Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Tūkstantmečius menantis Ramylos piliakalnis kviečia… išsimaudyti

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome negailestingo likimo ištiktą Ramylos, dar kitaip vadinamą Ramulėnų, piliakalnį.

Piliakalnio vietoje… maudykla

Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Neretai tyrinėjimai atskleidžia įdomią istoriją. Puikus to pavyzdys – vienas iš rajono piliakalnių.

Susiruošus aplankyti šiuos reikšmingus rajono objektus, derėtų žinoti, kad vieno iš jų, Ramylos kalno, Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Ramulėnų ir Vantainių kaimų, Aukštelkų seniūnijoje, rasti nepavyks. Kiek paklaidžiojus piliakalnio vietoje aptinkama tik žvyrduobė, kurioje šiltuoju metų laiku noriai maudosi jaunimas. Čia ir takeliai praminti, ir laužaviečių randama.

Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, šis piliakalnis buvo sunaikintas dvidešimtojo amžiaus septintajame dešimtmetyje: „Piliakalnis, dar kitaip – Ramylos kalnas ar Ramulėnų piliakalnis, buvo įrengtas atskiroje kalvoje. Iš Šiaurės ir Rytų jį juosė pelkė, o Pietuose jis siekė žemus sausesnius laukus. Aikštelė buvo apie 60-70 metrų ilgio ir 20-25 metrų pločio, o statūs šlaitai siekė per 8 metrus aukščio“.

Kasė žvyrą

V. Simelis pasakoja, kad Ramulėnų piliakalnis – vieta, kuri seniau buvusi labai graži. Istorikų duomenimis, ant piliakalnio, datuojamo I-II mūsų eros amžiais, kaip įprasta, stūksojo medinės pilys. Deja, istorinių duomenų – likę nedaug. Daugiau fotografijų išlikę iš septintojo dešimtmečio, kai imtasi piliakalnio ardymo.

Šioje vietoje kastas žvyras: „Tai buvo nusikaltimas istorijai. Kas tuomet vadovavo šiam procesui – nežinia. Tačiau pati piliakalnio sunaikinimo procedūra – labai skaudi. Kalno neliko. Dabar čia – žvyrduobė, pavirtusi maudykla. Kiek čia lankausi, pastebiu, kad jaunimas čia užsuka. Tad piliakalnio vieta, nors ir nebėra kalno, vis dar lankoma“.

Lietuvos istorijos institutas 1968 metais atliko Ramulėnų piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus, tačiau vertingesnių duomenų užfiksuota tik 1994 metais, kai tyrinėtojas Romas Jarockis tyrė piliakalnio šiaurinio šlaito liekanas. Oficialiais duomenimis, ištyrinėjęs devyniasdešimties kvadratinių metrų plotą, jis rado lipdytos keramikos, žalvarinės apyrankės dalį ir trintuvą. Tad ši vieta – neabejotinai reikšminga mūsų šalies istorijai. Ne veltui ji įtraukta į unikalių kultūros vertybių sąrašą.

V. Simelis neslepia apmaudo, kad apie tokią svarbią krašto istorijai vietą nėra nei legendų, nei įdomių pasakojimų. „Stengiuosi, kad ši vieta, nors ir piliakalnio čia nebėra, būtų nepamiršta. Prie šio ir visų rajono piliakalnių atridenome po iš kraštovaizdžio neišsiskiriantį akmenį, ant kurių kiekvieno – informacinė lentelė su piliakalnių pavadinimais. Taip rajono žmonės tyčia ar tiesiog važiuodami pro šalį, aplankę šią vietą, žinos, kad čia kažkada stūksojo piliakalnis, kurio viršūnėje, medinėse pilaitėse, gyveno žmonės“.

Raginėnų piliakalnis – tikra priešprieša

Ramulėnų arba Ramylos piliakalnis, įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą, Radviliškio rajone turi ir priešingybę. Tai – Raginėnų piliakalnis, esantis Pakalniškių seniūnijos teritorijoje.

Ne vienas Radviliškio krašto gyventojas puikiai žino ir greičiausiai ne kartą lankė vaizdingas Radviliškio rajono vietas Pakalniškių seniūnijoje. Juk čia – ir Tulpių žydėjimo šventėmis garsėjantis Burbiškio dvaras, ir senovinio Kleboniškių kaimo muziejus, vėjo malūnas, Raudondvario, Radvilonių dvaro ansambliai, ir, žinoma, Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas su Raganų kalnu, pilkapiais, geležies amžiaus gyvenviečių liekanomis ir kitais įdomiais praeitį liudijančiais eksponatais po atviru dangumi.

Raginėnų piliakalnis – vienas iš įspūdingiausių Šiaurės vidurio Lietuvoje: „Jis stūkso aukštoje kalvoje, ant kairiojo vingiuotosios Daugyvenės kranto. Iš rytų piliakalnį juosia upė, iš pietų ir vakarų – dauba, o šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, kurio teritorijoje ir yra Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, direktorius Egidijus Prascevičius sako, kad šis garsus piliakalnis netyrinėtas ir iki šiol tebesaugo savo paslaptis.

Jo teigimu, paslaptingumo piliakalniui suteikia ne tik gelmėse glūdintys dar neatrasti praeities ženklai, bet ir gausybė legendų, kuriomis šis kalnas apipintas: „Nemažai jų žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai, prieš keliasdešimt metų daug jų pasakojimų užrašė kraštotyrininkai. Kai kurios užrašytos legendos saugomos Valstybinės archeologijos komisijos archyve. Susipažinę su paslaptingojo kalno legendomis žmonės turėtų pajusti didesnę pagarbą šiam senolių atminimo saugotojui“.

Apipintas legendomis

Iš tolo įspūdingu vaizdu užkopti kviečiantis piliakalnis, savo glėbyje puoselėjantis vienintelį medį, neretai vadinamas Raganų kalnu, kaip sako E. Prascevičius, yra apipintas legendomis.

Iš amžių glūdumos atėjusi viena iš populiariausių, dažniausiai pasakojamų legendų, tarsi įrodanti praeityje iš tikrųjų gyvenus laumes raganas, byloja, kad kartą moteriškė, atėjusi į laukus (vienuose pasakojimuose į linų, kituose – į javų), atsinešė vaikelį. Paguldžiusi jį pakalnėje moteris visą dieną sunkiai dirbo ir taip pavargo, kad savo mažylį pamiršo ir viena namo parėjo. Susivokusi, ką padarė, nulėkė atgal ir rado savo vaikelį brangiausiais drabužiais, papuošalais išpuoštą, ramiai miegantį.

Kai moteriškė visiems papasakojo apie šį nutikimą, kaimynei kilo baisus pavydas ir ji, vakaro sulaukusi, nunešė savo vaiką prie kalno ir paliko. Bet laumės jo neišpuošė, o atėjusi rytą moteriškė savo vaikelį rado uždusintą. Nes tame kalne gyvenusios laumės raganos pačios spręsdavo, ką apdovanoti, o ko ne. Su jomis juokauti negalima.

Seniausieji krašto žmonės dar ir šiandien mena, kad iš kartos į kartą būdavo perduodami ir pasakojimai apie piliakalnyje gyvenančias deives, kurios vakarais susirinkdavusios ir dainuodavusios. Tačiau kai žmonės pradėjo kalną kasinėti, jos ėmusios verkti, apleidusios piliakalnį ir persikėlusios į kitą Daugyvenės pusę. Ypač supykusi viena deivė užkeikė kalno kasėjus ir šie visi apakę.

Yra ir keletas padavimų apie Raginėnų raganas, kurios šėldavusios susirinkusios ant kalno. Kitos padavimo atmainos sako, kad raganos čia buvo deginamos. Pats Raginėnų kalnas yra plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad tas kalnas esąs užkeiktas.

Kraštotyrininkai fiksavo senų žmonių pasakojimus

Nors Raginėnų piliakalnis nėra itin daug tyrinėtas, kraštotyrininkai yra surinkę nemažai įdomios istorinės medžiagos. Turbūt patys įdomiausi – senų žmonių pasakojimai. „Radviliškio naujienos“ kviečia susipažinti su vienu iš tokių pasakojimų apie Raginėnų piliakalnį, Balio Buračo užrašytą dar 1935 metais: „Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį, Venclovas ant „makaulės“ rado lenciūgiuką. Man pačiai yra rodęs. Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai daug akmeninių kirvukų“.

Ši vietovė domino ne tik žymųjį skulptorių. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius E. Prascevičius pasakoja, kad Raginėnų piliakalniu domėjosi ir Jonas Basanavičius, ir kiti šalies šviesuoliai, mokslo žmonės: „O dar seniau į Raginėnus iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsta imperatoriškoji archeologų komisija, apylinkės buvo kasinėtos, tirtos, aptikta vertingų radinių“.

Traukia turistus ir romantikus

Bėgant metams, viskas kinta. Kito ir aplinkinių kaimų pavadinimai, tik Raginėnų piliakalnis išliko toks, koks buvo dar gilioje senovėje. E. Prascevičius sako prisimenantis, kad Raginėnai buvo vadinti Gabogala: „Prie Daugyvenės esantis kaimas Gimbogala taip vadinamas iki šiol, o Pakalniškiai jau kelis šimtmečius turi naują vardą, seniau jie buvo vadinami Pravogala. Pavadinimai kito, nes nyko tokio tipo galūnės“.

Turtinga istorinė praeitis įdomi ne tik Pakalniškių seniūnijos ar Radviliškio rajono gyventojams. Raginėnų archeologijos paminklų komplekse lankytojų gausu visais metų laikais. Žmones domina akivaizdus tolimosios praeities palikimas, vaizdingi gamtos kampeliai. Pavasarį keliai iš visos Lietuvos suka į Burbiškio dvarą. Pasigrožėję įvairiaspalviais tulpių žiedais, svečiai aplanko ir netoliese esantį Raginėnų piliakalnį.

Žiemą ant Raginėnų piliakalnio renkasi mėgstantieji pasivažinėti rogutėmis, paslidinėti. Vasarą jo neaplenkia turistai, poilsiautojai.

„Ši vietovė traukte traukia romantikus“, – sako Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius, kartu su V. Simeliu daug darbo ir jėgų įdėję, kad šio krašto vertybės būtų žinomos kuo daugiau žmonių.

Šiek tiek istorijos apie piliakalnius…

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse.

Pats piliakalnio pavadinimas, anot tyrinėtojų, yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai.

Lietuvių kalboje žodis „pilis“ kildinamas iš žodžio „pilti“. Kai kurių keturioliktajame amžiuje minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis pilis yra net pavadinimuose.

Keturioliktajame amžiuje, atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, pilies kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė.

Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas.

Neretai patys piliakalniai nustoti skirti iš aplinkos piliakalnių vardu ir buvo pavadinti kitaip.

Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje–devynioliktajame amžiuje, visuomenei pradėjus daugiau domėtis krašto istorija, piliakalniams kartais suteikti literatūriniai pavadinimai. Piliakalniais vadinamų vietovių dėl išorinio jų panašumo į tikruosius piliakalnius atsirado net dvidešimtajame amžiuje.

Pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ bei vietos, panašios į pylimus. Taip mūsų dienas pasiekė apie pusantro tūkstančio piliakalniais įvardijamų vietų, iš kurių toli gražu ne kiekviena yra tikras piliakalnis.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia