Radviliškio beisbolininkai viešėjo Lenkijoje

Radviliškio beisbolo klubo vaikų komanda, papildyta keliais žaidėjais iš Vilniaus, vyko į Augustavo beisbolo klubo „Kruki“ organizuotą klubo 20-mečio turnyrą.

Plaukiojo Augustavo kanalais

Penkiolika 7-11 metų vaikučių, jų treneris ir dvi lydinčios mamos atvykome į Augustavą ir įsikūrėme organizatorių nurodytame viešbutėlyje prie pat kanalo. Nuo vandens mus skyrė tik pėsčiųjų takas, o kieme vietoj įprastų automobilių puikavosi motorlaiviai ir jachta. Tikras kurortas, tik be didelės masės (kol kas) turistų.

Iškart po pietų miesto centre įvyko turnyro atidarymo ceremonija, po kurios visų komandų vaikai, treneriai ir lydintys asmenys buvo pakviesti į tikrą keleivinį laivą pakeliauti po Augustavo ežerus. Daugeliui vaikų tai buvo pirmasis plaukimas laivu, todėl net neaprašinėsiu jų emocijų ir džiaugsmo.

Po valandos plaukimo ir grožėjimosi aplink ežerą supančiais miškais, praplaukę po keliais tiltais ir įveikę vieną šliuzą, nuvykome į pusiasalį, kuriame aplankėme Popiežiaus Jono Pauliaus II garbei pastatytą koplyčią. Pasimeldę, pasigrožėję pusiasalio aplinka vėl sėdome į laivą ir pasukome namų kryptimi. Organizatorių paruošta vakarienė – karštas troškinys vėsiame ore buvo nuostabiai šildantis ir skanus.

Sugrįžę prieplaukon dar nuėjome į šalia esančią pramogų aikštelę, kurioje vaikai galėjo išlieti savo likusią energiją žaisdami ir laipiodami karstyklėmis. Pavargę, bet laimingi grįžome į viešbutį ilsėtis, nes kitą dieną nuo pat ryto laukė varžybos.

Nugalėjo – visos komandos

Organizatorių surengtas informacinis pranešimas buvo kiek nelauktas. Kadangi šis turnyras skirtas klubo jubiliejui, tai buvo nuspręsta nesiekti išaiškinti stipriausios ir silpnesnių komandų. Pagrindinis turnyro tikslas – leisti vaikams pažaisti, leisti pažaisti visiems – ir labiau patyrusiems, ir naujokėliams. Net ir treneriai neturėjo galimybių sužinoti kitų rungtynių rezultatų ir užimtų vietų, nes jų nebuvo. Visi apdovanojimai visoms komandoms buvo vienodi, kitaip sakant, visos komandos užėmė pirmąją vietą. Laimėjo vaikų beisbolas. Beje, tik ten sužinojome, kad žaisime TeeBall – beisbolą, kai mušamas nejudantis kamuoliukas nuo stovelio.

Netekus pagrindinės priežasties, dėl ko varžytis, treneriai ir vaikai atsipalaidavo, varžybų atmosfera tapo laisvesnė ir draugiškesnė. Tai nė kiek neįtakojo žaidimo kokybės, nes visi tikrai siekė parodyti kuo aukštesnį individualų meistriškumą. Naujokėliai gavo neįprastai daug galimybių pažaisti aikštelėje, o labiau patyrę lyderiai – „pašildyti“ vietas ant atsarginių suoliuko. Buvo atvejų, kai komandos skolino vienos kitoms po keletą žaidėjų, kad vaikai labiau susidraugautų.

Ketverios rungtynės per dieną būtų nemenkas iššūkis, tačiau komandoje turint net 15 žaidėjų vaikai tikrai nepervargo. Ir tai įrodė vakare organizatorių suorganizuotas žiburėlis – mokyklos teritorijoje buvo sunešti suolai ir stalai, o pačiame viduryje sukurtas didelis laužas. Stalai lūžo nuo maisto, vaisių ir įvairių desertų. Gerai užkandę vaikai pradėjo megzti pažintis, aišku, žaidimų metu. Tada ir pasirodė tikrasis vaikų turimas energijos arsenalas – jos būtų pakakę dar daugeliui rungtynių. Sutemus grįžome į viešbutį poilsiui.

Sekmadienį pirmosios varžybos vyko dar anksčiau – iškart po pusryčių. Oras nebebuvo toks giedras ir šiltas kaip šeštadienį. Įpusėjus rungtynėms ėmė lyti. Tačiau oras keitėsi kas pusvalandį, todėl iškart po lietučio išlindo saulutė, kuri ėmė šildyti vaikus ir džiovinti aikštę.

Jėgas išbandė ir suaugusieji

Iš karto po pietų, jau visoms vaikų komandoms sužaidus, teko stebėti dar vieną šaunų renginį – buvo suorganizuotos klubo vaikų tėvelių komandos rungtynės su savivaldybės darbuotojais. Patiems žaidėjams, vaikams ir kitiems žiūrovams tai buvo tikra atrakcija – tiek daug linksmų, besijuokiančių iš savo klaidų ir trykštančių tik geromis emocijomis žmonių seniai teko matyti.

Tokio formato turnyre, kai nėra nugalėtojų, dalyvavome pirmą kartą. Tačiau manau, kad jis tokio amžiaus vaikams – nė kiek neblogesnis, nei įprastinis. Kai kuriais atžvilgiais netgi geresnis. Įtampos nebuvimas, atsipalaidavimas, galimybė kuo daugiau pažaisti aikštelėje tikrai davė daug naudos.

Svarbiausias tikslas – vaikų nuomonė apie patį žaidimą, manau, buvo pasiektas. Beisbolas – ko gero, sudėtingiausias mąstymo požiūriu judrusis žaidimas, todėl ne tik vaikai dažnai klysta tais momentais, kai reikia priimti žaibiškus sprendimus. Augustavo miesto suaugę gavo progą tuo įsitikinti patys.

Šioje išvykoje buvo pasiekta daug tikslų ir pasisemta išties vertingos patirties. Viena iš svarbiausių – aikštės paruošimas. Žaidėme standartinėje futbolo aikštėje, kurioje telpa dvi vaikų beisbolo aikštelės ir vienu metu gali žaisti 4 komandos. Nustebęs klausiau organizatorių, ar sporto vadovai neprieštarauja? Juk tai aikštelė futbolui. Atsakymas buvo paprastas – kas gali prieštarauti vaikų sportui ir užimtumui? Taip, žalioji veja kenčia, nes ir po paklotu kilimu atmušėjo vietoje ji šiek tiek susipaudė, bet tai tik veja. Ji ir vėl sėkmingai sužaliuos po 4-5 dienų. Ir kas gali kuo nors skųstis, kai vienoje svarstyklių pusėje 2 kvadratiniai metrai pavargusios vejos, o kitoje 100 vaikų geros emocijos ir meilė sportui?

Gal ir mūsų visuomenei jau būtų laikas susimąstyti apie tai? Gal sporto administratorių pasakymas „nesvajokite apie centrinę futbolo aikštę jokiam turnyrui, nes ji skirta tik futbolui“ kada nors ir pas mus taps tik tamsia praeities liekana? Gal viso Radviliškio gyvenimas kada nors pagyvės nuo atvykstančių vaikų iš visos Lietuvos ir užsienio kamuoliuko kaukšėjimo, margaspalvių aprangų ir vaikiško klegesio? Radviliškio beisbolo klubo vaikų, jaunučių ir merginų komandos sulauktų daug svečių turnyruose Radviliškyje, jei organizuoti jiems būtų sudarytos bent minimalios sąlygos, iš kurių svarbiausia – aikštė.

Romanas Paskočimas, Radviliškio beisbolo klubo vadovas

Varžybų atmosfera buvo laisva ir draugiška, nes nuspręsta neskirstyti komandų užimtų vietų.