Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: spirito varyklos – anuomet ir šiandien

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šį kartą atkreipėme dėmesį į išskirtinius kultūros paveldo objektus Radviliškio rajone – tai šiandien jau apleistos, tačiau savo laiku dvarininkams tarnavusios spirito varyklos.

Įdomu tai, kad mūsų krašte tokių objektų, įtrauktų į saugomų vertybių registrą, yra išlikusių Baisogalos ir Diktariškių dvarų teritorijose. Tiesa, informacijos apie Diktariškių dvaro teritorijoje veikusią spirito varyklą – kone visiškai nėra. Aišku tik tai, jog Šaukoto seniūnijai priklausantis kultūros paveldo objektas šiandien turi aukščiausią statusą ir yra saugomas valstybės, o į vertingųjų sąrašą įtrauktas 1997 metais. Tačiau kiek daugiau pavyko išsiaiškinti apie Baisogalos dvaro spirito varyklą, tad kiek plačiau ir apžvelgsime būtent šį kultūros paveldo objektą.

Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis

Prieš pradedant pasakojimą apie rajone veikusias spirito varyklas, derėtų apžvelgti to meto situaciją šalyje. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema skelbia, kad vidutiniame Lietuvos miestelyje tarpukariu buvo priskaičiuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties parduotuvių: „Čia mirgėdavo iškabos su užrašais, nusakančiais pagrindinį parduotuvės profilį: gėrimų, mėsos, smulkių prekių, manufaktūros, tabako ir papirosų, geležies prekių ir panašiai.

Tačiau daugeliu atveju, ypač mažesniuosiuose miesteliuose, parduotuvės nebuvo labai specializuotos ir jose galėdavai įsigyti pačių įvairiausių dalykų – nuo adatos, degtukų iki silkės ar dviračio. Iškaboje, kuri būdavo virš įėjimo į prekybos įstaigą, reikėdavo nurodyti parduotuvės pavadinimą ir savininko pavardę. Prekyba buvo reglamentuojama valstybės įstatymais arba savivaldybių nutarimais“.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valdžia labai daug dėmesio skyrė ūkiui atkurti. Štai čia netrukus ir paaiškės, kodėl publikaciją apie spirito varyklas pradedame to meto šalies parduotuvių situacija. Pasirodo, alkoholio gamybos ir prekybos politika tuomet turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas.

Kaip skelbiama Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje, 1923 metais Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940 metais: „Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai, taisyklės, tiek savivaldybių tarybų leidžiami įstatymai. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose. Buvo skirstoma į prekybą išsinešti (išsineštinai) ir išgerti vietoje (išgertinai)“.

Degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais

Tuo metu valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu arba monopolka. Istoriniai duomenys byloja, kad parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą, tačiau parduotuvėse ar prie jų nebuvo galima gerti – čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon.

„2–3 dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų; parduotuvės languose ar kitose vietose drausta eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis, – skelbia Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. – Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Kamščius bei dalį kakliuko padengdavo raudonos arba rudos spalvos smalka ir užklijuodavo banderoles. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo etiketėse nurodyta kaina. Tuščią butelį (su nesugadinta etikete) monopolyje buvo galima priduoti atgal“.

Baisogalos spirito varykla buvo viena iš didžiausių Lietuvoje

O kaip susijęs valstybinis degtinės monopolis ir mūsų krašto dvarų istorija? Pasirodo, kai Baisogalos dvarą valdė Vladislavas Komaras, čia įrengta spirito varykla, kuri tarpukariu buvo viena iš didžiausių Lietuvoje.

Jau esame rašę, kad Baisogalos dvaras buvo vienas iš didžiausių vidurio Lietuvoje. 1830 metais dvarą įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras, o 1820-1840 metais vyko didieji rūmų pertvarkymai, tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami.

Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislavui. Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare ir netrukus jo ūkis tapo vienu iš didžiausių pavyzdinių ūkių vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, įveistas parkas.

Po Vladislavo mirties 1896 metais dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat vardu Vladislavas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo naujovių.

Jo valdymo metu ir įrengta spirito varykla. Spirito varyklos pastatas, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, šiandien dvare reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės-gamybinės zonos kompozicijoje.

Ne paslaptis, kad 20-ojo amžiaus politiniai neramumai palietė ir Komarų šeimą. 1905–1906 metais Baisogalos dvare kurį laiką stovėjo rusų caro raiteliai, o Pirmasis pasaulinis karas Komarų šeimą nubloškė net į Kaukazą.

Kaip byloja istorija, tik pasibaigus karui jie galėjo grįžti į savo namus. Tačiau dvaras buvo gerokai suniokotas, o visas kilnojamasis turtas 1915 metais buvo išgabentas į Smolenską ir dingo. Šeimos archyvas, saugotas palėpėje skrynioje, paslaptingai dingo apie 1919 metus.

Augino bulves ir iš jų varė spiritą valstybės monopoliui

Tiesa,Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vargai nesibaigė. Pagal priimtą Žemės reformos įstatymą buvo nusavintos visos Komarų žemės, o jam palikta tik 80 hektarų. Įdomu tai, kad V. Komaro ūkis visgi buvo laikomas pavyzdiniu, todėl vyriausybė leido lengvatinėmis sąlygomis Baisogalos dvaro šeimininkui išsinuomoti žemes, priklausiusias jam, ir iki 1000 hektarų valstybinės dirbamos žemės, kad ir toliau būtų plėtojamas veislinių gyvulių auginimas.

Be to, sudarius sutartį su Lietuvos žemės ūkio akademija, dvaro savininkas įsipareigojo sudaryti sąlygas studentams atlikti gamybinę mokymo praktiką jo valdomame ūkyje. Savo ruožtu kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas V. Komaras, sumaniai naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, savo dvarą pavertė pavyzdiniu, reprezentaciniu ūkiu visoje Kėdainių apskrityje.

Kaip pasakoja Baisogalos kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė, toks sprendimas leido Baisogalos dvaro šeimininkui sustiprinti savo ūkį, kuris pasižymėjo dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu: „Komaro ūkyje buvo dirbama traktoriais ir kita technika. Netoli dvaro stovėjo spirito varykla, kuri buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Kalbama, kad tarpukariu dvarą norėta išparceliuoti, bet Komarui pavyko susitarti su vyriausybe, pažadėjus auginti bulves ir iš jų varyti spiritą valstybės monopoliui“.

Genovaitė Žukauskienė, tyrinėjusi moderniosios technikos plitimą ir senuosius amatus Baisogalos valsčiuje 20-ojo amžiaus pirmojoje pusėje, surinko duomenis, kad spirito gamybai Baisogalos dvare vadovavo Gerulevičius ar Gerulaitis. Salyklą ruošė, darė mieles Adomas Bogušas, o raugą po dvi ar tris tonas pakaitomis gamino Medartas Pranevičius ir Steponavičius.

„Spiritas buvo gaminamas iš bulvių. Bulvių plovykloje dirbo Jurgis Zinkevičius. Krosnį kūreno Budrikas. Vanduo buvo atvestas iš artezinio šulinio. Buvo sumontuotas spirito varymo aparatas“, – rašoma Baisogalos monografijoje publikuojamame G. Žukauskienės straipsnyje.

Jos teigimu, po spirito gamybos likusios „brogos“ neišmesdavo, o sušerdavo karvėms. Taip Komaras atgaivindavo ir atšerdavo karves, kurias specialiai pirkdavo kiek silpnesnes, o vėliau, kai karvutės jau įgaudavo „reikiamą formą“, – jas parduodavo.

Spiritą, kaip teigia G. Žukauskienė, supilstydavo į 200 ir 300 litrų talpos nerūdijančio metalo statines ir išveždavo į Panevėžį: „Vienu metu važiuodavo po dešimt vežimų (žiemą rogių), sukinkytų po du arklius. Viename vežime veždavo po dvi statines“.

Čia vertėtų paminėti tai, kad spirito varymas iš bulvių buvo sunkus ir sudėtingas procesas. Tai patvirtina šiandieniniai spirto varytojai, kurių teigimu, jau seniai atsisakyta spiritą gaminti iš bulvių, nes esą „su jomis daug terlionės ir išeiga daug prastesnė“.

Šiandien tik Lenkijoje yra likusi viena gamykla, kuri tęsia spirito gamybą iš bulvių, tačiau geriausia pasaulyje etilo alkoholio gamybos žaliava šiandien laikomi rugiai.

Dirbdamas spirito varykloje, sau parsigabeno apie pusę tonos spirito

Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Baisogalos dvarą ištiko toks pat likimas kaip ir visus Lietuvos stambius ūkius: V. Komaras buvo areštuotas ir ištremtas į Pietų Sibiro Barnaulo sritį, kurioje ir mirė. Dvarininko šeima spėjo pasitraukti į Kauną, o vėliau Rožė Komarienė su dukra Marija, padedant giminėms, emigravo į Lenkiją. Tuo ir baigėsi keturių šimtų metų Baisogalos dvaro istorija.

Vėliau buvusio dvaro rūmais ir jų žemėmis naudojosi jau kiti šeimininkai, čia buvo įsikūręs tarybinis ūkis, dar vėliau paskirti nacių administratoriai.

Visgi Kazys Bronius Strolys, tyrinėjęs savivaldą okupuotame krašte, yra rašęs, jog vokiečių okupacinės valdžios atstovų Baisogaloje nebuvo: „Tuos trejus metus čia tvarkėsi viršaitis su savo pavaldiniais. Tiesa, iš pradžių Komaro dvarui vadovavo iš fronto atsiųstas „šlubas vokietis“ Albertas, bet vėliau darbus ūkyje rikiavo vietiniai valdytojai. Gyvulių bandos buvo išlikę, čia veikė, kaip ir prieš karą, spirito gamykla, kasdien pagamindama apie 500 litrų spirito, joje dirbo 4 darbininkai. 1944 metų vasarą vokiečiams pasitraukus, kurį laiką gaminamą spiritą išsidalydavo vietiniai gyventojai ir jo buvo pripildytos visos talpyklos“.

Tai liudija ir J. Pilvinsko prisiminimai, kurio teigimu, jis, dirbdamas spirito varykloje, sau parsigabeno apie pusę tonos spirito.

Ketina prikelti naujam gyvenimui

Po karo didžiąją dvaro rūmų dalį buvo užėmusi Baisogalos progimnazija, vėliau – vidurinė mokykla. Tik vidurinei mokyklai išsikėlus į naujas patalpas, kaip pasakoja Romualdas Budrys, į dvaro rūmus buvo atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas, kuris čia šeimininkauja ir šiandien.

Atkeliavus iki šių dienų, verta paminėti, jog šiandien spirito varyklos pastatas Baisogalos dvaro teritorijoje atrodo graudžiai: apgriuvusios ir aptriušusios sienos, išdaužyti ir neužkalti langai, pro kuriuos galima aiškiai pamatyti ir viduje esantį šiukšlyną, įvairiais nuolaužas. Tokį vaizdelį aptikome ir mes – kartu su Paveldosaugos skyriaus vedėju V. Simeliu į vidų patekti nepavyko, tačiau per langą sugebėjome užfiksuoti palubėje kabančius įrenginius bei galybę neaiškios paskirties medinių daiktų nuolaužų.

„Norėčiau šį pastatą prikelti naujam gyvenimui. Baisogalos dvaras nuolat gražėja, tvarkomi komplekso statiniai. Tikiuosi, kad vieną dieną atsiras lėšų ir spirito varyklai renovuoti“, – šiandien sako Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia