SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2021-09-21, Antradienis, 00:02:41 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Pažinimo licėjuje viešėjo fotomenininkė L. Beržinytė-Gulbinienė: „Žmonės su manimi nepozuoja...“

Pažinimo licėjuje viešėjo fotomenininkė L. Beržinytė-Gulbinienė: „Žmonės su manimi nepozuoja...“

  • Pažinimo licėjuje viešėjo fotomenininkė L. Beržinytė-Gulbinienė: „Žmonės su manimi nepozuoja...“

    Fotomenininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė: "Fotografija atveria visas slaptingas duris, jos dėka esu buvusi ir bendravusi su tiek ypatingų, žymių žmonių, tiek patirčių, istorijų integravusi, kad kartais sudėtinga net tai įvardyti darbu. Tai malonumas ir dovana".

  • Fotomenininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė:

    Pažinimo licėjuje surengta Laimos Beržinytės-Gulbinienės fotografijų parodą „Dr(a)ugelis“ sulaukė labai didelio susidomėjimo.

  • Fotomenininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė:
  • Fotomenininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė:
  • Fotomenininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė:

Besibaigiant mokslo metams Radviliškio rajono Arimaičių kaime įsikūręs Pažinimo licėjus sulaukė viešnios – fotomenininkės Laimos Beržinytės-Gulbinienės, kuri čia svečiavosi jau ne pirmą kartą. Rudenį ji pristatė įdomią paskaitą apie fotografiją, o šį kartą menininkę pakvietėme surengti savo fotografijų parodą „Dr(a)ugelis“ - tai dalis parodos „Vidya“.

Autorės darbai sulaukė labai didelio susidomėjimo. Nuotraukose užfiksuotos nepaprastos ir tikros vaikų emocijos įvairiose šventėse. Kiekviena akimirka ypatinga ir nesuvaidinta – mažų žmogučių veiduose atsispindėjo juokas, džiaugsmas, liūdesys, susirūpinimas, nepasitenkinimas, susidomėjimas, meilė... Pati fotografė – maloni, be galo šilta, įkvepianti ir įdomi asmenybė, tad licėjaus Žiniasklaidos klubas pakalbino Laimą.

Kokie buvo pagrindiniai faktoriai, kurie lėmė, jog pradėjote profesionaliai fotografuoti?

Mano tėtis – prodiuseris, menininkas, medijų srities virtuozas, taigi nuo pat vaikystės mane supo įvairūs su tuo susiję daiktai, technika, žmonės. Man tai buvo kasdienybė. Kartas nuo karto visuose savo gyvenimo tarpsniuose pasiskolindavau iš tėčio fotoaparatą surengdavau fotosesiją draugėms, paklaidžiodavau su juo viena. Iš to dar mokyklos laikais gimė paroda, dalyvavau keliose grupinėse parodose. Tėtis visada mane skatindavo išmėginti kuo daugiau veiklų, sukaupti kuo įvairesnių patirčių – fotografija buvo viena iš jų.

Dėl profesionalios pradžios... Na, ganėtinai sudėtinga įvardyti, kada yra ta „profesionali“ pradžia... Kai įsigyji brangią fototechniką? Šiuo materialiu aspektu mano profesionali karjera prasidėjo, kai mano mylimasis man nežinant sutarė krikštynų fotosesiją... Dar dabar prisimenu tą vasaros vakarą, kai migdant vaikus jis man tai išporino... Mano žodžiai buvo: „Bet aš neturiu nė fotoaparato...“. O jis: „Tai nieko – nupirksim“. Nurimau... Ir nors tuo momentu nebuvo prošvaisčių iš dangaus nukristi tokiai sumai pinigų, Dievas visgi puikiausiai viską suorganizavo. Tiesiog iš niekur atsirado lėšų, kurias panaudojom „meškerių įsigijimui“, aš – fototechnikos, mano mylimasis – inovatyvios statybinės įrangos. Taip prasidėjo kelionės.

Gal galėtumėte pasidalinti kokia įdomia istorija, įvykiu, kuris įvyko fotografavimo metu?

Tokių istorijų daug. Pati fotografavimo veikla man šiuo aspektu ir yra prasminga. Aš suvokiau, kad svarbiausia čia man ir žmogui kitapus objektyvo yra procesas, kelionė, kuri praturtina, moko, apdovanoja, o nuotraukos, jei taip galima sakyti, tik „šalutinis produktas“, malonus prisiminimas to, kas vyko, buvo išgyventa.

Daug mistikos, įdomių sutapimų, Dieviškų ženklų, neįsivaizduojamo atvirumo patiriu kaskart. Pavyzdžiui, lyja aplink tave, bet ne ant tavęs – danguje lyg specialiai mums būna padovanota „maloni išimtis“.

Arba sumanai pačią netikėčiausią fotosesijos ar parodos koncepciją, kuriai reikia resursų ir tu juos gauni be papildomų išteklių, tereikia norėti ir prašyti. Esu spontaniška ir dažnai kažką ypatingo ir sunkiai įgyvendinamo sugalvoju fotosesijos dieną. Kolegos, artimieji paskėsčioja rankomis, o aš įdedu pastangų ir gaunu. Ir dar stipriai daugiau nei būnu sugalvojusi. Vietoj vieno haskio – šeimyną, vietoj vieno dobermano – porą, prabangią suknelę tiesiai iš lentynos ar dizainerės dirbtuvių ir pan. Fotografija atveria visas slaptingas duris, jos dėka esu buvusi ir bendravusi su tiek ypatingų, žymių žmonių, tiek patirčių, istorijų integravusi, kad kartais sudėtinga net tai įvardyti darbu. Tai malonumas ir dovana.

Ar dažniau kadrą „gaudote“ netikėtai, ar susikuriate jį mintyse ir jo ieškote, jį dėliojate gyvenime?

Mėgaujuosi stebėjimu ir vyksmo užrašymu. „Gaudyti“ mano didžioji aistra. Net ne reportažinę fotosesiją visada bandau nukreipti veiksmo linkme šiek tiek pataisant kokią rankytę ar kojytę. Žmonės su manimi nepozuoja, jie išgyvena akimirką, emociją, o aš tiesiog būnu šalia. Tada daugiausiai šansų juos pamatyti tikrus, tai, žinoma, pakankamai rizikinga, nes ne visi save priima tokius, bet aš tai laikau savo veiklos tikslu, ačiū Dievui, kurį pavyksta įgyvendinti. Kartais net įvardiju per mane ateinančią fotografiją gydančia, meditatyvia, terapine, be galo daug pamatau žmonėse, jų santykiuose, stebuklai dedasi.

Ką sunkiausia fotografuoti? Kodėl?

Sunkus klausimas. Galvoju, jog tokio objekto nėra. Sunkumą iš principo lemia aplinkybės. Man jį sukuria skuba, laiko trūkumas, mėgstu įeiti į kontaktą, „atverti“ žmogų, o jei čia nekantriai „strikinėja“ laiko faktorius, jis ir kiša pagalius į ratus. Visgi rezultatas visada geras, tik vidiniai resursai būna stipriai išspausti.

Kokių asmeninių savybių reikia turėti norint tapti geru fotografu?

Mano suvokimu, nėra nei gero, nei blogo. Visa yra gėris, tik tam suvokti reikia laiko. Jei pačioje pradžioje tau trūksta kompetencijų, elementarių žinių ir tu fotografuoji, tai nėra blogai, tu tuo metu esi teisingas toks, koks turi būti, ir tavo klientai gauna tai, ko jiems tuo metu reikia. Pats blogumas, kokybine ir pan. prasme yra teisingas visatos lygmenyje, visi gauna pamokas, visi tobulėja ir galų gale susidaro palankios aplinkybės didesnei vertei.

Empatija, drąsa, geraširdiškumas, kūrybiškumas, geras užsispyrimas, pasitikėjimas savimi ir visata, punktualumas, humoro jausmas, net tam tikro lygio disciplinuotumas – visos šios gėrybės tikrai nepamaišytų ne tik fotografui, bet ir bet kuriam žmogui.

Kaip manote, kas jus fotografijos pasaulyje išskiria iš kitų? Kaip apibūdintumėte savo kūrybą?

Fotografija man yra tiek mano, tiek ją „vartojančių“ transformacinis įrankis, ji man tikrai dovanoja daug suvokimų. Kaip, pavyzdžiui, išoriškai, kokybine prasme galima pamėgdžioti bet kurį kūrėją, kartais širdis gali aptemti matant tavo įsivaizduojamo unikalumo pasireiškimą kituose žmonėse, bet radau tam priešnuodį, vietoj konkurento, opozicionieriaus, „priešininko“ dabar sąmoningai renkuosi „bendratikslio kompaniono“ etiketę. Įsivaizduokit, sėdėjom visi sau prieš gimstant danguje ant debesies ir galingasis balsas pašaukė kelionėn, apsitarėm visi, pasiskirstėm sau malonius, reikalingus bendrakeleivius, kurie padės įgyvendinti pavestas misijas, ir iškeliavom šypsodamiesi. Ir štai atkeliavom, štai susitikom tam tikromis aplinkybėmis ir žemiškos amnezijos apimti pykstam ant savo dangiškų draugų, kad jie, matai, kopijuoja ar kažkaip kitaip apkartina mums gyvenimą. O jie tiesiog nuo to paties debesies, galų gale, to paties kūrėjo sukurti ir ta pačia žinute nešini atėjo į žemę...

Kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu? Ką jūsų šeima mėgsta veikti?

Mėgstu rašyti, ypatingai plunksnakočiu, pasirodo taip įsijungia pasąmonė. Pradėjau dar vaikystėje, kurdavau įvairius detektyvinius, mistinius pasakojimus, vėliau dūšia pareikalavo dienoraščio, dar vėliau „iššovė“ proza, lietuvių ir, nežinia kodėl, rusų kalbomis. Dabar praktikuoju kasdienį dėkingumo dienoraštį, kuris padeda išlaikyti vieną esminių dedamųjų gyvenime – pastebėti, kiek daug dovanų gaunu kasdien. Būna, vakare galvoji, kokia švelniai tariant prasta diena buvo... Pažiūri, ogi ten 32 punktai, už ką esu šiandien dėkinga! Protas – pokštininkas-iliuzionistas, reikia priemonių su juo tvarkytis.

Taip pat be galo mėgstu gamtą, mišką. Čia atgaunu savo jėgas, iš naujo restartuoju vidines sistemas. Būna, įeini į pušyną ir visa iš džiaugsmo ašarojančia širdimi sveikiniesi: „Labas sesės!“ ir jos atsako... Pasivaikščiojimas basomis, stebėjimas, klausymasis, vietinių gėrybių ragavimas, maudymasis, atsidavimas ir atidavimas, miškas – dvasios namai, kuriuos nevertai esam primiršę.

Su šeima mėgstam maudytis – ne veltui esam Gulbinai. Jūra, ežerai, upeliai, net balos mums teikia neįsivaizduojamą malonumą. Tai suderinę su pikniku, maloniu, turtinančiu bendravimu, gaunam tobulą laiką kartu. Bet ir tingus, jaukus ir šiltas filmų vakaras su spragėsiais toli gražu nėra paskutinėje vietoje.

Kokia Jūsų gyvenimo taisyklė?

Viskas – teisinga.

Kokie jūsų ateities planai?

Čia mane šiek tiek pagavot. Neturiu išlavinto įgūdžio planuoti. Tai „nurašau“ kūrėjo charakteriui, nes iš esmės gyvenu „flow“ būsenoje. Vis tik suvokiu, jog planuoti reikia, užsakymams pasižymėti turiu darbo kalendorių, kuriu dienos darbų sąrašą ir esu išties produktyvi, bet visa tai – trumpieji, operatyvieji planai, jau kuris laikas suvokiu, jog reikia strategiško požiūrio... Juolab, ką nors manifestavus visatai – greit tai gaunu, užduotis tik užsinorėti ir svarbiausia teisingai. Įvertinti tai objektyviai, bandyti numatyti galimus tolimesnius scenarijus. Draugų tarpe turim fantastinių pavyzdžių, tai nuteikia optimistiškai, juk sakoma, su kuo sutapsi – tuo patapsi.

Visgi fotografija - tik vienas iš man dovanotų įrankių išreikšti save, perduoti žinutes iš anapus pasaulio, esu tikra, jog vien tuo neapsiribos, visada buvau viskuo, jungiau visus ir viską, nes tik bendrystėje matau džiaugsmą. Turiu planų mokytis pedagogikos, miško maudynių praktikos, dalyvauti įvairiuose kultūriniuose, socialiniuose projektuose, toliau tobulėti, augti vidumi ir išore.

Ko palinkėtumėte jaunam, savęs ieškančiam žmogui?

Nuoširdžiai linkiu visiems meilės sau. Kad ir kaip tai banaliai beskambėtų, bet tik nuoširdžiai save mylintis, priimantis žmogus gali mylėti kitą, gali leisti sau būti laimingam, sėkmingam, pilnam gausos, vidinės ramybės ir šviesos. Tik toks žmogus neša ir kuria vertę, iš kurios laimi visi.

Pažinimo licėjaus informacija

Pažinimo licėjuje surengta Laimos Beržinytės-Gulbinienės fotografijų parodą „Dr(a)ugelis“ sulaukė labai didelio susidomėjimo.
Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Nėštumas, motinystė ir vaikų auginimas – temos, subūrusios draugėn penkias Radviliškio mama...
Savęs menininku nelaikantis radviliškietis dainų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos ...
Bene populiariausias ir neabejotinai šmaikščiausias šalies hidrometeorologas Naglis Šulija tvir...
Mus pasiekė neįprastas pagalbos šauksmas. Į „Radviliškio naujienų“ redakciją kreipėsi 29...
Tarpukario laikais buvusių garsių ūkininkų Janušauskų sodyba stovi Paežerių kaime, netoli pa...
Rugpjūčio 10 dieną, eidamas šešiasdešimtuosius metus, mirė Eugenijus Kantauskas, Radviliškio...
Mieli Šeduvos gimnazijos mokytojai, nuoširdžiai sveikiname Jus rudens lapų nubarstytais takais s...
Linkėjimai ir nuoširdžiausia padėka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radvi...
Žinantis, ko nori, žingeidus ir šeimyniškas – būtent taip save apibūdina jaunatvišku entuzi...
Rajono gyventojai pastebėjo, kad Radviliškio rajono mero pavaduotojas Kazimieras Augulis jau kurį...
Šeduviai Ramūnas ir Karolina Radzišauskai, auginantys penkerių metų sūnų, net nedvejodami pri...
Artėjančios šventės Jelenos ir Augustino Mitkų namuose bus kupinos skardaus vaikų juoko ir ši...
Didžiausios metų šventės visuomet asocijuojasi su virtuvėse besisukiojančiomis šeimininkėmis...
Jau beveik dveji metai, kaip du Šiaulių apskrities policijos pareigūnai įgijo dviejų Radvilišk...
Kai nurimsta Kalėdinis šurmulys ir atkeliauja ilgai laukti Naujieji, daugelis pasiryžta metų pra...
Radviliškio Šeimos labdaros ir paramos fondas gerų žmonių dėka, supratimu, geranoriškumu ir a...
Petras Algirdas Venslovas gimė 1929 metais kovo 6 dieną Kaune. 1936 metais įstojo į Kauno miesto...
Šiaulių apskrities televizijos jau septintą kartą organizuotus metų moters rinkimus „Moteris ...
Penki namuose krykštaujantys vaikai ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Džiugoni...
„Yra laikas, skirtas darbuotis kartu su kolegomis, ir yra laikas, kada jų darbais gali gėrėtis ...
Balsavimas
  • Taip, turi būti privalomas, nes kitaip pandemijos nesustabdysime.
  • Žmonės turi patys nuspręsti, ar nori skiepytis.
  • Skiepas neturi būti privalomas, bet nepasiskiepiję viešumoje turėtų nešioti kaukes.
  • Žmonės iš viso neturėtų skiepytis, nes tai juos pražudys arba slapta sučipuos.
Šiandienos Orai
REKLAMA

PRENUMERUOK INTERNETU

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas