Kūrybiniu palikimu kraštietis sugrįžo gimtinėn

Radviliškio viešajai bibliotekai padovanota dalis kraštiečio dailininko Jono Vytauto Vincevičiaus kūrybinio palikimo.

2010 metų spalio 31 dieną mirusio dailininko šeimos nariai, peržiūrėję, tvarkę, atrinkę tai, ką jis, išeidamas į amžinybę paliko, nusprendė kai ką padovanoti Radviliškio viešajai bibliotekai. Pastarosios atstovai neseniai parsivežė šią vertingą dovaną, skirtą menininko gimtinei ir jos žmonėms. Dabar kiekvienas bibliotekos lankytojas galės susipažinti su šio kūrėjo paveikslais, nuotraukomis, laiškais, atvirukais, eskizais, straipsnių iškarpomis, lankstinukais, apdovanojimais ir kitais asmeniniais dokumentais.

Jonas Vytautas Vincevičius gimė 1935 metų rugpjūčio 12 dieną Radviliškyje. Po septynių klasių išvyko mokytis į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, kurį baigė 1957 metais, įgijęs dailininko dekoratoriaus specialybę. Atlikęs karinę tarnybą, buvo pakviestas dirbti Kauno dramos teatro dekoratyviniame ceche.

Netrukus teatrą jam pakeitė Vilniaus modelių namai: ten iš pradžių tapo modeliuotoju, vėliau – vyriausiuoju meno vadovu. Jautė žinių alkį bei poreikį, tad ryžosi studijuoti valstybiniame Dailės institute. Ten galutinai susiformavo dailininko talentas, estetiniai idealai, lietuviškojo meninio koncertinio kostiumo credo.

1968 metais baigęs studijas ir įgijęs rūbų modeliuotojo specialybę, pradėjo naują savo gyvenimo ir veiklos etapą. Jame tilpo daug intensyvių kūrybinių ieškojimų ir atradimų, kaskart platesnių, drąsesnių ir ryškesnių užmojų, siekių.

Net dvidešimt metų paskirta kurti naujus kostiumus, studijuoti muziejų bei archyvų medžiagą. Menininko ir jo žmonos Onos sukurtais kostiumais puošėsi dainų švenčių, iškilių koncertų, ceremonijų dalyviai, jo darbais grožėjosi įvairių parodų lankytojai.

Nuo 1974 metais kraštietis, jau Dailininkų sąjungos narys, darbavosi Dailės fonde, buvo vyriausiasis dailininkas.

Jono Vytauto Vincevičiaus kūryba įvertinta medaliais, diplomais, kitais apdovanojimais. Jo darbų yra įsigiję Vilniaus ir Maskvos dailės fondai, Vilniaus dailės muziejus, dailės galerijos tuometinėje Jugoslavijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, daugelio užsienio šalių privatūs kolekcininkai.

Kraštietis save vadino Radviliškio viešosios bibliotekos bičiuliu ir toks iš tikrųjų buvo. „Man knyga yra pati didžiausia vertybė. Džiaugiuosi, kad mano tapybos darbai pakabinti Jūsų bibliotekos skaityklos salėje“, – dar 1997-aisiais, sveikindamas biblioteką jos 60 metų proga, rašė jis.

Daiva Paulauskienė, Viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Visiems lankytojams tai – įdomi pažintis ir proga su dėkingumu prisiminti iškilųjį kraštietį, pagerbti jo šviesų atminimą.