SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2019-01-17, Ketvirtadienis, 05:30:39 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Paminėtas įsimintinų krepšinio rungtynių jubiliejus

Paminėtas įsimintinų krepšinio rungtynių jubiliejus

  • Paminėtas įsimintinų krepšinio rungtynių jubiliejus

    Nepamirštami senų laikų įspūdžiai, išgyvenimai buvusius mokyklos krepšinio komandos žaidėjus vis traukia susirinkti, susitikti.

  • Nepamirštami senų laikų įspūdžiai, išgyvenimai buvusius mokyklos krepšinio komandos žaidėjus vis traukia susirinkti, susitikti.
  • Nepamirštami senų laikų įspūdžiai, išgyvenimai buvusius mokyklos krepšinio komandos žaidėjus vis traukia susirinkti, susitikti.
  • Nepamirštami senų laikų įspūdžiai, išgyvenimai buvusius mokyklos krepšinio komandos žaidėjus vis traukia susirinkti, susitikti.

Nenumaldomai bėga laikas, nusinešdamas įsimintiniausius gyvenimo momentus, akimirkas. Gruodžio pradžioje mokyklinių krepšinio treniruočių, gerbiamų trenerių, komandos draugų prisiminti, gražų jubiliejų paminėti į Lizdeikos gimnaziją susirinko buvę Lietuvos moksleivių žaidynių čempionai, 1968 metų Visasąjunginių moksleivių žaidynių Maskvoje 5–osios vietos laimėtojai: Gediminas Jočys, Jonas Morkys, Antanas Serevičius, Albertas Vitartas. Jie tada atstovavo Valerijos Valsiūnienės vidurinei mokyklai – sovietmečiu nuo pastatymo 1964 metais iki 1993 metų sovietinės poetės, buvusios mokytojos vardu buvo pavadinta Lizdeikos gimnazija.

Skambėjo sveikinimo žodis susitikimo dalyviams, svečiai pasirašė ant krepšinio kamuolio - jis bus saugomas gimnazijos istorijai, kiekvienam Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų skyriaus vedėjas Anicetas Savickas įteikė dovanas – ąžuolo plokštes su unikalia komandos nuotrauka, kur įamžintas Maskvos Raudonosios aikštės lankymas 1968 metais, tų įsimintinų Visasąjunginių moksleivių žaidynių metu. Iš tiesų būtent šviesios atminties trenerių Rimgaudo Švagždžio bei Jono Žurausko (pastarasis ėjo ir vadovo pareigas) suburta krepšinio aistruolių komanda laimėjo Lietuvos moksleivių žaidynes, vyko į sovietų valstybės sostinę; būtent nepamirštami tų dienų įspūdžiai, išgyvenimai mokyklos krepšinio komandos žaidėjus vis traukia susirinkti, susitikti.

Lydimi gimnazijos gidžių Viltės Putinaitės ir Viktorijos Tiškutės buvę garsūs mokiniai vaikščiojo po šiandieninę gimnaziją, klausėsi merginų pasakojimo; užsuko į kabinetus, klases, dalijosi prisiminimais apie savo mokytojus, pamokas. Gidės išgirdo įdomių faktų iš mokyklos istorijos, pavyzdžiui, kad 1964 metais, kai pastatytas pastatas, mokytis jame pradėjo tik kovo mėnesį, o ne rugsėjį, nes išgriuvo galinė sporto salės siena, teko iš naujo statyti, komisija nepriėmė objekto.

Visi kalbėjo, kad su pagarba prisimena mokytojus – asmenybes: chemikę Z. Kirjanovą, matematikę Neniškytę, rusų kalbos mokytoją I. Žibaitienę, fiziką V. Karmoną, klasės auklėtoją J. Spudulienę (Baronienę), kitus. Užsukę į biologijos kabinetą, pažvelgę pro langą į gimnazijos tvenkinėlį, apsodintą puošniais krūmais, prisiminė, kad po kabineto langais kasė lysves, su biologijos mokytojomis augino įvairius augalus, net braškes. Galiausiai visi žingsniavo į sporto salę – traukte traukė paimti į rankas kamuolį, mesti į krepšį baudas. Salėje prisiminta, kad anuomet, prieš penkiasdešimt metų, kai žaidė komandoje, nebuvo metami tritaškiai; krepšinio lankai kabojo ne ant tokių patogių dabartinių konstrukcijų – žaidžiant dažnai nutikdavo atsitrenkti į sieną.

Po susitikimo mokykloje buvę krepšininkai vyko į kapus padėti gėlių, uždegti žvakių ant šviesios atminties savo ugdytojų R. Švagždžio, J. Žurausko, mokytojų V. Krivicko, A. Strielniko, mokytojų Genių kapų. Taip pat pagerbė išėjusių Anapilin komandos draugų Romualdo Šilinsko bei Vytauto Pranio kapus.

Vėliau svečiai Gediminas Jočys, Jonas Morkys, Antanas Serevičius, Albertas Vitartas atsakė į klausimus.

Kaip atradote savo pašaukimą, ar daug ieškojote?

Albertas Vitartas: Esu pensininkas, visuomenininkas. Iš mokyklos išėjau baigęs aštuonias klases. Klasės auklėtoja D. Einorienė ragino mokytis pedagogikos, tėvai norėjo, kad tapčiau miškininku. Pats nuėjau studijuoti energetikos. Aukštojoje mokykloje baigiau elektrifikaciją. Dirbau Šiauliuose, valdžiau vieną penktadalį Lietuvos energetikos sistemos. Radviliškyje dvidešimt metų dirbau šachmatų treneriu. Tai antraeilis darbas, tačiau įdomus. Išugdžiau ne vieną Lietuvos šachmatų čempioną. Ugdytinis, tarptautinis meistras Vaidas Sakalauskas tapo treneriu ir šiuo metu Vilniuje moko vaikus šachmatų žaidimo paslapčių. Jis yra Lietuvos moterų rinktinės treneris. Įvairiose varžybose teko bendrauti su būsima didmeistre Viktorija Čmilyte, dabartine Seimo nare. Mačiau jos sportinį charakterį, puikias galimybes ir perspektyvas. Ji yra žaidusi ne vienose vaikų varžybose Radviliškyje. Sunku buvo derinti pagrindinį darbą ir šachmatus – dėl varžybų yra tekę nemiegoti ir tris paras.

Gediminas Jočys: Dabar esu verslininkas. Anksti žinojau, kuo nenoriu būti – mediku, chirurgu. Chirurgu dirbo tėvas. Mačiau, kad neįmanoma turėti asmeninio gyvenimo – iškviesdavo operuoti vidury nakties, nutraukdavo kelionę, atostogas. Mama penkiasdešimt metų dirbo stomatologe. Pasirinkau studijuoti automatizuotas valdymo sistemas aukštojoje mokykloje. Gimiau Irkutsko srity, kur buvo ištremti abu tėvai. 1958 metais šeima grįžo į Lietuvą, siūlė rinktis gyventi tik šalies pakraščius.

Jonas Morkys: Taip pat tremtinys. Baigiau fizikos mokslus, dabar pensininkas. Po universiteto teko mokytojauti – išleidau net dvi abiturientų laidas. Vėliau perėjau į Kauno pieno bendrovę, dirbau administracinį darbą.

Antanas Serevičius: Svajojau studijuoti režisūrą, bet su gerais pažymiais įstojau mokytis statybos inžinerijos. Kurį laiką dirbau sovietmečiu Radviliškyje leistame laikraštyje „Komunizmo aušra“; teko groti restorane. Dabar jau keturiolika metų „Lietuvos geležinkeliuose“ automatikos, ryšių skyriuje.

Kaip susibūrėte į krepšininkų komandą mokykloje?

Albertas Vitartas: Mokykloje buvo parengiamosios sporto grupės, krepšinio sporto mokykla; Antanas Serevičius „persikvalifikavo“ iš lengvosios atletikos. Į komandą subūrė treneris R. Švagždys tikslingai rengdamas krepšininkus moksleivių žaidynėms. Kai nugalėjom Lietuvoje, ruošė visasąjunginėms rungtynėms.

Kiek kartų per savaitę tekdavo sportuoti? Kaip vykdavo treniruotės?

Jonas Morkys: Paprastai treniruodavomės du–keturis kartus per savaitę. Prieš varžybas Lietuvoje tekdavo susirinkti ir šeštadieniais, sekmadieniais. Treniruodavomės nuo 19 iki 21 valandos, ir vėliau tekdavo grįžti.

Albertas Vitartas: Daug tekdavo dirbti bendrajam fiziniam pasirengimui gerinti. Trūkdavo normalių krepšinio kamuolių – visi dažniausiai būdavo suplyšę – muši, vedi kamuolį į vieną pusę, o jis šoka į kitą.

Kokiose varžybose teko dalyvauti? Kurios įsimintiniausios?

Albertas Vitartas: Pagrindiniai komandos žaidėjai buvo Gediminas ir Jonas, mes su Antanu - antrojo penketuko nariai.

Jonas Morkys: Įsimintina buvo, kai Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinės mokyklos komanda laimėjo varžybas Šiauliuose, teko važiuoti į Vilnių, o ten laimėjus - ir į Maskvą. Radviliškiečiams, keturiolikos–penkiolikos metų vaikinukams, įsiminė Lužnikų stadionas, tai, kad be eilės teko pamatyti Leniną mauzoliejuje; kad autobusas „Ikarus“ vežiojo visur. Valgydavom restorane, naktipiečiams duodavo šokolado, ikrų.

Kaip pasiekėte didelės sėkmės? Ar laikydavotės kokių ritualų prieš varžybas?

Jonas Morkys: Visi: ir treneriai, ir žaidėjai, suprato, kad stengiasi dėl mokyklos, Maskvoje – dėl Lietuvos garbės – gal tai labiausiai įkvėpė. Dvasią kėlė, nuvykus į sovietų valstybės sostinę, einant pro šalį treniruočių salės koridoriumi, stadione, girdimi pagyrimai: „Osnovopoložniki...“ Suprask, lietuviai – krepšinio pagrindėjai, pradininkai sovietinėje valstybėje. Jau tada, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, Maskvoje žinojo garsių lietuvių krepšininkų pavardes, pavyzdžiui, Stanislovo Stonkaus, Europos krepšinio čempiono, tarptautinės klasės teisėjo, kitų.

Antanas Serevičius: Ritualų prieš varžybas nesilaikėm. Visus vaikinus labai globojo, saugojo treneris a. a. R. Švagždys: įsimintinomis dienomis karštą 1968–ųjų vasarą Maskvoje prieš varžybas jis neleido eiti į lauką – stadiono patalpų koridoriuose buvo vėsu, – kad nepervargtume, neperkaistume.

Kokie ryškiausi Jūsų mokyklos metų atsiminimai?

Albertas Vitartas: Ryškiausi atsiminimai susiję su žaidimu mokyklos krepšinio komandoje, dalyvavimu varžybose Maskvoje. Vėliau, po garsiųjų varžybų, komandos krepšininkų dalis išėjo mokytis į proftechnines mokyklas, komandos nebeliko. Ilgiausiai krepšinį žaidė Jonas ir Gediminas. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas: profesijos įgijimas, aukštoji mokykla, darbas. Daugelis komandos draugų Radviliškyje nebepasirodė.

Jonas Morkys: Manau, kad ta pergalė – laimingas atsitiktinumas. Be trenerių mokiniai nebūtų nieko padarę.

Albertas Vitartas: Iki šiol prisimenu mokytojus, juos galima vadinti mokytojais iš prigimties; jie darė didžiausią įtaką jaunuoliams. Pavyzdžiui, mokytojas Jonas Genys, išmokęs lietuvių kalbos. Kad dailiai, tinkamai rašytume, atimdavo šratinukus, reikalavo rašyti vien rašaliniu parkeriu. Jis visada mokiniui duodavo progą pasitaisyti: neatsakai vieno klausimo, klausia papildomai, kad galėtum parodyti, kokių nors žinių turįs.

Gediminas Jočys: Įsiminė matematiko V. Juozpaičio pagarba mokiniams – nuo devintos klasės į mokinius kreipdavosi „Jūs“. Aiškindavo: „Jei atėjote į devintą klasę, vadinasi, apsisprendėte po mokyklos baigimo siekti aukštojo mokslo, vadinasi, sąmoningi asmenys, verti pagarbos“. Įsiminė labai aiškus mokytojos matematikos temų dėstymas.

Jonas Morkys: Aišku, prisimenu ir mokytojų pasipūtimą, ir daug neteisybės. Užduodavo sukonspektuoti paragrafą. Vakare buvau kine – parašyti nespėjau. Rytą mokytojas sako: „Neatlikai darbo – dvejetas“.

Antanas Serevičius: Iki šiol nemaloniai prisimenu sovietinės mokyklos muštrą – per pertraukas koridoriais versdavo vaikščioti ratu.

Ko linkėtumėte, ką patartumėte daryti šiandieniniams mokiniams?

Jonas Morkys: Linkiu mokykloms bendradarbiauti.

Gediminas Jočys: Teisingu keliu mokykloje einama.

Albertas Vitartas: Linkiu siekti mokslų, būti laisviems.

Gediminas Jočys: Svarbu nesužlugdyti gerųjų mokinių, juos pastebėti, palaikyti. Mokėti džiaugtis gyvenimu.

Jonas Morkys: Mokytojams linkiu sukelti susidomėjimą dėstomu dalyku, mokinys vėliau pats viską pasieks. Svarbu neužgesinti entuziazmo neteisybe, eiti pirmyn, nesustoti.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alvydė Panova 

Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Balsavimas
  • Jau seniai reikėjo pakeisti, kiek dar šlovinsim sovietų didvyrius.
  • Pritariu, kad gatvė būtų pervadinta Tėvo Stanislovo vardu.
  • Kam tuos pavadinimus kaitalioti, man ir taip gerai.
  • Man tas pats - turiu didesnių rūpesčių negu gatvės pavadinimas.
Šiandienos Orai
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas