Pavartyčiuose sprogo įsisenėjęs pūlinys

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusio pirmadienio vakarą Šeduvos seniūnijos Pavartyčių kaimo kultūros namų salėje šurmuliavo susirinkę bendruomenės nariai. Žmones papiktino viešai pasirodžiusi informacija apie tame pačiame kaime gyvenančią šeimą, kuriai nuolat skiriama labdara. Neapsikentę neteisybės gyventojai sako, kad, jų nuomone, paramą gauna ne tie žmonės, kuriems jos iš tiesų reikia.

„Per gimtadienius, kiek pasigyrė patys vaikai, du iš jų gavo dovanų planšetinius kompiuterius. Kalbos ėjo, kad dovanoms „susimetė“. Nežinau, kas ir kiek „metėsi“, tačiau kyla vienas klausimas – tai gal vertėjo „susimesti“ ir padengti susikaupusias skolas? Ar planšetės devynerių ir dešimties metų vaikams yra tikrai reikalingas daiktas?“ – retoriškai klausia kaimo gyventoja, nenorėjusi viešai skelbti savo vardo.

Kur reikia viską padėti?

„Vasara įsibėgėjo. Tik ne visiems ji teikia džiaugsmą. Kai kieme vaikai ima čežinti spalvotas pakuotes ir valgyti ledus, Vestutė, Vilma, Daina ir Eimantas tyliai eina namo. Kad tik neužkluptų patyčios: „Ko spoksot, ubagai? Negalit ledų nusipirkti?“ – tai tik menka ištrauka iš straipsnio apie Šiaulių apskrityje vargingai gyvenančią šeimą, kuriai kviečia padėti labdaros ir paramos fondas „Pražydusi viltis“. Tiesa, nors kai vaikų vardai pakeisti, šeimą, gyvenančią kaimynystėje, žmonės atpažino. Anot Pavartyčių kaimo gyventojų, tai jų kaime gyvenanti Ritos ir Dainiaus šeima. Vietos gyventojai sako pasipiktinę: straipsnyje esą daug netikslios informacijos, ir neslepia nuomonės, kad šeimai labdara tampa labiau pragyvenimo šaltiniu, o ne žūtbūt reikalinga pagalba.

„Kaimo žmonės labai sureagavo į šį straipsnį. Aš nesikišau ir nerašiau nė vieno komentaro, nes žinau, kas vyksta… Juk jie – mano kaimynai. Tikrai matau, kada daug žmonės aukoja. Be proto daug… Pasidaro keista – kur viską reikia padėti? Veža ir dėžėmis, ir maišais, ir šiukšlių maišuose… Teisybės neįrodysime, nepavydime, tačiau kyla klausimas – kur viską deda? Tačiau norime garsiai pasakyti viena: tai nėra ta šeima, kuriai viso to reikia“, – prabyla ir kita kaimo gyventoja Ineta Pačkauskaitė.

Moters manymu, šeimos galva yra darbingas, galėtų dirbti ir išlaikyti šeimą: „Kaime kalbama, kad tėvas „terorizuoja“ darbovietes: nespėja įsidarbinti ir jau reikalauja pinigų. Šios šeimos požiūris į darbą yra labai netinkamas, juolab, kad ir patys, prašydami paramos ir labdaros, pašiepia kitus, kurie sąžiningai užsidirba. Jiems užliuvo ir mano sesuo, „lankstanti popierėlius“ seniūnijoje, ir aš pati, dėliojusi prekes prekybos centre“.

„Moka tik už internetą“

Panašu, kad Ritos ir Dainiaus šeimą kaimo bendruomenė vertina ne itin palankiai. Kaimynė iš antrojo aukšto Reda Žymančienė sako, kad žmonės tikrai nepavydi prašomos ar gaunamos labdaros: „Tiesiog norime visiems atmerkti akis. Norime parodyti, kad jie yra tinginių tinginiai ir veltėdžiai. Aš pati viena užauginau tris vaikus ir labdaros neprašiau. O Rita už mane vyresnė vos metais. Jos vyras – dar ir jaunesnis už ją visais penkeriais metais. Argi jie negali dirbti?“.

Kitą kaimynę, Laimą Pačkauskienę, gyvenančią tos pačios namo laiptinės pirmajame aukšte, papiktino ir geradariams pateikiamas kitas melas: „Rašoma, kad moteris sunkiai vaikšto. Taip tikrai nėra. Apmaudu, kad žmonės patiki tokiais dalykais ir aukoja, nors tikrai yra kitų šeimų, kurioms tos paramos reikia kur kas labiau“.

Viešai paskelbtame straipsnyje rašoma ir apie susikaupusias skolas: „Rita stengiasi kiekvieną mėnesį apmokėti bent dalį mokesčių, tačiau skolos didėja. Jos kaip sniego gniūžtė, lekianti nuo kalno: už elektrą dabar skolinga 80 eurų, už vandenį – 236 eurus, už komunalines paslaugas – 810 eurų. Skola jau perduota antstoliui“.

Kaimynės Reda ir Laima įsitikinusios, jog augančios skolos rodo neatsakingumą. „Kodėl nėra skolos, tarkime, už interneto paslaugas? Atsakymas aiškus, nes už jį sumoka. Kaip kitaip prašysi pagalbos internete? Šie žmonės pratę viską gauti dykai, – savo nuomonę išsakė R. Žymančienė. – Juk seniau ji buvo sudariusi planą, pagal kurį už vandenį turėjo mokėti vos po dvidešimt litų per mėnesį. Tačiau panašu, kad planas žlugo“.

„Norėtume, kad iškeldintų iš mūsų kaimo“

Susirinkę bendruomenės žmonės sako nebebijantys viešai kalbėti. Ilgą laiką stebėję, kaip labdara tiesiog plaukte plaukė į Ritos ir Dainiaus šeimos rankas, jie nusprendė nebetylėti. „Prieš visas šventes ir naujus mokslo metus jiems nereikia sukti galvos – viskas atvežama tiesiai į namus. Net per Naujuosius jie šaudo brangiausius fejerverkus. Vaikų gimtadieniai – tai alaus bambaliai ir festivaliai namuose. Ar taip reikia švęsti atžalos gimtadienį? Juolab, kad namuose – vos ne badas, kaip skelbiama viešai? Norime iškelti viską į dienos šviesą. Aš net ir socialinėje erdvėje parašiau: gal atsirastų geradariai, kurie nupirktų tai šeimai sodybą kur nors atokiau ir iškeldintų šeimą iš mūsų kaimo? Ne tik mes, artimiausi kaimynai, būtume laimingi, bet turbūt ir visas kaimas galėtų gyventi ramiau. Kai kurie gyventojai sako, kad prisidėtų ir iš savo kišenės, kad tik tai virstų realybe“, – kalba Ritos ir Dainiaus kaimynė Reda.

Kaimo žmonės atvirauja: Rita ir Dainius neretai užkabina ir užsipuola. Štai Laura Sirtautaitė pasakoja, kad bendruomenės susirinkimo dieną teko susidurti su vyresniosiomis dukromis: „Šiandien savo akimis mačiau, kaip iš parduotuvės dviese pilną maišą nešė. Sako, dar paramos reikia? Eidamos dar ir necenzūriniais žodžiais išvadino…“

Keliolika moterų įsiaudrina kaip reikiant: Pavartyčių kaimo kultūros namų salėje prisiminti visi skaudūs įvykiai, susiję būtent su šios šeimos nariais. Kai kurios moterys sako ir psichologinį smurtą patyrusios. Neiškenčia ir atskubėjęs vietos gyventojas Juozas, kuris sako jau seniai žinantis šią šeimą: „Ir dabar užteko komentarą parašyti, iškart prie parduotuvės mane užsipuolė“.

Nestokoja iškalbos meno

Nors vietos kultūros darbuotoja Ingrida Gladkienė sako galinti pasidžiaugti vaikų aktyvumu per šventinius pasirodymus, ir ji mato neigiamų šeimos savybių: „Ritai iškalbos netrūksta. Galėtų ir spektaklyje vaidinti“.

Prabylama ir apie tai, kad šeimos mama kaimo gyventojams nuolat siunčia piktas žinutes. „Aš į tai stengiuosi nesivelti, nes žinau, kas bus. Stengiuosi išsiaiškinti akis į akį. Tačiau kiti atrašo ir taip pasaka be galo“.

Moteris neslepia savo nuomonės, kad Ritos ir Dainiaus šeima tikrai nėra ta, kuriai reikėtų skelbti pavojų ir per visą Lietuvą rinkti paramą vaikams, „kurie gyvena neva prasčiau už kalinius“: „Reikia dirbti, stengtis. Pamenu, buvo tokia akcija, kai ši šeima gavo karvę ir tereikėjo užsiauginti prieauglį, o gyvulį perduoti kitai šeimai. Nepavyko to padaryti“.

Dukra tituluota jauniausia šalies daugiavaike mama

Pavartyčių kaimo kultūros namuose sujudimas trunka beveik keletą valandų: moterys viena per kitą kelia faktus į dienos šviesą. Susirinkime dalyvavusi dvidešimtmetė Ritos dukra Evelina, pati jau turinti keturis vaikus, o vieną iš jų patikėjusi auginti mamai, kol atsistos ant kojų, iš pradžių dar bandė ginti šeimos garbę, tačiau iš susirinkimo pasišalino kone pirmoji.

Nors mergina tikino niekada pati neprašiusi pagalbos, kaimo moterys kalba priešingai. Pasirodo, apie tuomet jauniausia šalies daugiavaike mama tituluotą merginą prieš kelerius metus buvo rašyta net populiariame „Panelės“ žurnale: „Evelina (18 m.) iš Pavartyčių kaimo (Radviliškio raj.) mokslus metė aštuntoje klasėje. Baliai ir festivaliai vos keturiolikos dovanojo jai sūnelį. Jaunos mamos linksmybės baigėsi, bet toliau viskas klojosi dar blogiau… Kalėdų Senelis, skubėdamas pas aštuoniolikmetes merginas, tempia lūpų dažus, žėrinčias sukneles, naujus telefonus, tuo tarpu apleistoje šimto metų senumo mokykloje su klykiančiais kūdikiais ir alkoholiku vyru besiglaudžianti Evelina norėtų, kad Senelio maiše būtų linoleumo, langų stiklų, šiltų drabužių ir maisto šeimai, dujinė viryklė, malkų vežimas, naujas priekinis dantis, o geriausia – stebuklingas pultelis, kuris leistų atsukti laiką, kai keturiolikos nusprendė mesti mokyklą ir pradėti ūžauti su dešimčia metų vyresniu Gražvydu. Iš jo gavo tik tris gražius dalykus – pametinukus vaikus, skurstančius kartu su mama, kuriai niekas nebenori padėti, nes bet kokia parama beviltiškame skurde paskęsta lyg akivare“.

Tuomet rašyta, kad Evelinos buitį pagerintų bet kokia parama namo remonto reikmenimis: „Reikia elektros laidų, grindų linoleumo, medinių lentelių sienoms apkalti, tapetų, praverstų dujinė viryklė, dviaukštė lovelė vaikams, malkos. Evelina būtų dėkinga už pagalbą maistu ir drabužėliais <…>, ypač reikalingos sauskelnės metukų dukrelei, kurių jauna mama negali įpirkti“. Visi, norintieji pagelbėti straipsnio herojei, tuomet buvo skatinami kreiptis į „Panelės“ redakciją ir siūlyti savo paramą.

Kaimynė L. Pačkauskienė mano, kad toks gyvenimo būdas – tikriausiai užkrečiamas. Nenuostabu, kad panašiu pragyvenimo keliu bandė eiti ir vaikai: „Trys vaikai – jau pilnamečiai. Dar keturi – nepilnamečiai. Kartu auga ir keturmetė Evelinos dukra. Gaila vaikų. Štai, nuėjo Evelina, paliko savo keturmetę mergytę su mumis vieną… Mama – Šiauliuose. Trūksta tų įgūdžių…“

Rodydama namą, kuriame gyvena ne tik ji pati, bet ir Ritos bei Dainiaus šeima, kaimynė rodo ir kieme sustojusį automobilį: „Štai, pas nepilnametę merginą atvyko vaikinas. Kol mamos nėra, jo mašina stovi naktimis. Jam – dvidešimt ketveri. Turbūt ir nakvoja. Nežinia, kada ir vėl šeimai sauskelnių pristigs“.

Piktos žinutės sulaukė ir žurnalistė

„Radviliškio naujienos“ bandė pakalbinti ir pačią ponią Ritą, tačiau atsiliepusi telefonu moteris pagrasino paduosianti visus už šmeižtą į teismą ir su žurnaliste kalbėtis atsisakė.

Kitą dieną žurnalistė sulaukė ponios Ritos žinutės. „Labas rytas, jūs vakar filmavot mano šeimos šmeižtą, viešai buvo užpuldinėjama nepilnametė dukra. Jei mūsų šeimoje atsitiks nelaimė, jūs būsite kalti, kaip be teismo įrodymo jūs galite skleisti melagingą informaciją ir kurti reportažą“, – grasino moteris, nors žurnalistė kalbėjosi tik su susirinkime dalyvavusia pilnamete jos dukra.