Šiandien yra: 2018-11-19, Pirmadienis, 01:38:41 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Muziejų Lietuvai dovanojusios šeimos šaknys - Šeduvoje

Muziejų Lietuvai dovanojusios šeimos šaknys - Šeduvoje

  • Muziejų Lietuvai dovanojusios šeimos šaknys - Šeduvoje

    Iš kairės: Danguolė Butkutė–Skruzdienė, prof. Viktoras Butkus, sūnus Vytautas, žmona Danguolė, Viktoro Butkaus mama Nijolė Dovydėnienė. Nuotr. iš asmeninio Nijolės Dovydėnienės archyvo

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta modernaus meno muziejaus MO atidarymo iškilmės. Muziejus MO, kurio pastato vertė kartu su kūrinių kolekcija siekia net 20 milijonų eurų, buvo pastatytas ir įrengtas už asmenines Viktoro ir Danguolės Butkų šeimos lėšas, buvusioje kino teatro „Lietuva“ teritorijoje. Lankytojai muziejuje MO ras daugiau nei 5 tūkstančius Lietuvoje ir užsienyje pripažintų tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros autorių kūrinių.

Atsidarant muziejui MO, įkurtam už vienos šeimos lėšas, virtualioje erdvėje pasirodė atsiliepimai ir komentarai. Vieni dėkoja mecenatams ir džiaugiasi sostinėje atsiradusiu nauju kultūros centru. Norisi tikėti, kad tokių yra vienetai, kurie su pagieža aptarinėja mecenatų dovaną Lietuvai, bandydami skaičiuoti pinigus svetimoje piniginėje.

Muziejaus lankytojams nėra žinoma nematomoji šio muziejaus istorijos pusė - mecenatų Butkų šeimos istorija, kurios šaknys – Šeduvos krašte gyvenę Lietuvos patriotai ir švietėjai, tapę okupantų aukomis.

Senelis - Vaidulonių kaimo ūkininkas

Viktoras Butkus yra chemikas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras. 1995 metais jis įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas, generalinis direktorius. 2010 metais bendrovę „Fermentas“ pardavė JAV mokslinių technologijų milžinei „Thermo Fisher Scientifik“. Dalį gautų pajamų šeima skyrė Modernaus meno centro Vilniuje projektavimo, statybos ir meno kūrinių komplektavimui.

Viktoro Butkaus biografijoje gimimo vieta nurodyta Krasnojarsko miestas, Rusija - 1954 metų sausio 7-oji. Nuo šios datos atvertus atgal kalendoriaus laiko puslapius, aiškėja jo gimimo aplinkybės šiame Sibiro mieste, o toliau gilinantis į praeitį – ir galimai paveldėtos moralinės vertybės. Profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro, chemiko Viktoro Butkaus seneliai - Petras Butkus ir Ona Butkienė - buvo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos patriotai, švietėjai. Pažangūs Vaidulonių kaimo, esančio Šeduvos apylinkėse, ūkininkai.

Petras Butkus (1890–1946) gimė Vaidulonių kaime, Šeduvos valsčiaus Panevėžio apskrities ūkininkų šeimoje. Įgijęs tik vidurinį išsimokslinimą Šeduvos vidurinėje mokykloje Petras Butkus, dar ūkininkaudamas savo ūkyje įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą. Nuo 1905 metų jo straipsnius spausdino „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Viltis“. 1909-1911 metais jis buvo Šeduvos blaivijos draugijos pirmininkas, 1912-1916 metais - Šeduvos žemės ūkio draugijos pirmininkas, taip pat Pavasarininkų draugijos, Šeduvos parapijos, smulkaus kredito draugijos pirmininkas.

1923 metais su Lietuvos savivaldybių atstovais Petras Butkus dalyvavo Švedijos Geteburgo miesto įkūrimo 300 metų minėjimo proga surengtoje žemės ūkio parodoje, aplankė vietinius ūkininkus, susipažino su žemės ūkio produktų perdirbimo pramone. Sugrįžusio iš Švedijos Petro Butkaus visuomeninės veiklos ribos išsiplėtė už Šeduvos apylinkių. Apie Švedijos ūkininkų patyrimą pasidalijo jo paruoštoje ir išleistoje brošiūroje „Ekskursija į Švediją“, susitikimuose su Lietuvos ūkininkais.

Petras Butkus dalyvavo steigiant Žemės ūkio rūmus, nuo 1935 metų buvo valdybos narys, Pieno perdirbimo bendrovės valdybos narys. 1926-1927 metais - Trečiojo Seimo atstovas.

P. Butkus 1929 metais tapo Panevėžio apskrities tarybos pirmininku. Jo bendražygis, inžinierius K. Germanas savo prisiminimuose apie P. Butkaus veiklą Panevėžio apskrities valdyboje rašė: „Jis vedė apskrities valdybos finansų ir ūkio reikalus... P. Butkus buvo uolus šalininkas apsidėti maksimaliais mokesčiais, bet kartu ir kietas savivaldybės lėšų prižiūrėtojas: kiekvienas surenkamas litas buvo stengiamasi versti vertybe“.

P. Butkaus pastangomis su grupe vietinių ūkininkų Šeduvoje 1937 metais buvo pastatyta moderni pieninė, kuriai įrengimus sumontavo Danijos specialistai. Sviestas keliavo į Angliją.

1945 metų vasario mėnesį Petras Butkus buvo areštuotas ir išsiųstas į Belomoro kanalo statybą Rusijoje. 1946 metais sugrįžo paliegęs. Kunigas P. Rauda prisimena: „Išgirdęs, kad iš lagerio paleistas P. Butkus, nuėjau jo aplankyti. Jis visai išsekęs ir iš lovos nelipo... Visa apskritis pažinojo Petrą Butkų kaip nuostabų žmogų“. Mirė 1947 metais, palaidotas Šeduvoje.

Močiutė – Šeduvos gimnazijos vadovė

Mecenato Viktoro Butkaus močiutė Ona Butkienė (Marcinkevičiutė) (1900-1983), baigusi vidurinę mokyklą, 1921-1922 mokslo metais pradėjo dirbti mokytoja Šeduvos progimnazijoje. Nuo 1928 iki 1929 mokslo metų pradžios ji buvo šios progimnazijos direktore. 1931 m. Ona Butkienė išlaikė aukštojo mokslo valstybinius egzaminus ir tapo viena iš nedaugelio šiame krašte diplomuota pedagoge.

O. Butkienė pelnė aukštą pedagogų ir mokinių tėvų pasitikėjimą. Jai dirbant, progimnazija išaugo į gimnaziją. O. Butkienė savo darbe rėmėsi kanauninko Mykolo Karoso (1878-1955) nuostatomis, kuris Šeduvos gimnazijoje dešimtmetį dėstė tikybos pamokas ir buvo laikomas vienu iš šviesiausių žmonių Šeduvoje. Vadovavo „Saulės“ draugijos Šeduvos skyriui.

Į Lietuvą atėjus sovietų okupantams, 1940-1941 mokslo metų pradžioje Ona Butkienė buvo atleista iš direktorės pareigų ir išsiųsta į Radviliškio progimnaziją dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1941 metais, pasikeitus okupantams, Ona Butkienė sugrįžo į Šeduvos gimnazijos direktorės pareigas.

Prasidėjus antrai sovietinės okupacijos bangai, 1945 metais, O. Butkienė ir vėl buvo atleista iš direktorės pareigų. Naują direktorių Adolfą Stonkų 1946 metų sausio mėnesį atsiuntė Panevėžio apskrities švietimo skyrius. Pastarasis, pristatytas istorijos mokytoju, greitai įgijo pasitikėjimą ir pagarbą pedagogų kolektyve. Mažai raštingi partiniai pareigūnai stebėjosi naujojo direktoriaus gebėjimais mintinai cituoti marksizmo klasikus, nurodant šaltinius ir net puslapius, ir džiūgavo suradę tinkamą pamainą. Euforija dėl naujai paskirto gimnazijos direktoriaus netikėtai baigėsi 1948 metų vasarą, kai pastarasis susikrovė daiktus ir staiga iš Šeduvos dingo. Paaiškėjus tokio netikėto jo pasitraukimo aplinkybėms, partiniai darbuotojai, atsakingi už kadrų politiką, pasijuto it gavę skaudų smūgį žemiau juosmens.

Adolfo Stonkaus tikroji pavardė buvo Pranas Švilpa-Barzdyla, 1944 metais jis buvo vienas iš partizanų grupės organizatorių Labanoro giriose. Po vienų tragiškų kautynių su rusų kariuomene mirties ar suėmimo pavyko išvengti tik štabo nariams V. Grigaliūnui–Sakalui ir P. Stonkui–Barzdylai. Pastarasis iš invalido Adolfo Stonkaus nusipirko karinį bilietą, susitvarkė dokumentus. Dirbdamas Šeduvos gimnazijos direktoriumi A. Stonkus keliems partizanams parūpino vidurinio išsilavinimo atestatus, palaikė ryšį.

1948 metais atsakingi Šeduvos valsčiaus darbuotojai P. Kliorė ir K. Šukevičius A. Stonkų įspėjo, kad juo domisi saugumas, ir patarė palikti Šeduvą. Pasitraukęs iš gimnazijos jis keitė darbus: su žmona ir dukrelėmis buvo apsistojęs Raseinių rajono Paupio miestelyje, vėliau persikėlė į Kauną.

1952 metų spalio 8 dieną P. Švilpą-Barzdylą Kaune, su dukra Audrone kopiantį Kauko laiptais, sulaikė saugumas. Jo byloje užfiksuoti 129 tardymo protokolai, kuriuos pamainomis vedė trys čekistai. Suprantama, tai nebuvo ramūs pokalbiai prie kavos puodelio, bet žiaurumai ir kalėjimo aplinka nepalaužė partizano valios – jis nieko neišdavė.

Pabaltijo apygardos Karo tribunolas P. Švilpai-Barzdylai skyrė griežčiausią bausmę – sušaudyti. 1953 metų rugsėjo 30 dieną Pranas Švilpa (1920-1953) Maskvoje buvo nužudytas. Po mirties „Sakalo“ rinktinės kūrėjui ir vadui P. Švilpai–Barzdylai, Ąžuolui, Abstinentui 1999 metais suteiktas majoro laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu.

Būdami tremtyje siekė mokslo

Onos Butkienės, 1946 metų sausio 1 dieną atleistos iš gimnazijos direktorės pareigų, saugumo pareigūnai irgi nepaliko ramybėje. Ji su visa šeima buvo išvaryta iš nuosavo namo Šeduvoje, o jame buvo įkurta ambulatorija. O. Butkienės ir mokytojos J. Blažienės šeimas priglaudė kanauninkas Mykolas Karosas.

1948 metų gegužės 22 dieną Ona Butkienė su sūnumi Vytautu, paauglėmis dukromis Aldona ir Julija buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Partizansko rajono Koj gyvenvietę. Jauniausiai dukrai Danguolei tremties išvengti pavyko: ji, tikriausiai, per čekistų klaidą nebuvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą. Mergaitės vietoje buvo įrašyta jos giminaitė Elena, kuri buvo ieškoma. Danguolei teko panaudoti „šventą“ melą, kuriant legendą apie savo praeitį - siekiant aukštojo mokslo.

Likimas taip sudėliojo įvykius, kad mūsų šeima tuo pačiu ešelonu iš Šeduvos geležinkelio stoties buvo atgabenta į tą pačią atokią Sibiro gyvenvietę. Su O. Butkienės šeima čia teko artimai susipažinti. Jos sūnus Vytautas buvo mano vienmetis ir mūsų abiejų gyvenime buvo daug bendro.

Ona Butkienė, atsidūrusi su trimis atžalomis neįprastoje aplinkoje, kai kiekviena diena visiems tremtiniams buvo nepertraukiamas dvasinės ir fizinės stiprybės išbandymas, išliko Mokytoja (rašau iš didžiosios raidės).

Užgrūdinta dar Šeduvoje, prasidėjus pirmai okupacijai 1940 metais, tremtyje ji išliko ori, nepalūžo, kai buvo nuleista iki nekvalifikuotos darbininkės lygio. Blaiviai vertino esamą realią padėtį. Čia visi atgabenti tremtiniai nuo 16 metų amžiaus, kaip fizinė jėga, buvo siunčiami ruošti medieną taigoje visam savo likusiam gyvenimui. Toks valdžios nuosprendis nebuvo įslaptintas: visi vietinėje komendantūroje turėjo pasirašyti, kad susipažino su Maskvos sprendimu - tremtimi visam likusiam gyvenimui.

Ona Butkienė iš šios aklavietės matė vienintelę išeitį – mokyklinio amžius jaunimui siekti mokslo. Save paaukojusi skurdžiam gyvenimui, sūnų Vytautą ir abi dukras ji siuntė baigti vidurinę mokyklą, nors Vytauto bendraamžiai plušėjo miško darbuose ir šeimai atnešdavo nors menkus rublius.

Vietinė komendantūra, skirta tremtinių priežiūrai, nepalankiai žiūrėjo į jaunimo mokslus vidurinėje mokykloje, bet griežto draudimo nebuvo. Kita tvarka buvo, kai tremtiniai, gavę brandos atestatus, panorėdavo išvykti į Krasnojarsko miestą tolimesniam mokslui. Galiojo tvarka, kad tremtiniams be komendanto leidimo negalima išvykti už jų registracijos vietovės (kaimo, miesto ribos).

Iš Koj gyvenvietės tremtinių mokytis ir siekti konkrečios specialybės pirmieji išvyko Vytautas Butkus ir Vytautas Puodžiūnas. Vytautas mokėsi Krasnojarsko kalnų technikume ir siekė statybininko specialybės. Su bendramoksle Nijole Babiliūte ten sukūrė jauną šeimą ir gyveno technikumo bendrabutyje. 1954 metų pradžioje susilaukė pirmagimio – sūnaus Viktoro. Tikėtina, kad jeigu mažylis būtų gimęs Lietuvoje, jam būtų tekęs Vytauto vardas. Tuo metu tremtyje daug jaunuolių iš Lietuvos turėjo šį vardą, bet vietiniams gyventojams Vytauto vardas buvo neįveikiamas ir jie buvo šaukiami Viktoru, rečiau Vitalijumi.

Iš Sibiro grįžo ne visi

Tais pačiais metais Vytautas Butkus staiga mirė keliaudamas pas mamą į Koj gyvenvietę. Staigus sveikatos sutrikimas užklupo Soloniečno Taloe gyvenvietėje, likus 20 kilometrų iki kelionės tikslo. Manoma, kad Vytautas, įveikęs du šimtus kilometrų traukiniu bei pakeleivingomis mašinomis, Solonečno Taloe laukė pakeleivingos mašinos kelionės pabaigai. Normalaus susisiekimo keleiviams tuo metu čia nebuvo.

Vietinis gyventojas, aptikęs prie upelio gulintį jaunuolį, atskubėjo į vietinį medicinos punktą, kuriame felčeriu dirbo tremtinys Zenonas Gailiušis, ištremtas iš Kauno medicinos instituto. Z. Gailiušis Vytautą Butkų pažinojo, bet padėti galimybės neturėjo. Jis anksčiau gelbėjo Vytautą, jam patyrus rimtą traumą: savo sumanumu ir ryžtu sugebėjo jį nugabenti į rajono ligoninę kvalifikuotam gydymui. Zenonas Gailiušis (1928-2013) vėliau Krasnojarske užbaigė medicinos mokslus, 1959 metais su šeima sugrįžo į Lietuvą. Panevėžyje tapo labiausiai nusipelniusiu sveikatos srityje, Nacionalinių vertybių konkurse nominuotas kategorijoje „Žmogus-amžininkas“ (2010 m).

Ona Butkienė iš tremties į Kauną sugrįžo 1957 metais tik su dukra Julija, kuri čia tapusi Berkertiene, dirbo projektavimo institute. Antroji dukra Aldona, Krasnojarske baigusi Miško technikos institutą, dirbo šio miesto Sibiro miško tyrimo institute moksline bendradarbe. Savo gyvenimą ji susiejo su ukrainiečiu Liachovskiu.

Petro ir Onos Butkų gyvenimas bei veikla labai gerai vertinami ir jų amžininkų prisiminimuose. Viena iš jų - Vaidulonių kaimo gyventoja Aldona Gvaldaitė, kuri savo rašinyje pasakoja apie geranorišką to kaimo šviesuolio Petro Butkaus ir jo žmonos, ilgametės Šeduvos gimnazijos direktorės Onos Butkienės paramą bei įtaką kaimui ir kaimynams. Nors jie turėjo svarbių darbų ir pareigų ne tik Šeduvos valsčiuje, bet ir Panevėžio apskrities savivaldybėje, tačiau daug prisidėjo keliant Vaidulonių kaimo ekonomiką bei kultūrą, rūpinosi jaunosios kartos švietimu.

Vytauto Butkaus žmonos Nijolės šeimai sovietinės okupacijos valdžia irgi neleido ramiai gyventi. Jos tėvas - Vilniaus savivaldybės tarnautojas Juozas Babilius 1944 metų lapkričio 2 dieną buvo areštuotas, karo tribunolas jam skyrė 10 metų lagerio. 1954 metais atlikęs bausmę Juozas Babilius privalėjo vykti į Krasnojarsko krašto Mansko rajono Orešnoje kaimą, kuriame nuo 1948 metų tremtyje jau gyveno jo šeima: Ona Babilienė su dukromis Nijole ir Eidvile.

Šeima iš tremties sugrįžo 1956 metais, išskyrus dukrą Nijolę, kuri su ketverių metų sūnumi Viktoru į Vilnių atvyko 1958 metais. Lietuvoje Nijolė, dabar Dovydėnienė, baigė aukštuosius mokslus, dirbo projektavimo institute. Ona Butkienė galėjo džiaugtis anūku Viktoru ir neprarasdama Mokytojos pašaukimo skatino bręstantį Viktorą siekti mokslo. Mokytoja savo mirties valandą galėjo didžiuotis anūko Viktoro Butkaus pasiekimais moksle. 1982 metais Maskvos Bioorganinės chemijos institute jis jau buvo įgijęs mokslo daktaro laipsnį.

Vytautas Guliokas

Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Balsavimas
  • Jau seniai reikėjo pakeisti, kiek dar šlovinsim sovietų didvyrius.
  • Pritariu, kad gatvė būtų pervadinta Tėvo Stanislovo vardu.
  • Kam tuos pavadinimus kaitalioti, man ir taip gerai.
  • Man tas pats - turiu didesnių rūpesčių negu gatvės pavadinimas.
Šiandienos Orai
REKLAMA

PRENUMERUOK INTERNETU

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas