Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: vertingasis rajono kampelis – Šiaulės kraštas

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šįkart iš arčiau kviečiame pažinti sparčiai gražėjantį ir neabejotinai turistų lankoma vieta jau tapusį Šiaulės kraštą. Čia – ir ant aukščiausios apylinkėse kalvos stovintis apžvalgos bokštas, ir mūsų jau pristatyta Šemetų koplyčia-mauzoliejus, ir Diktariškių bei Šiaulėnų dvarai. Tačiau didžiausią dėmesį vertėtų skirti įvairiausiomis legendomis apipintam Kudinų piliakalniui, dar kitaip vadinamam Šiaulės kalnu, esančiam kultūros paveldo vertybių sąraše.

Stūkso netoli naujojo rajono pasididžiavimo

Jau esame rašę, kad Seimas nutarė 2017-uosius paskelbti Piliakalnių metais. Kokia šiandieninė situacija su rajono piliakalniais, kurių vertybių registre – net trylika? Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio teigimu, kiekvienas rajono piliakalnis yra prižiūrimas ir tvarkomas bent du kartus per metus.

Nors daugelis piliakalnių stūkso pamiršti ir nelankomi, Šiaulės kalnas – lankytojų jau pamėgtas piliakalnis. Nenuostabu, nes jis stūkso visiškai netoli naujojo rajono pasididžiavimo – Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse pastatyto apžvalgos bokšto.

V. Simelis sako, kad čia – labai gražios vietovės, tad apsilankius apžvalgos bokšte gražiu takeliu, kuris iš viso vingiuoja apie 1200 metrų, galima mišku patekti ir prie piliakalnio.

Šiam piliakalniui skirta nemažai dėmesio – nupjauti stori medžiai, atidengtas kalnas, o iš medienos pagaminti laiptai. Čia visų laukia ir informaciniai stendai, tualetai.

Rengiami dviračių takai, poilsio kampeliai

Į apžvalginę kelionę po Šiaulės kraštą labai patogu važiuoti ir dviračiais, nes jau dabar yra įrengtos kelios dviračių trasos, kuriomis važiuojant galima išvysti įdomių kultūros paveldo objektų. Norintiems ilgėliau pasivažinėti siūloma rinktis net septynių kilometrų, o trumpiau – trijų kilometrų ilgio trasą. Apsukus ratą aplink Šiaulės kraštą, neabejotinai verta stabtelėti ir aikštelėje prie bokšto, kur įrengtos ne tik vietos automobiliams, bet ir dviračiams.

Tiesa, susiruošusiems čia apsilankyti turime naudingą patarimą – pirmiausia aplankykite Kudinų piliakalnį. Juk kalnais ir pakalnėmis žingsniuojant prireiks jėgų – o kur dar šešiasdešimt laiptelių iki piliakalnio viršūnės? Grįžtant atgal galima atsikvėpti ir ant pastatytų suolelių, o kiek pailsėjus – užkopti ir į apžvalgos bokštą.

Šiaulės bokštas pastatytas tarp Šiaulėnų ir Šaukoto esančiuose kalneliuose, nuo kurio atsiveria fantastiški Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkių vaizdai. Užlipus į jį atsiveria kvapą gniaužianti panorama: galima pamatyti ne tik Radviliškio miestą ir jo apylinkes, bet ir Šiaulių pašonėje esantį Rėkyvos ežerą.

Oficiali Šiaulės apžvalgos bokšto atidarymo šventė vyks gegužės 13 dieną. Iki oficialaus bokšto atidarymo šalia esančioje teritorijoje turėtų atsirasti ir likusios poilsio zonos: pavėsinė, suoliukai, laužavietė, šašlykinės ir panašiai.

Apžvalgos bokšto atidaryto šventė prasidės gegužės 13 dieną 9 valandą dviračių žygiu Šiaulės žemės dviračių trasa, kuris startuos 9 valandą Šiaulėnų miestelio centrinėje aikštėje. Lygiai 11 valandą numatytas iškilmingas apžvalgos bokšto atidarymas, 11.25 val. – aviamodelių pasirodymas, 12 valandą visi galės pasistiprinti kareiviška koše ir apžiūrėti apylinkes. 18 valandą planuojamas Šiaulės žemės kraštiečių susitikimas, o 19 valandą pakvies gegužinė ir linksmybės su Radviliškio miesto kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Radvija“.

Neatrastas užkeiktasis Šiaulės miestas

O dabar vertėtų pereiti prie įdomiausios dalies – Kudinų piliakalnio, kuris yra saugoma, iki šiol plačiau netyrinėta archeologinė vertybė. Ši vieta dažnai minima pasakojimuose ir padavimuose.

Kaip rašo Balys Buračas 1929 metų „Ekspedicijos užrašuose“, kartą jis lankėsi Kalnų vienkiemyje pas Jurgauskaitę, žymią šios apylinkės audėją, kuri nežiūrint senyvo amžiaus, menkokos sveikatos, turėjo šviesią atmintį. Ji papasakojo ne tik apie Šiaulėnų piliakalnį, bet ir apie du greta esančius istorinius kalnelius – Kartuvių ir Bažnyčios kalnus.

Pasirodo, jos seneliai pasakodavę, kad senovėje, prieš labai daug metų, kur dabar greta vienas kito stovi trys kalnai, čia buvęs didelis miestas ir tvirta pilis: „Tas miestas vadinosi Šiaulės miestas, kaip ir dabar vadina pilies kalną Šiaulės kalnu. Ant mažesniojo apvaliojo kalno, vadinamojo Varpnyčios kalno, stovėjusi varpnyčia. Greta esantis Kartuvių kalnas taip vadinamas dėl to, kad ant jo būdavę baudžiami nusikaltę žmonėsi. Baudžiavos laikais ant to kalno buvo sena pušis, prie jos žmonės buvę kariami. Ant to kalno bausdavę nusikaltusias raganas ir kitokius žmones, daugiausia – baudžiauninkus. Kasinėdami rasdavę žmonių kaulų. Senovėje žmonės kažkuo nusikaltę, ir tas miestas su visais žmonėmis ir ant kalno stovėjusiu miestu nugrimzdęs skradžiai žemės. Vienam geram žmogui prisisapnavę, kad jis imtųsi atkasti nugrimzdusį miestą ir bažnyčią. Tas gerasis žmogus ilgai kasęs tą kalną, bet ėmę ir pritraukę jam koją, todėl taip ir liko neatkastas užkeiktasis Šiaulės miestas“.

Vyskupas M. Valančius laimino užkeiktą kalną

Kiti žmonės pasakoja, kad žemaičių vyskupas Motiejus Valančius netgi buvo atvykęs pašventinti užkeiktą Šiaulės kalną ir tuomet ant piliakalnio pastatė geležinį kryžių, kuris čia stūkso ir šiandien.

Legendos byloja, kad tuomet vyskupas ragino žmones mesti nedorus pagoniškus papročius ir liautis ant kalno kūrenti perkūno ugnis.

„Nors žmonės Valančių dideliai gerbę ir jo įsakymų vis klausydavę, daugelis net degtinę metę gėrę, bet Joninėse ant kalno laužų nemetę kūrenti“, – apie Šiaulės kalną rašo tautosakininkas Balys Buračas.

Dar kiti pasakoja, kad čia nebuvę jokio miesto. Štai A. Tarvydas, rašydamas apie Šiaulės kalną, byloja, esą jam senolis pasakojęs, jog tai – grynas prasimanymas: „Seniau ant to kalno, kurį dabar vadiname Šiaulės kalnu, buvo kūrenama šventa ugnelė. Ją kurstė nekaltos mergelės. Jos buvo doros, šventos ir padariusios apžadus netekėti už vyro. Kad kuri prasikalsdavo, ją sudegindavo ar pakardavo ten ant to kalno, kuris dabar Kartuvių kalnu vadinamas. Ponai ir prasikaltusius jiems žmones ten kardavo. Dar antai ir pati pušis, ant kurios kardavo, tebestovi“.

Saulės mūšis sietinas ne su Šiauliais, o su Šiaulės kraštu?

Tuo tarpu J. Vaičjurgis savo darbe „Šiaulės kalnas“ prabyla apie tai, kad kažkur netoliese įvykęs ir garsusis Saulės mūšis, nes legenda byloja, kad prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę: „Vietos senovinis pavadinimas Šiaulė, gal net Siaulė, o ir tai, kad šioje vietoje stovėjusi stipri, plačiai turėjusi būti žinoma pilis kartu su miestu, kur buvo gausu kalvų ir pelkių, leidžia šią vietą sieji su istoriniuose dokumentuose minimu vietos vardu – Soule, kur 1236 metais įvyko garsus Saulės mūšis: kalavijuočiai tada niekieno nekliudomi įsiveržė į Žemaitiją ir prisiplėšę, nepasiekę Saulės, pradėjo grįžti atgal, ir ten, prie upelio, pelkėtoje vietoje, juos pasitikę žemaičiai smarkiai sumušė“.

Anot tyrinėtojų, upelių ir pelkių į šiaurę nuo Šiaulės piliakalnio yra nemažai – Šušvė, Beržytė, Gulbinas, Šiaulupelis, Malštovė, Sulinkių pelkė ir daugelis kitų. Dar toliau, šiaurės vakaruose, – Tyrulių pelkės.

„Vardas Šiauliai, su kuriuo iš tradicijos dabar daugiausiai siejamas anas eiliuotosios Livonijos kronikos vardas Soule, yra daugiskaitinis ir istoriniuose dokumentuose jis perteikiamas su vokiečių kalbos galūne -en. Be to, ir pats Šiaulių miestas yra lygumose prie ežerų, o kronikoje apie tai nekalbama. Nuo Šiaulių į šiaurę, kur galėjo vykti mūšis, didesnės pelkės kaip ir baigiasi, vietos čia lygios, vienodai nepatogios tiek besiginantiems, tiek ir puolantiems, o Šiaulėnų apylinkėse kalvelės pelkės galėjo būti labai patogios pasaloje belaukiantiems ir gerai vietas pažįstantiems žemaičiams. Ši vietovė lemiamu momentu jiems ir galėjo būti pagrindinio pasisekimo veiksnys. Be to, ir pačiuose Šiaulėnuose tokio, tuo metu plačiau galėjusio būti žinomo piliakalnio tarsi ir nėra. Visa tai dokumentų vardą Soule ir leistų įtikinamiau sieti ne su Šiauliais, o su Šiaulės kalno vardu prie Šiaulėnų“, – rašo tyrinėtojas J. Vaičjurgis.

Lankomi objektai Šiaulės krašte

Naujuoju turistų traukos centru vadinamas Šiaulės kraštas įdomus kiekvienam. Čia išskirtini net dešimt lankytinų objektų.

Pirmasis iš jų – Šiaulėnų krašto muziejus. Čia surinkti įvairūs buities reikmenys, prietaisai, nuotraukos, istoriniai užrašai, kiti eksponatai. Muziejus įkurtas 1929-1930 metais statytame name. Pastato centrinėje dalyje išlikusi autentiška virtuvė su duonkepe krosnimi bei kaminu, kuriame buvo rūkoma mėsa.

Dar vienas lankytinas objektas – Šiaulėnų bažnyčia. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1514 metais, o dabartinė mūrinė – 1869 metais. Jos statybą rėmė dvarininkas Jonas Šemeta, architektas buvo Fulgentas Rimgaila. Statybos truko net devynerius metus.

Verta stabtelėti ir prie Šemetų koplyčios-mauzoliejaus, pastatyto 1850 metais Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis. Čia, kaip byloja istorija, amžinojo poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai.

Kitas lankytinas, tačiau ne itin patrauklus akiai objektas – Šiaulėnų dvaras. Jis minimas nuo 1492 metų ir siejamas su jau minėta Šemetų gimine. Sakoma, kad čia jų užaugo net kelios kartos. Pastatas su unikalia oranžerija, kuri jungė dvaro rūmus su tarnų namu. Šalia dar stovi svirnas, koplytstulpis, yra likę ir kalvės griuvėsiai.

Šiaulės krašte stovi ir Diktariškių dvaras, pirmą kartą paminėtas 1674 metais. Dvaro rūmus 1820 metais pastatydino Tadeušas Šemeta, kuriam tapus Šiaulių pavieto bajorų maršalka rūmai tapo kultūros centru. Greta stovi išlikę dvaro tvartas, svirnas ir spirito varyklos sienojai.

Be jokios abejonės, itin svarbūs ir lankytojų dėmesio verti – jau minėti du objektai – tai 21 metro aukščio apžvalgos bokštas ir legendomis apipintas Šiaulės kalnas. Netoliese – ir Viliošių miško pušis su koplytėle. Pasakojama, kad pirmoji koplytėlė į pušį įkelta devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai vietos gyventoja Anelė Vaicekauskienė, pagailėjusi kertamo pušyno, išpirko vieną įspūdingą medį, taip jį išgelbėdama. Nuo to laiko ji, jos vaikai bei provaikiai rūpinosi pušimi, vis pakeisdavo sudūlėjusias koplytėles.

Vasarą Šiaulės kraštas visus vilios ir galimybe išsimaudyti – čia tyvuliuoja Baublės tvenkinys ir greta jo įrengta poilsiavietė. Įsigijus žvejybos leidimą čia galima ir žvejoti.

Kitas įdomus objektas – Daukšių akmuo, kurio paviršiuje suskaičiuojamos 33 žmogaus rankomis iškaltos duobutės. Tokie akmenys dažniausiai siejami su senuoju lietuvių tikėjimu. O dviračių takai prives ir prie vienos gatvės seno gatvinio Stalmokų kaimo, kuriame iš dvylikos sodybų likusios vos trys, bei prie įspūdingo karjero, kuriame kasamas smėlis bei žvyras.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia