Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Radviliškio lokomotyvų depo garsai

  • Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Radviliškio lokomotyvų depo garsai

    Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Radviliškio lokomotyvų depo garsai

Radviliškio geležinkelio stotis per daugelį metų matė ir džiaugsmo, ir skausmo ašarų.

Aušra LAURINKIENĖ

Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome radviliškiečiams artimą Radviliškio geležinkelio stoties statinių kompleksą.

Radviliškis – geležinkelių sostinė

Radviliškis nuo geležinkelių – neatsiejamas. Šio miesto geležinkelio mazgas po Vilniaus yra didžiausias Lietuvoje, iš čia kontroliuojamas tranzitinis judėjimas visoje Šiaurės Lietuvos dalyje.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad didelės įtakos miestelio ekonominio ir kultūrinio gyvenimo formavimuisi turėjo 1870 metais įsteigtas geležinkelio mazgas: „Didžioji dalis Radviliškio miesto gyventojų dirbo geležinkelyje, formavosi geležinkeliečių dinastijos. Ir šiandien Radviliškis skambiai vadinamas „Geležinkelių sostine“. Beveik pusantro šimto metų stūksanti Radviliškio geležinkelio stotis tūkstančiams šio krašto žmonių visais laikais buvo didžiojo kelio pradžia, o tragiškaisiais tremties metais – atsisveikinimo su Tėvyne vieta“.

V. Simelis sako, kad Radviliškiui geležinkelis yra svarbus viskuo: „Geležinkelis radviliškiečių duona ir druska. Per ilgus gyvavimo metus geležinkelio, kaip ir žmonių gyvenime, būta visko: pakilimų, permainų, sustojimų ir naujų žingsnių į priekį“.

Kiekviena šeima - daugiau ar mažiau susijusi su geležinkeliu

Kartą viena žurnalistė V. Simelio paklausė: „Kiek Radviliškyje gyvena geležinkelininkų?“. Pavelgosaugos skyriaus vedėjas šiandien juokdamasis pasakoja, kad ji tuomet išgirdo atsakymą: „Dvidešimt tūkstančių“. Tai – būtent tiek, kiek tuo metu mieste iš viso gyveno žmonių.

Na ir kas, kad ne kiekvienas iš jų dirbo ar dirba su geležinkeliu susijusiose įmonėse, vis tiek kiekvienoje šeimoje ar giminėje sąsajos su geležinkeliu buvo ir yra labai glaudžios“, - įsitikinęs V. Simelis.

Jo atmintyje iki pat šiol išlikę prisiminai iš tų laikų, kai tėvelis dirbo geležinkelio įmonėje: „Kai jis pakeitė darbą ir į miestą jau išeidavo ne su geležinkelininko, o su paprasta kepure, man, vaikui, buvo nesmagu. Kažkas atrodė ne taip. Juk tuomet būti geležinkeliečiu buvo prestižas“.

Į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytas 2005 metais

Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje. Jo raida atspindi Lietuvos geležinkelio istoriją. Stotis ir jos statiniai išlaikė per beveik pusantro šimto metų susiklosčiusį autentišką išplanavimą, funkcijas, įvairių laikotarpių techniką bei įrangą, tad nenuostabu, kad stoties kompleksas, kurį sudaro: geležinkelio stotis, ūkinis pastatas, lokomatyvų depas ir vandentiekio bokštas, 2005 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Profesionalus gidas Albertas Vitartas „Radviliškio naujienoms“ pasakoja, kad viso to šiandien galėjome ir nematyti: „1944 metais atsitraukdama vokiečių kariuomenė užminavo stotį, depą, vandens bokštą ir kitus statinius, patį geležinkelį. Tik mašinisto Romualdo Petkevičiaus drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo Radviliškį. Jis, rizikuodamas gyvybe, išsuko sprogdiklius, nukirpo laidus, taip išgelbėdamas nuo žūties visa tai, ką dabar galima išvysti“.

Seniau stotyje gyveno jos viršininkas

Vienas iš svarbiausių pastatų - geležinkelio stotis, pastatyta tais pačiais metais, kaip ir depas – 1870-aisiais: „Stotis pradėjo veikti 1871 metais rugsėjo 4-ąją, kai linija Liepoja–Kaišiadorys reguliariai pradėjo važiuoti traukiniai. Stoties paskirtis buvo reguliuoti traukinių eismą, aptarnauti keleivius. Čia buvo įsikūrę įvairios geležinkelio tarnybos, buvo butai viršininkui ir keliems kitiems tarnautojams“.

A. Vitartas sako, kad buvo įkurtos trys keleivių salės skirtingų klasių keleiviams: „Šiandien turime tik vieną laukiamąją salę, tad tikriausiai visi esame aukščiausios klasės keleviai. Stotis – tai ne tik šis pastatas, o ištisas kompleksas pastatų, kelynų, inžinerinių įrenginių. Stotis per parą gali paleisti 163 traukinius, o jos ilgis sudaro apie 9 kilometrus. 2009 metais Radviliškio stotis reorganizuota į Radviliškio regiono stočių skyrių, kuriam šiandien priklauso 25 stotys“.

Keleivių salėje – išskirtinė ir garsi freska

Gido pasakojimu, šiandien stoties laukiamajame visus pasitinka visą sieną puošianti freska. Kuo ji ypatinga? „Joje kiekvienas gali pamatyti save: jauną, pagyvenusį, atvykstantį ir išvykstantį keleivį, pasitinkantį ar išlydintį mielą žmogų.

Freską 1988 metais nutapė radviliškietis menininkas Vaicekauskas, o 2008 metais ji buvo nufilmuota amerikiečių režisieriaus Brado Andersono vaidybiniame filme „Transsibiro ekspresas“ arba „Transsiberija“, kuriame vaidino ir lietuvių aktoriai: Larisa Kalpokaitė ir Mindaugas Capas“.

Kultūros paveldo objektų registre nurodyta, kad vertingi geležinkelio stoties elementai ir dalys – tūrinė erdvinė kompozicija, stogo forma ir konstrukcija, dangos medžiagos tipas, stogo elementai, aukštų išplanavimas, konstrukcijos bei fasadų architektūrinis sprendimas. Kultūrinė vertė – istorinė, techninė, architektūrinė ir kraštovaizdinė.

Sienos – autentiškos

Dar vienas statinių komplekso pastatas - Radviliškio garvežių (lokomotyvų) depas, pastatytas 1870 metais ir vėliau tapęs vienu iš didžiausių šiame geležinkelyje.

V. Simelis pasakoja, kad pirmasis jo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis: „Matome autentiškas išlikusias akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalines sienas“.

Depas rekonstruotas 1960 ir 1965 metais pristatant priestatus. Pastatas paaukštintas, pakeliant stogą ir įrengiant antrą eilę langų. Stogo konstrukcijos vietoj medinių pakeistos geležinėmis, priestatuose – gelžbetoninės santvaros.

Tuo metu, kai kūrėsi lokomotyvų depas, kaip byloja istorijos šaltiniai, Radviliškis buvo mažas miestelis, kuriame gyveno 485 gyventojai. Čia buvo medinė bažnyčia, dviejų lovų ligoninė, pašto stotis, nedidelė liaudies mokykla, valsčiaus valdyba.

Garvežių sparčiai daugėjo

Pirmieji šeši prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870-ųjų liepą. Per dvidešimt metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė dešimt keleivinių ir daugiau kaip keturiasdešimt prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo didžiausiu visame tuomečiame Liepojos geležinkelyje. Iki 1913 metų depas jau turėjo 67 garvežius.

Gyvėjant geležinkelio magistralei, plečiantis garvežių depui ir stočiai, gausėjo ir geležinkelininkų, bet darbo žmonių gyvenimas negerėjo. Garvežių depe bei geležinkelio stotyje darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų, uždarbis buvo labai mažas.

Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad tarpukario Lietuvos geležinkeliai atitiko tuomečius Europos standartus. Plieno keliais iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107 prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, daugiau negu 4 tūkstančiai vagonų.

Nuo 1990-ųjų sumažėjo per Radviliškį važiuojančių traukinių. Pirmieji šalies nepriklausomų geležinkelių darbo metai nelengvi buvo ir Radviliškio lokomotyvų depui, tačiau jau buvo regimi teigiami pokyčiai.

Laikas bėgo, padėtis keitėsi. Labai geri depui buvo 2005-ieji. Vežtas rekordinis kiekis krovinių, labai pagerinti visi depo veiklos kokybiniai ir kiekybiniai geležinkelių transporto rodikliai.

Po vandens bokštu glūdi paslaptis

Dar vienas kultūros paveldo objektas geležinkelio stoties statinių komplekse – tai plytų mūro vandentiekio bokštas, pastatytas 1933 metais pagal tipinį projektą.

Profesionalus gidas Albertas Vitartas „Radviliškio naujienoms“ pasakoja, kad po juo glūdi paslaptis: „Jis įdomus tuo, kad pastatytas ant medinių pamatų, o pastarieji yra ąžuoliniai“.

Kuo ypatingas vandens bokštas? V. Simelis sako, kad tai - vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje: „Jo reikšmė tuo metu buvo itin didelė, nes garvežiai buvo varomi garais, tad kiekvienam reikėjo prisileisti vandens, o šio bokšto paskirtis buvo būtent tokia“.

Vandentiekio bokštas - apskrito plano, dviejų aukštų. Antrojo aukšto dalis - praplatinta. Į jį veda metalinių konstrukcijų su medinėmis pakopomis laiptai, antrojo aukšto praplatintoje patalpoje įmontuotas metalinis vandens rezervuaras, apie jį yra apėjimas.

Keleiviams užvirdavo... vandens

Dar vienas dėmesio vertas objektas – ūkinis pastatas arba vandens užvirinimo patalpa. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje geležinkelio mazguose buvo statomi pastatėliai, kuriuose buvo ruošiamas ir laikomas virintas vanduo keleiviams. Tokį pastatėlį galima išvysti ir Radviliškio geležinkelio stotyje. Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tokios paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose.

Kultūros paveldo registre nurodoma, kad vertingas šio pastatėlio interjeras, konstrukcijos (pamatai, perdangos, mūro sienos), fasadų architektūrinis sprendimas, jų kompozicija, tūrinės detalės ir skritulio formos langų angos. Šis pastatėlis renovuotas 2003-2004 metais ir šiandien puošia geležinkelio stoties bendrą vaizdą.

Šiek tiek istorijos...

Rusijos imperijos vyriausybė 1869 m. įsteigė Liepojos geležinkelio bendrovę bei patvirtino Liepojos geležinkelio projektą.

Statybos darbai pradėti 1870 m. Geležinkelis buvo tiesiamas nuo Kaišiadorių per Jonavą, Kėdainius, Radviliškį, Šiaulius, Kuršėnus, Mažeikius, Priekulę iki Liepojos. Jis reguliariai pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 11 d.

1872 m. pradėta tiesti trečioji geležinkelio linija 1874 m. sujungė Lentvarį su Romnais (Ukraina).

1876 m. birželio 1 d. abu geležinkeliai sujungti ir sukurtas jungtinis Liepojos-Romnų geležinkelis.

1873 m. nutiestas Daugpilio-Radviliškio geležinkelis.

Radviliškio geležinkelio stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Statinio autorius nežinomas (Šiaulių-Radviliškio ruožo statybos vadovas buvo inžinierius V. Kriukovskis).

Stotyje buvo mūrinis keleivių pastatas su trimis laukiamosiomis salėmis pirmos, antros ir trečios klasės keleiviams, butais stoties viršininkui ir keliems žemesniems eismo tarnautojams, ūkinis pastatas.

1870 m. pastatytas Radviliškio lokomotyvų depas. Jis vėliau tapo vienu iš didžiausių šiame geležinkelyje.

Plytų mūro vandentiekio bokštas pagal tipinį projektą pastatytas 1933 m. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje.

Ir šiandien Radviliškyje yra vieni iš svarbiausių ir didžiausių bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ objektų: Radviliškio lokomotyvų depas ir Radviliškio prekinių vagonų depas.

Geležinkelis tapo neatsiejama Radviliškio miesto įvaizdžio dalimi.

Šiandien galima išvysti autentiškas išlikusias akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalines lokomotyvų depo sienas.

Vandentiekio bokštas pastatytas ant medinių pamatų.

Ūkinis pastatas – vienas iš nedaugelio išlikusių tokios paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose.

Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje.

Geležinkelio stotis, ūkinis pastatas, lokomatyvų depas ir vandentiekio bokštas 2005 metais įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad vaikystėje didžiavosi tuo, jog tėtis buvo geležinkelietis.

Profesionalus gidas Albertas Vitartas „Radviliškio naujienoms“ pristatė įdomiąją geležinkelio stoties istoriją.

Autorės nuotr.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

DALINTIS NAUJIENA

Kopijuoti nuorodą
Nusiųsti draugui

[UŽDARYTI]