SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2020-07-02, Ketvirtadienis, 11:10:57 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Bendruomenės Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą...

Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą...

  • Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą...

    „Beržė“ ištikima savo tradicijai pagerbti, pasveikinti narius jų asmeninių sukakčių, jubiliejų progomis. Šįkart tokią iškilią dieną šilčiausiais žodžiais ir gražiausiais palinkėjimais buvo apgaubta radviliškietė Eugenija Dirsienė, į knygos bičiulių būrį įsiliejusi nuo pat jo veiklos pradžios.

Niūrius lapkričio vakarus Trečiojo amžiaus universiteto grupės „Beržė“ knygų bičiuliai paįvairino skaitydami kraštotyrinę literatūrą ir vartydami interneto puslapius, kuriuose ieškojo pasakojimų apie lietuvių papročius. linių susirinkome diskusijai „Papročių skrynelę pravėrus“. Visi vieningai sutarėme, kad kartu pasidalinsime ir asmeniniais vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Tad ką naujo sužinojome ir prisiminėme? 

„Manęs nebėr, bet paukščiai medžiuos šneka, ir niekas nesikeičia gamtoje...“ - deklamavo mūsų poetė Staselė K. Paukščiai… Senovės lietuviai tikėjo, kad vėlė iš kūno pasišalina paukščio pavidalu. Gal todėl kapinių medžiuose tiek daug paukštukų. Jie čiulba visą pavasarį ir vasarą! Tikėta, kad mirusiųjų vėlės trumpam sugrįžta į žemę - jos lanko namus, kapus, bažnyčią. Vėlinių terminas atsirado XIX amžiuje. Jos dar buvo vadintos Uždūšine, Ilgėmis. Įdomu, kad paskui karstą einama neskubant, kad vėlė suspėtų bėgti paskui kūną. Viename žurnale skaitėme pasakojimą apie dainininko V. Vysockio vėlę. Žmones, lankantys poeto kapą Maskvoje (žydinčių gėlių netrūksta net žiemos metu!), fotoaparatais ir fotokameromis užfiksavo, kad virš kapo pakyla baltas debesėlis, kuris primena žmogaus figūrą…
Kodėl žvakės deginamos žmogui mirus prie karsto ir per Vėlines? (Kai kur žvakės net įdedamos į karstą). Ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžinąjį ryšį. Žvelgdami į liepsną, pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Pagal religiją žvakės liepsnelė simbolizuoja vadinamąjį sielos nemarumą, jos amžinumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose per Vėlines kapinėse buvo degami laužai (Dzūkijoje). Ar Vėlinės švente? Manoma, kad tai gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymo šventė (lapkričio 2).
Lapkričio pirmoji - visų šventųjų diena. XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje (kai kurie dar prisimena) prie bažnyčių ir kapinių susirinkdavo nemažai ligotų, nusenusių, nusigyvenusių (elgetų), kuriuos žmonės sušelpdavo. Tai irgi senas lietuvių paprotys priimti užklydusį elgetą, numaudyti, pamaitinti, net apgyvendinti. Žinomi faktai, kad nespėjus silpną naujagimį pakrikštyti, krikštatėviais tapdavo net tuo metu pasirodę elgetos.
Kitos rudens – žiemos periodo šventės - Kūčios ir Kalėdos. Tikintieji prieš Kalėdas ruošdavosi kalėdojimui. Kalėdoti - reiškia aplankyti visus kiemus, pasveikinti, palinkėti. Mūsų, senjorų, atmintyje kalėdodavo kunigai, lydimi patarnautojų (zakristijono ir kt.). Daugelis prisiminėme, kad tam šeimos ruošdavosi iš anksto: šeimininkės tvarkydavosi gryčioje, vaikai kartodavosi poterius. Kunigas pašventindavo namus, vaikai „išberdavo“ poterius. Mes, vaikai, laukdavome kunigo su baimę (kad tik nesuklydus sakant poterius), bet kartu žinodavome, kad gausime dovanų šventą paveikslėlį ar saldainį. Ūkininkai, net mažažemiai, įdėdavo javų ir kitų rudens gėrybių. Daugelis prisimename, kad kalėdojančio kunigo sulaukėme ir mes, radviliškiečiai, prieš keletą metų, kai bažnyčioje buvo planuojama pastatyti naujus varpus. Tuomet bažnyčios pagalbininkės maršalkos aplankė savo gatvės ar namo žmones ir suderino, ar kunigas bus priimtas. Mes pagal išgales aukojome pinigų varpams. Kalėdodavo ne tik kunigai, bet ir jauni vyrai ir merginos, kartais persirengėliai. Šis paprotys jau nyksta.
Pagonys garbindavo medžius. Katalikybėje garbinama eglė. Paprotys puošti eglę atkeliavo iš Vokietijos. Eglę puošdavo tik Kūčių vakarą. Ant jos šakų kabindavo obuoliukus, nes buvo tikima, kad obuolys atneša į namus sėkmę. Puošdavo šiaudinukais, lazdyno riešutais. Lazdyno medis buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo, kad į jį niekada netrenkia perkūnas, o riešutai simbolizavo vaisingumą ir stiprybę. Ant Kalėdų eglės vėlių ramybei degindavo žvakutes, kurių liepsnai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia, sauganti šeimą nuo blogio ir nelaimių. Nupuošdavo eglutę po Trijų Karalių.
Eglė buvo naudojama laidotuvių apeigose. Jomis puošdavo mašinas (XX amžius, 5-7 dešimtmetis), kuriomis būdavo nešamas karstas. Visada žaliuojantis medis - amžinybės simbolis. Į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis, vesdavo takas, nubarstytas elgišakiais. Velionį išlaidojus, pirmiausia būdavo surenkami elgišakiai ir išardomas stalas, ant kurio stovėjo karstas. Eglės šakutė būdavo dedama ant lėkštutės, skirtos velioniui (tik pirmaisiais po mirimo metais). Tai lyg priminimas, kad miręs visada gyvas artimųjų širdyse.
Šventu laikydavo šermukšnį, diemedį (Dievo medį), kurie būdavo sodinami prie namų slenksčio, kad namus apsaugotų nuo blogų jėgų.
Daug sužinojome apie duoną lietuvių papročiuose. Lietuvai prieš valgydami duoną persižegnodavo. Su duona ir druska sutinkami jaunavedžiai. Pirmas jos atsilaužia jaunikis, paskui iš tos pačios riekutės – jaunoji. Druska reiškė, kad viskuo (ir sėkme, ir bėdomis) dalinsis abu. Išlikęs paprotys duonos kepalu sutikti garbingus svečius. Duonos kepalą pradėdavo raikyti tėvas. Jei trupinėlis nukrisdavo ant žemės, pakeldavo ir pabučiuodavo. Likusius trupinius sulesindavo paukščiams. Duonos duodavo gyvuliams, kad duotų daugiau pieno, nesirgtų. Pirkdami paršelį, duonos kepalą duodavo pardavėjui, kad paršelis gerai augtų. Tikėta magiška duonos galia. Eidami miškan, nešdavosi duonos, kad gyvatė neįkirstų. Šventos Agotos duonelę laikydavo namuose, kad išgelbėtų nuo gaisro (ji šventinama vasario 5). Duonos nevalia buvo guldyti ne ant „pado“. Tai būtų nepagarba šventai duonelei.
Ugnis, duona, medis, vanduo – juos visada garbino lietuviai. Tai neišsenkanti pokalbių tema. Visų papročių neįmanoma apžvelgti per vieną užsiėmimą. Ieškojome atsakymų į trumpus klausimus:
-Boba, Kotrė… ir kas dar? – Morė.
Simajudas – kas tai?
Kada valgomi parpeliai?
Kas tai yra sambariai?
Kokia šventė – Tautos šventė?
Nežinote? Metas atverti papročių skrynelę!
Renginio paįvairinimui paklaidžiojome po rajono žemėlapį. Ieškojome gyvenviečių, kurių pavadinimai baigiasi -kiškis, -kiškiai. Jų radome nemažai. Sužinojome, kad mūsų rajone yra gyvenvietės Trakai ir Paryžius. Labai daug pavadinimų kilę iš pavardžių. Ir dar… prisiminėme, kaip lietuviai keikdavosi ir blogio linkėdavo. Abejingų popietėje nebuvo. Visi vaišinomės džiovintais obuoliukais ir ukrainietiškais šokoladukais su aguonomis. Bet šilčiausias momentas buvo renginio pradžioje, kai garbingo jubiliejaus proga pasveikinome „beržietę” Eugeniją Dirsienę ir rudenį gimusias moteris. Nepamiršome ir savo himno „Beržė mana“, kurio eiles ir muziką sukūrė klubo narė Zenona Zakienė.
Papročius ir renginį aprašė J. Kaučikienė

 

 

Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Pagausėjo Šeduvos šaulių gretos, nes neseniai jaunaisiais šauliais tapo net šešiolika vietini...
Kiekvienais metais Beinoravos kaimo bendruomenė vykdo projektą Motinos dienai paminėti, todėl ir...
Radviliškio rajono neįgalieji Motinos dieną pasitiko prasmingu renginiu, kuriam svetingai duris a...
Gražią ir saulėtą sekmadienio popietę Šiaulėniškių bendruomenės kiemelyje vyko Atvelykio ...
Gegužės 23-27 dienomis Radviliškio rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio pareigūnai ...
Gegužės 28-oji buvo neeilinė diena Radviliškio rajono Alksniupių jauniesiems gyventojams. Visus...
Vėjuotą birželio 1-osios popietę Žeimių kaimo vaikučiai ir jų tėveliai skubėjo prie bendru...
Gegužės 31 dieną nuaidėjo Alksniupių krašto 460 metų jubiliejus, skirtas krašto kūrėjo Alg...
Radviliškyje vyko tradicinė neįgaliųjų sporto šventė, į kurią suvažiavo Šiaulių, Akmenė...
2014 metai yra paskelbti Šeimų metais. Visuomenės harmonizavimo parke, įsikūrusiame Vaizgakiemy...
Pociūnų krašto gyventojai vakarojo prie Bendruomenės namų. Ten vyko tradicinė, jau šeštus me...
Kairėnų kaimo bendruomenė dalyvauja Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo mini...
Palonų daugiafunkcis centras įsijungė į Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo...
Skėmių gyvenvietė išsidėsčiosi prie pagrindinio kelio Šeduva–Kėdainiai, todėl čia labai ...
Pociūnėlių miestelio parke vyko tradicinė Skėmių seniūnijos Šeimos, Vaikų gynimo ir Tėvo d...
Sidabravo bendruomenės nariai paminėjo Gedulo ir vilties dieną. Sidabravo miestelio muziejuje sur...
Tyrulių kaimo bendruomenė įsijungė į Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo m...
Raudondvaryje, prie Kultūros namų, šurmuliavo prekybininkai, iš gyvenvietės kiemų krykštaudam...
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną aktyvaus poilsio mėgėjai rinkosi Kalne...
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Sidabravo miestelio ir bažnyčios 185-a...
Baisogalos miestelio teniso kortuose vyko Alfredo Dučinko taurės aštuntosios teniso dvejetų var...
Liepos 6–toji - tai vienijanti, sutelkianti ir kelianti pasididžiavimą diena, nes tik drauge dir...
Šeduvos globos namų gyventojai kartu su įstaigos direktore bei socialine darbuotoja aplankė Burb...
2010 metų lapkritį susikūrusi „Imantų“ bendruomenė iki šiol neturėjo jokio visuomeninio p...
Balsavimas
  • Jau seniai laikas.
  • Manau, kad karantino iš viso nereikėjo skelbti.
  • Kol yra sergančių, karantino nutraukti negalima.
  • Karantiną šalies valdantieji tęs iki rinkimų, nes tai jiems naudinga.
Šiandienos Orai
REKLAMA

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas