žemaitijai svarbius įvykius. Praėjus palei didžiąją sieną – dar viena skulptūra, pavadinimu „Žemaitijos legendos“. Skulptūra vaizduoja Žemaitijos motiną – mešką, ant savo nugaros nešančią meškiukus bei vaikus, taip iliustruojant legendą, jog meškos padėjo žemaičiams auginti vaikus.

Turbūt labiausiai matomas objektas mieste – Telšių katedros pastatas. Šioje vietoje yra stovėjusios medinės bažnyčios, kurios neišliko. Mūrinė buvo pradėta statyti 1761-aisiais, ir galutinai užbaigta 1794 metais. Kiek vėliau, 1862-aisiais, buvo sumūrytas bažnyčios bokštas, bet audrai jį pažeidus bokštas buvo nugriautas ir vietoj jo pastatytas naujas.

Antroji šios dienos išvykos į Telšius dalis – „Džiugo“ sūrio degustacija. Ragavome 48, 36, 24, 18 ir 12 mėnesių brandintą kietąjį sūrį „Džiugas“ su obuoliais, kriaušėmis, vynuogėmis, riešutais, uogiene bei medumi. Išgirdome ir legendą apie Žemaitijos sostinės įkūrėją milžiną Džiugą bei jo nuveiktus žygdarbius.

Grįžome namo kupini įspūdžių, o tai suteikė geros energijos.

V. Šiaudvytienė, Vinco Kudirkos progimnazijos bibliotekininkė, Radviliškio savivaldybes švietimo įstaigų bibliotekininkų metodinio būrelio pirmininkė