„Moteris Saulė“ Birutė Mickaitienė: „Man rūpi kiekvienas, kuriam tiesiu ranką“

Aušra LAURINKIENĖ

Šiaulių apskrities televizijos jau septintą kartą organizuotus metų moters rinkimus „Moteris Saulė“ šiemet laimėjo Radviliškio rajono gyventoja Birutė Mickaitienė. Ji apdovanota už ryžtą neatlygintinai rūpintis Vėriškių bendruomenės kasdiena ir šventėmis, jaunimo užimtumu ir socialinių problemų sprendimu, už tai, kad nuolat atveria atjautos kupiną širdį ir savanoriškai įsilieja į „Maisto banko“ ir Vaikų dienos centro vykdomą veiklą.

Nuo pirmos susitikimo minutės šilta šypsena, atvirumu ir kuklumu sužavėjusios moters akyse ne kartą sužvilga ašaros: „Man rūpi kiekvienas, kuriam tiesiu ranką. Nesu abejinga ir nemoku tokia būti – galbūt esu pernelyg jautri…“

Didžiausias turtas – didelė širdis

B. Mickaitienė – pirmas žmogus Vėriškių kaime, ištiesianti pagalbos ranką visais gyvenimo atvejais. Ji visuomet šalia – ar laidotuvės, ar šventė. Už sočią vakarienę, gražesnį rūbą ir motinišką meilę jai dėkoja būrys vaikų. Iš Suvalkijos prieš daugelį metų atklydusios seniūnaitės savanorės, akcijų, talkų organizatorės didžiausias turtas – didelė širdis.

Pati moteris apdovanojimo nesureikšmina, tačiau neslepia, kad toks įvertinimas džiugina: „Esame iš nedidelės kaimo vietovės. Visąlaik kalbame, kad mes, kaimo moterys, esame per kuklios, per prastos ar per menkos ir tokiuose rinkimuose palaikymo sulaukia miesto atstovės. Mes kaime esame išnarstomos. Čia dažniau pastebimi ne geri darbai, o menkiausios klaidos“. Tiesa, Vėriškiuose ją šiandien sveikina net ir tie, su kuriais B. Mickaitienė neturi nieko bendro.

Saulė, angelas ir žvaigždė

„Kalbama, kad laiminga ne ta diena, kuri atnešė daug malonių dalykų tau, o ta diena, kai tu kažkam atidavei savo širdies ir meilės spindulėlį. Kartais ir žvilgsnio užtenka, kad žmogui vėl grįžtų troškimas gyventi ir visiems laikams dingtų noras šokti nuo tilto. Sakoma, jeigu tu abejingai praėjai pro verkiantį vaiką, tu praradai akimirką, kai tu galėjai tapti laimingas. Jeigu tu šiandien niekam nepalengvinai gyvenimo savo gerumu, žinok, tai tuščia tavo diena…“ – tokius žodžius ištarusi B. Mickaitienė neleidžia abejoti – „Moters Saulės“ titulas skirtas būtent taip mąstančiam žmogui.

Anot B. Mickaitienės, žmogų reikia gerbti ir skatinti tada, kai jis laiką, kurį galėtų skirti tik sau ir namams ar šeimai, dovanoja visuomeninei veiklai. Tiesa, ji pati sako, kad viena nenuveiktų nieko – svarbus kiekvienas, esantis jos komandoje: „Vienas nei fiziškai, nei emociškai nenuveiktum nieko. Gali turėti geriausių minčių, bet tau vienam tiesiog per maža valandų paroje. Tačiau kai turi komandą, kokią turiu aš, kasdien sulauki naujų idėjų ir palaikymo“.

Moters komanda – tai Vėriškių bendruomenė, o išskirtinės asmenybės greta jos – praėjusiais metais Radviliškio rajono „Gerumo angelu“ apdovanota Eglė Šveckienė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmą kartą organizuotoje akcijoje „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimai“ kartu su kitais penkiais geriausiais šalies socialiniais darbuotojais „Gerumo žvaigžde“ apdovanota Inga Juodienė. „Visos trys juokiamės, kad neprastą trijulę sudarėme: saulė, angelas ir žvaigždė. Visos turime begalę rūpesčių ir darbų, bet čia atsiriboji nuo visko ir kuri kažką naujo“.

Noras imtis veiklos atsirado ištuštėjus namams

Kasdien parduotuvei vadovaujanti B. Mickaitienė sako matanti tą patį: prekes, sąskaitas ir agentus, su kuriais tenka bendrauti, tad visuomeninė veikla – atgaiva širdžiai: „Tas monotoniškas darbas nedidelėje kaimo parduotuvėje tęsiasi nuo 1991 metų. Kad reikia imtis kažkokios veiklos, supratau išvykus iš namų vaikams. Tiesa, platesnis žiūrėjimas, matyt, paveldėtas iš mamos. Niekuomet nesuprasdavau – mama visą gyvenimą gyveno kaime, augino daug paukščių, kiaulių. Mes niekuomet tiek nesuvalgydavome, tačiau sotūs būdavo visi – visa giminė ir tie, kurie pas ją atvažiuodavo. Visi išvykdavo pilnais krepšiais lauktuvių. Dabar mąstau, kad ir tuomet ji padėjo visiems. O mano visos veiklos pradžia, kaip minėjau, vaikų išvykimas… Kai namus paliko antras sūnus, pajutau lyg depresiją ir lūžį – niekas įprastu laiku nebeparbėgdavo pietų, niekas nevalgydavo. Pusmetį slėgė sunkumas. Tuomet vyras patarė burti bendruomenę ir imtis veiklos“.

Ilgai svarsčiusi vyro pasiūlymą moteris nusprendė, kad reikia bandyti: „Viskas užtruko labai ilgai, tačiau šiandien turime tai, ką turime – mintis veja mintį ir vis norisi dar“.

Stengiasi dėl svetimų vaikų

Į Vėriškių bendruomenės namus kasdien atbėga vaikai, laiką leidžiantys dienos centre. Jiems su meile pietus ruošianti B. Mickaitienė sako norinti parodyti kitokį gyvenimą: „Su Inga Juodiene ir Egle Šveckiene stengiamės dėl tų vaikų. Siekiame ne tik čia juos globoti, bet ir kažkur išvežti, kažką parodyti… Pamenu, prieš kelerius metus nusivežėme juos į Šiaulius ir nuėjome į didelį prekybos centrą prie turgaus. Nepatikėsite, keturiolikos metų vaikinukai lyg atrakcionu važinėjosi eskalatoriumi, nes jį matė pirmą kartą gyvenime. Kitas pavyzdys – filmas 3D formatu. Mums atrodo, kad tai įprasta ir nieko naujo. O tuos vaikus be galo džiugina tokie dalykai. Jie tikrai mato tik mokyklą ir tėvų namus, kuriuose ne visuomet yra pakankamai maisto, dėmesio ar šilumos. Todėl stengiamės juos vežti visur, kur tik galime“.

Braukdama ašarą Vėriškių bendruomenės valdybos narė ir kepyklėlės iniciatorė sako pamenanti, kaip viena mergaitė prasitarė, kad jos mama nėra buvusi prie jūros. „Tai apie tokių vaikų nuvežimą prie jūros pačių tėvų iniciatyva nėra net minčių. Ne visi vaikai į keliones gali įsidėti pinigėlių, tad vežame nemokamai, ieškome rėmėjų ir pačios savų įdedame. Tie vaikai atbėga ir skaniau pavalgyti – čia gauna ir pyragaičių, ir torto. Juk jiems niekas nieko nenuperka. Matau parduotuvėje, ką perka tėvai. Jie pirmiausia patenkina savo poreikius – įsigyja, ko jiems reikia, ir jei lieka koks litas, nuperka saldainį kitą. O čia, mūsų dienos centre, vaikų visuomet laukia vaišės“.

Siekia ištrinti atskirties ribą

Ne kartą savęs klaususi, ar daugelis vaikų iš socialiai pažeidžiamų šeimų atbėga tik dėl to, kad skanesnį kasnelį gautų, B. Mickaitienė sako pastebėjusi, jog didžioji jų dalis nori kažko išmokti: „Čia ir keksiukus kepame, marinavimo paslapčių mokomės, renkame ir džioviname arbatžoles, karoliukus veriame. O tokios veiklos, kas keisčiausia, kantriau imasi berniukai. Vėriškių bendruomenės namuose daugelio šeimų atžalos įgyja tų įgūdžių, kurių stinga jų tėvai. Jeigu namuose niekas niekada nemarinuoja burokėlių, iš kur tokioje šeimoje užaugusi mergaitė mokės tai daryti? Edukacinių pamokų metu mes stengiamės išmokyti visko. Kviečiamės specialistus, rengiame paskaitas, suteikiame naudingų žinių įvairiausiais klausimais – nuo sveikatos, higienos iki kompiuterinių programų. O mes pabūname ir mamomis, ir psichologėmis. Išklausome jų norus, svajones, iš kurių gimsta įvairiausi projektai“.

2011 metais žmonių Vėriškių seniūnijos seniūnaite išrinkta B. Mickaitienė sako į savo būrį su bendramintėmis visus priimančios gražiai ir draugiškai: „Nenorime parodyti, kad mes gyvename geriau ar esame kažkokios ponios. Tačiau kai kurie bijo ateiti ar kuklinasi priimti pagalbą. Norime, kad atskirtis išnyktų. Tam reikia laiko, tačiau tikime, kad mums pavyks“.

Moteris džiaugiasi, kad vaikų kviesti nereikia – čia subėga visi: „Patys susiorganizuoja turnyrus, žaidimus. Nors siekiame teikti pagalbą tiems, kuriems tikrai to reikia, vaikų atskirti neįmanoma – čia subėga būriais. Jei draugas eina – ateina kartu ir kitas“.

Vyras – stipriausia atrama

Gera širdimi visame rajone puikai žinoma moteris sako, kad jei ne vyro patarimas burti bendruomenę, nežinia, kas būtų šiandien. B. Mickaitienė džiaugiasi, kad greta jos jau trisdešimt penkerius gyvenimo metus žengia jos mylimas vyras ir dviejų sūnų tėvas Pranas Mickaitis: „Gyvendama su juo aš suprantu, kad meilė trunka ilgiau nei trejus metus. Ji tęsiasi visą gyvenimą ir kasdien tik stiprėja. Nors daugeliui atrodome labai skirtingi, nes jis – stipresnio charakterio, ir galbūt kai kas mano, kad nesutariame, namuose Pranas yra nuostabus žmogus. Man norisi paglostymų, švelnių žodžių pasakymo, tačiau vos tik man reikia peties, sulaukiu tokios atjautos, kad neįsivaizduoju, kaip dar labiau galima užjausti ir suprasti. Kokia mūsų istorija? Mes mokėmės vienoje klasėje ir jis visuomet sakė, kad vienądien būsiu jo. Taip ir nutiko… Išvykome abu mokytis į Kauną. O iš jo į Radviliškio rajoną atvykome gyventi jau šeima su dviem vaikais Žilvinu ir Arūnu. Nenorėjome kvėpuoti asfalto danga, tad nedvejodami nusprendėme keltis į kaimą. Juolab, kad ir vyras gavo pasiūlymą dirbti“.

Dvi anukes ir anūką turintys Mickaičiai laikosi požiūrio, kad per septynias darbo dienas galima dirbti tik šešias, o vieną privalu skirti tik sau. Gražioje miškingoje vietoje gimusi moteris pasakoja, kad meilė gamtai išliko visam gyvenimui – ir dabar, vos radusi laisvą minutę ar tiesiog tą septintąją dieną norėdama išblaškyti sunkias mintis, ji viena ar kartu su mylimu vyru traukia į mišką, kur randa sielos ramybę ir pasisemia jėgų naujiems gėrio kupiniems darbams.

Pranas ir Birutė Mickaičiai kartu gyvenimo keliu žengia jau trisdešimt penkerius metus (nuotraukoje – su vienu iš trijų anūkų). Moteris sako, kad per tuos metus suprato, jog meilė neišblėsta, o priešingai – kasdien tik stiprėja.

Birutė Mickaitienė sako nesitikėjusi pelnyti „Moters Saulės“ apdovanojimo, nes dažniausiai pripažinimo sulaukia miesto, o ne kaimo moterys.

Iš močiutės paveldėjusi šūsnį senovinių receptų, moteris per šventes pati pirmoji stoja prie puodų.

Asmeninio albumo nuotr.