SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2019-11-18, Pirmadienis, 18:54:53 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Nepaprasti baisogaliečių nuotykiai Amerikoje

Nepaprasti baisogaliečių nuotykiai Amerikoje

  • Nepaprasti baisogaliečių nuotykiai Amerikoje

    (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

  • (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

    Baisogalietis Tomas Budrys, sekdamas brolio pėdomis, atrado ne tik širdžiai malonų darbą, bet ir galimybę vasaromis padirbėti ir pakeliauti po Ameriką. Nuotraukoje - akimirka iš kelionės lik Didžiojo kanjono.

  • (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

    Akimirka iš „Mokymų mokyklos“. Vasaros pradžioje visi studentai vyksta į čia organizuojamus vienus iš geriausių Šiaurės Amerikos apmokymus, o tik vėliau išsiskirsto į savo teritorijas - skirtingas valstijas.

  • (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

    Tomas Budrys (pirmas iš dešinės) su amerikiečių šeima, pirkusia iš jo knygas.

  • (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

    Kai Karolis Budrys neturėjo kur apsistoti, jį visai vasarai į savo namus Springfieldo priemiestyje priėmė Doroti ir vyru Donu.

  • (Iš kairės): Tomas ir Karolis Budriai, gimę ir augę Baisogaloje, nė nesvajojo, kad vasaras leis už Atlanto.

    Abu broliai džiaugiasi atradę galybę draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Aušra MIKŠIENĖ

„Noriu įkvėpti jaunus žmones lavinti užsienio kalbą, verslumo įgūdžius bei svarbą ateities tikslams“, - tokiais žodžiais į savaitraštį „Radviliškio naujienos“ kreipėsi Tomas Budrys. Baisogaloje gimęs ir augęs, čia gimnaziją baigęs vaikinas kartu su broliu Karoliu visada norėjo ne tik tobulėti, bet ir pakeliauti, pamatyti pasaulį kitu kampu. Broliams Budriams tai pavyko ir šiandien jie su mūsų skaitytojais dalijasi unikalia savo istorija.

Kaip pasakoja patys broliai, Danijoje antrus metus marketingo specialybę studijuojantis ir šiuo metu Vilniuje studijų praktiką atliekantis Tomas, kaip ir jo brolis Karolis, Lietuvos sporto universiteto ketvirto kurso studentas, buvo atrinktas į „Southwestern Advantage“ studentų programą ir vasaromis keliauja į Ameriką pardavinėti edukacinių knygų. Taip, kasdien keliauja nuo durų prie durų ir siūlo amerikiečiams pirkti knygas. Atrodytų, paprastas ir nuo kojų nuvarantis darbas. Tačiau, anot brolių Budrių, tai nėra tik paprasta prekyba knygomis. Tai - galimybė pamatyti daugelio išsvajotąją Ameriką ir veikla, priverčianti išeiti iš„komforto zonos“ bei skatinanti nuolat tobulėti.

- Karoli, kaip atrodė tavo gyvenimas iki sužinant apie „Southwestern Advantage“ studentų programą?

- Tai buvo niekuo neišsiskirianti kasdienybė. Kaip ir daugelis studentų, sportavau ir mokiausi. Apibendrinus, ko gero, nieko ypatingo ir neveikdavau.

- Kaip sužinojai apie galimybę išvykti į Ameriką?

- Pirmą kartą apie ją išgirdau iš savo draugo Osvaldo. Važiuojant iš Kauno į gimtąjį kraštą, jis labai daug apie ją pasakojo. Pabrėžė, kaip ten smagu, kiek daug apmokymų vyksta. Tuomet manyje sukilo vidinė motyvacija ir pats panorėjau sudalyvauti atrankoje, tačiau jis manęs nebuvo įrašęs į rekomendacijų sąrašą. Visus kontaktus teko susirasti pačiam ir, kai pasisiūliau ateiti, mentorė Eglė minėjo, kad atranka bus sunkesnė, bet tai tik dar labiau motyvavo.

- Nebijojai išvykti už Atlanto?

- Na, norėjau išmokti dalykų, kurių nemokėjau prieš tai. Pavyzdžiui, norėjau patobulinti anglų kalbą. Kadangi buvau labai drovus mokykloje ir už jos ribų, norėjau tapti drąsesnis, be to mane viliojo iššūkiai bei galimybė varžytis. Norėjau išvykti į Ameriką, nes tuo metu tai atrodė kažkas „wow“.

- Tomai, kodėl nusprendei sekti brolio pėdomis ir taip pat sudalyvauti šioje studentų programoje?

- Šeimoje jau nuo pradžių juokaudavome, kad man tokio pobūdžio darbas - kaip tik, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis. Bet taip nusprendžiau turbūt todėl, nes savo akimis galėjau matyti, kaip Karolis keičiasi į gerąją pusę. Mačiau, kaip jam sekasi, kaip sparčiai tobulėja, kiek daug savarankiškumo atsirado. Norėjau ir pats pasikeisti kaip asmenybė, tapti geresnis, norėjau būti panašesnis į brolį.

- Prekyba knygomis - kaip tai vyksta?

- Tai yra tiesioginiai pardavimai, kai keliauti reikia nuo durų prie durų. Nuo ryto iki vėlaus vakaro rodome edukacines knygas, skirtas šeimoms. Amerikoje keliauti nuo durų prie durų - labai populiarus pardavinėjimo būdas. Dalyvaudamas atrankoje supratau, kad šis darbas - tikrai ne kiekvienam, nes dirbame ilgas valandas, susiduriame su įvairiais iššūkiais, su kuriais turi susidoroti pats. Žinoma, susidoroti su tuo ne kiekvienas gali arba tiesiog tam dar nėra pasiruošęs.

- Tai knygų prekyba tave „užkabino“?

- Jau prieš vasarą supratau, kad tai nėra tik knygų pardavinėjimas. Tai kur kas prasmingesnis darbas. Pats asmeniškai jaučiu, kad padedu šeimoms, vaikams. Užplūsta be galo geras jausmas, kai gali padėti šeimai, kuriai tikrai reikia pagalbos, Ir, žinoma, tai yra pastovus asmeninis tobulėjimas.

- Ką apie šią programą manė jūsų tėvai?

Karolis: - Mama iš pradžių labai bijojo. Jautė, kad toks darbas gali man padėti, bet bijojo, nes Amerika yra labai toli. Tėtis buvo skeptikas jau nuo pat pradžių. Nenorėjo, kad važiuočiau su šia programa, tačiau vasarą, pamatęs kaip keičiuosi, tobulėju, pakeitė nuomonę ir pradėjo mane tvirtai palaikyti.

Tomas: - Tėvams net nesakiau, kad bandysiu eiti dalyvauti atrankoje ir tyliai brolio paprašiau kontaktų. Tik po atrankos naujieną pasakiau tėvams. Pasakęs mamai, kad buvau atrinktas, sulaukiau teigiamos reakcijos. Ji sakė, kad jau atėjo laikas pakeisti vasaros fabrikų darbą į tokį, kuris gali padėti sukurti karjerą. Apsidžiaugė, kad nusprendžiau eiti brolio pėdomis, o tėtis reagavo kur kas ramiau. Tik pasakė, kad padės visuomet, kai tik to reikės. Draugai? Jie visi jau seniai žinojo apie programą, nes išvykus broliui aš jiems apie tai pasakojau ir sakiau, kad ir aš kada nors išvyksiu. Tiek brolis Karolis, tiek ir mūsų tėvai tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau ir aš pasuksiu tuo pačiu keliu.

- Karoli, tu pirmasis „pralaužei ledus“, nors palaikymas ir buvo silpnas. Nebuvo sunku?

- Norėjau įrodyti draugams ir artimiesiems, kad jeigu yra stiprus noras ir įdedamos tinkamos pastangos, galima pasiekti daug. Juolab, kad iki programos daugelis draugų manė, kad esu labai nedrąsus.

- Kiek jau vasarų dalyvaujate šioje programoje ir kas vis skatina vasarai pakuotis lagaminus ir keliauti į Ameriką?

Karolis: - Šioje programoje dalyvauju jau keturias vasaras. Kiekviena vasara duoda naujų iššūkių. Noriu jaustis finansiškai laisviau, noriu toliau tobulėti, noriu laužyti standartus savo pavyzdžiu ir manau, kad tai - puiki vieta.

Tomas: - Aš pats šioje programoje dalyvauju dar tik antrus metus. Kadangi studijuoju marketingą ir universitete įgyju teorinių žinių, šis darbas vasarą man leidžia išbandyti viską iš praktinės pusės. Be to, būtų melas, jeigu sakyčiau, kad nenoriu sutriuškinti brolio. Programa išmokė užsibrėžti ir siekti savo tikslų, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir su jais dirbti, patobulinau savo anglų kalbos žinias, išmokau džiaugtis savo pasiekimais. Sunkiu darbu galima pasiekti viską. Išmokau išlaikyti savo požiūrį teigiamą net tuomet, kai nesiseka. Išmokau išlikti ramus stresinėje situacijoje. Be to, atradau daug tikrų draugų.

- Ar teko patirti ir kokių įsimintinų nuotykių?

Karolis: - Pirmą vasarą, kai vykau į Oregano valstiją (Springfieldo miestą), su kambarioku neturėjome kur gyventi. Be to reikėjo susirasti vietas darbo leidimams, pusryčių vietą, transportą. Visi tie maži dalykai man buvo toks didelis iššūkis, nes juos dariau pirmą kartą savo gyvenime, tačiau tai padėjo man tapti labai savarankiškam. Padėjo suprasti, kas yra tikrasis gyvenimas. O antrąją savaitę su kambarioku vis dar neturėjome kur gyventi. Springfieldo priemiestyje pasibeldžiau į vienas duris, jas atidarė labai faina močiutė vardu Doroti, kuri turėjo labai daug anūkų. Tiesa, ji nepirko iš manęs knygų, tačiau užsiminiau, kad esu studentas iš Europos ir paklausiau, ar galėtų mane ir kambarioką priimti gyventi vasarai. Pamenu, sakė, kad gal ir priims, tačiau turi pasitarti su savo vyru, prašė paskambinti kitą dieną. Kai paskambinau, ji dar norėjo pakalbėti su mano kambarioku Simu. Kitą dieną, kai grįžau po darbo į viešbutį, jau turėjome kur gyventi ir Doroti su savo vyru Donu jau buvo atvažiavę mūsų pasiimti su pikapu, kurio bagažinėje ir važiavome. Pamenu, koks geras jausmas tada buvo.

Tomas: - Šią vasarą gyvenau Minesotos valstijoje, pas labai fainą močiutę Mary, kuri buvo rašytoja ir sugalvojo išvykti į Šveicariją rašyti knygos. Ji mane ir kambarioką visam mėnesiui paliko gyventi vienus jos dideliame name ir, negana to, dar ir mašiną paskolino. Visuomet dirbame visą vasarą, o paskutinę savaitę - keliaujame. Pagyvenę pas Mary, vėliau su komanda daug keliavome. Leidome laiką su draugais, buvome prie didžiojo kanjono, žaidėme tinklinį Santa Barbaros paplūdimyje, pabuvome Las Vegase, Los Andžele. Buvo labai smagu miegoti palapinėse dykumoje, nes kai atsikeli ryte, viskas ką matai - tik kalnai.

- Kokie įspūdžiai po šios vasaros?

Tomas: - Atsiminimai - tik šilti. Labai gerai prisimenu kelionę, kaip susipažinau su naujais žmonėmis, turėjau galimybę pažinti amerikietišką kultūrą, ir pamatyti ją tokią, kokią rodo per filmus. Visiškai nesigailiu, nes tai buvo geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti mano gyvenime.

Karolis: - Pradėjau kitaip vertinti sunkų darbą. Supratau, kas tai yra, dėl to atsirado dėkingumas tėvams. Supratau, kiek daug jie dirbdavo, kad mes su broliu gerai gyventume. Supratau, koks mažas esu šiame pasaulyje ir kiek daug dar turiu išmokti.

- Kaip manote, ar ši programa skirta kiekvienam studentui?

- Tikrai ne. Galbūt todėl, kad kai kurie studentai nepasiruošę dideliems gyvenimo iššūkiams ar vis dar bijo išeiti iš „komforto zonos“.

Mama didžiuojasi sūnumis

Sūnų Tomo ir Karolio pasiryžimu keliauti į Ameriką džiaugiasi ir jų mama baisogalietė Nijolė Kazinauskienė. „Nuostabu, kaip mano sūnus užaugo ir tiek daug siekia savo gyvenime. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi sūnumis, kurie taip drąsiai priėmė asmeninį iššūkį išvykti už Atlanto. Manau, kad tai - galimybė pažinti ne tik naują kultūrą, žmones ir jų papročius, bet ir gerai išmokti kalbą. Negaliu meluoti, kad nesijaudinau, bet pilna jaudulio širdimi ir kartu labai didžiuodamasi laukiau kiekvienos žinutės ir skambučio iš sūnų“, - šypteli moteris.

Jos teigimu, programa broliams suteikė savarankiškumo, galimybę keliauti, patirti neišdildomų įspūdžių ir įgyti patirties, leidusios išmokti kažko naujo gyvenime: „Tai kaip galiu tuo nesidžiaugti?“.

Baisogalietis Tomas Budrys, sekdamas brolio pėdomis, atrado ne tik širdžiai malonų darbą, bet ir galimybę vasaromis padirbėti ir pakeliauti po Ameriką. Nuotraukoje - akimirka iš kelionės lik Didžiojo kanjono.
Akimirka iš „Mokymų mokyklos“. Vasaros pradžioje visi studentai vyksta į čia organizuojamus vienus iš geriausių Šiaurės Amerikos apmokymus, o tik vėliau išsiskirsto į savo teritorijas - skirtingas valstijas.
Tomas Budrys (pirmas iš dešinės) su amerikiečių šeima, pirkusia iš jo knygas.
Kai Karolis Budrys neturėjo kur apsistoti, jį visai vasarai į savo namus Springfieldo priemiestyje priėmė Doroti ir vyru Donu.
Abu broliai džiaugiasi atradę galybę draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Balsavimas
  • Jaučiuosi saugiai ir nesu patekęs į jokius incidentus.
  • Jaučiuosi saugiai, bet sutemus stengiuosi nekišti nosies į lauką.
  • Dieną - saugu, o sutemus - nesaugu.
  • Būtų saugiau, jeigu daugiau policininkų patruliuotų gatvėse.
  • Labai nesaugu.
Šiandienos Orai
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas