Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis džiaugiasi

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Šeduvos žydų istorija

Aušra LAURINKIENĖ

Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, baigia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome reikšmingą ir neįkainojamą nekilnojamojo kultūros paveldo objektą – žydų kapines Šeduvos mieste.

1880 metais Šeduvoje gyveno 2386 žydai

Tikriausiai kiekvienas istorija besidomintis rajono gyventojas žino, kad devynioliktajame amžiuje daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Jie dominavo pagrindinėse ūkio veiklos srityse.

Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas penkioliktajame šimtmetyje. Anot kai kurių šaltinių, tuo pat laiku miestelyje įsikūrė ir pirmosios žydų šeimos, o Šeduvoje 1449 metais gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė HaGolė.

Apie žydų gyvavimą Šeduvoje ir šios tautos istoriją šiame krašte nusprendėme pasikalbėti su Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovais. Nors šiuo metu Šeduvoje jau negyvena nė vienas žydas, tarpukariu jų bendruomenė sudarė net pusę visų Šeduvos gyventojų, tad su Šeduva šis fondas palaiko labai glaudžius santykius.

Visgi Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti aštuonioliktojo amžiaus pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teisęs ir savivaldą, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 metų surašymo duomenimis Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės dvasinius vadovus bei devynioliktojo amžiaus pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješyvą“, – sako Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis

Teikė paslaugas visai miestelio visuomenei

Jonas H. Dovydaitis „Radviliškio naujienoms“ pasakoja, kad pirmojo Pasaulinio karo pradžioje Šeduvą nusiaubė gaisras, dar labiau apsunkinęs karo užkluptų gyventojų padėtį: „Žydų skaičius, ženkliai sumažėjęs dėl carinės Rusijos imperijos valdžios politikos bei karo padarinių, niekada negrįžo į prieškarinį lygį. 1920 metais išrinkta Šeduvos žydų bendruomenės taryba ėmėsi gaivinti žydų socialinį ir ekonominį gyvenimą bei iki savo galių netekimo 1925 metais, pasikeitus šalies įstatymams, stengėsi kuruoti visas miestelio žydų gyvenimo sritis“.

Tarpukaryje Šeduvos žydų ūkinis gyvenimas koncentravosi prekybos, amatų, lengvosios pramonės bei žemdirbystės srityse. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės.

Miestelio žydų jaunimas būrėsi į jų pasaulėžiūrai artimiausias draugijas bei organizacijas, todėl miestelyje veikė daugelio žydiškų švietimo, kultūrinių, religinių bei sporto organizacijų padaliniai, pradedant Tarbut švietimo draugija ir baigiant Makabi sporto klubu. Kultūrinį gyvenimą paįvairindavo gastroliuojančių trupių spektakliai ar atvežamų kino filmų peržiūros.

Pavartyčiuose buvo įkurtas „getas“

Pagal Šeduvos žydų memorialinio fondo surinktus istorinius duomenis, ekonominė krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino skaitlingesnę žydų emigraciją iš šalies provincijos. Nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje iškeliavo iš savo gimtojo štetlo ir patraukė emigrantų traukos šalimis tapusių – JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos – kryptimis.

Gyvenimo kokybė, pasak Jono H. Dovydaičio, radikaliai pablogėjo po pirmosios sovietų okupacijos 1940 metų vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas: Vokiečiai užėmė Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną. Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus vietinių nacių kolaborantų. 1941 metų rugpjūčio 25 dieną buvo brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus Liaudiškių miške“.

Puoselėjamos Senosios žydų kapinės

Šeduvos žydų memorialinis fondas, kaip jau minėta, šiandien puoselėja Šeduvos žydų atminimą. Fondo steigėjas – Sergėjus Kanovičius. Fondas, kaip ir sako jo pavadinimas, yra įsteigtas išsaugoti Šeduvos žydų atminimą.

„Kodėl būtent Šeduvos žydų? Šeduvos, nes sponsoriaus tėvai yra taip vadinami litvakai ir yra gimę Šeduvoje. Sponsorius nenori viešintis ir pageidauja gerus darbus daryti kaip ir pridera kukliam žmogui – tyliai“, – sako Jonas H. Dovydaitis.

O darbų nuveikta jau nemažai – visiškai atstatytos ir sutvarkytos Senosios Šeduvos žydų kapinės: išpjauti kapinėse augę medžiai bei brūzgynai, sutvarkyta kapinių velėna ir naujai užsėta žolė, kurią dabar galima be vargo pjauti ir deramai prižiūrėti.

Taip pat atlikta visų kapinių inventorizacija – visas 1,3 hektaro kapinių plotas suskirstytas 25 kvadratinių metrų kvadratais ir kiekvienas tame kvadrate esantis objektas – nufotografuotas ir identifikuotas. Fondo pastangomis taip pat išleista 600 puslapių inventorizacinė knyga, sukurta unikali kompiuterinė programa, galinti pagal vardą ar kitą raktinį žodį lietuvių, anglų ar jidiš kalbomis rasti antkapio vietą kapinėse ir parodyti jo nuotrauką.

Sutvarkyti ir antkapiai – jie sutvirtinti ir nuplauti, atstatyti sugriuvę sarkofagai. Jau parengtas ir projektas, kuriame pažymėtas kiekvienas antkapis – gulėję antkapiai atstatyti 90 laipsnių kampu, kiti, pasvirę, palikti tokioje pozicijoje, tik papildomai sutvirtinti.

Kai atvykome pirmąkart apžiūrėti kapinių, jos buvo tokios apleistos, kad jose matėsi tik pavieniai pasvirę antkapiai, kurių kultūros pavelde buvo užregistruota tik 650 vienetų. Po kapinių sutvarkymo radome apie 1350 antkapių ir akmeninių objektų, iš kurių apie 1000 buvo galima nustatyti kaip antkapius. Deja, perskaityti ant antkapių užrašytus mirusių žmonių duomenis galėjome tik ant 400 antkapių. Sutvarkėme kapinių tvorą, kur galėjome, palikome ir restauravome senąją, kur buvo neišlikusi – pastatėme naują. Meistrai, statydami tvorą, dirbo rankiniu būdu senąja technologija, kokią naudojo jų seneliai ir proseneliai. Meistrai, statę tvorą, mus užtikrino – tvora stovės dar šimtą metų.

Nustatėme įdomų faktą – dabartinių katalikiškų Šeduvos kapinių tvora yra pastatyta lygiai tokiu pačiu principu ir lygiai iš tokių pat akmenų kaip ir žydų – gali būti, kad ją kažkada statė tie patys meistrai“, – svarsto Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius.

Sukaupta nemenka nuotraukų kolekcija

Fondo istorikai nuolat atlieka istorinę Šeduvos žydų studiją. Čia randama įvairių su Šeduvos istorija susijusių faktų bei eksponatų, kurie turi išliekamąją vertę.

Jonas H. Dovydaitis pasakoja, kad fondo istorikai, atlikdami istorinę studiją apie Šeduvos žydus, taip pat ieškodami informacijos kuriamai ekspozicijai, tyrinėjo Lietuvos ir užsienio archyvus, bibliotekas, kituose muziejuose saugomus eksponatus. Tai – Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

„Užsienyje didžiausi informacijos saugotojai yra YIVO institutas ir Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus JAV, Izraelyje – Yad Vashem, Lietuvos žydų Izraelyje asociacija, Geto kovotojų muziejus. Šiuose archyvuose ir muziejuose saugomi įvairaus pobūdžio dokumentai, pasakojantys apie kultūrinę, politinę, švietimo, religinę Šeduvos žydų bendruomenės veiklą devynioliktajame-dvidešimtajame amžiuose. Kita grupė radinių – tai nuotraukos, jų turime nemažą kolekciją: daugiausiai šeimos nuotraukos, kuriomis su istorikais pasidalijo visame pasaulyje išsibarstę žmonės, savo kilmę siejantys su Šeduva – kurių tėvai, seneliai ar net proseneliai gyveno Šeduvoje, tačiau išvyko iš jos dėl ekonominių, socialinių ar politinių priežasčių“, – vertingus radinius vardija Jonas H. Dovydaitis.

Šeduvoje pastatyta „Mergaitė“

Paklaustas, kokie numatomi artimiausia darbai, puoselėjant Šeduvoje žydų atminimą, Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius sako, kad siekiama išsaugoti ne tik Senąsias žydų kapines: „Šeduvos žydai yra palaidoti ne tik kapinėse, bet ir guli išžudyti trijose skirtingose vietose Šeduvos apylinkėse, buvo priimtas sprendimas įamžinti jų atminimą, juolab, kad sovietinių laikų paminklai atrodė apgailėtinai“.

Fondas ilgai nedelsė – buvo sudaryta komisija, paskelbtas konkursas naujiems memorialams žudynių vietoms įamžinti. Jį laimėjo garsus skulptorius Romualdas Kvintas, kurio trys monumentalūs darbai žymi šias tragiškas vietas Liaudiškių ir Pakutėnų miškuose įspūdingais pavadinimais ir ne mažiau įspūdingi savo esme – „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“ Liaudiškių miške bei „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ Pakutėnų miške.

Per Liaudiškių mišką kapitaliai sutvarkytas miško keliukas bei padarytos sustojimo bei apsisukimo vietos ties memorialais, o prie Pakutėnų memorialo naujai pastatyta sustojimo aikštelė lengviesiems automobiliams ir autobusams sustoti“, – sako Jonas H. Dovydaitis.

Jo teigimu, Romualdas Kvintas, pateikdamas komisijai savo darbus, pateikė keturis variantus, iš kurių vienas – nedidelės liūdnos mergaitės skulptūra. Kadangi ji netiko pastatyti Žudynių vietose, o visiems padarė didelį įspūdį savo meniškumu ir įtaigumu, buvo nutarta ją pastatyti Šeduvos mieste: „Ilgai buvo ieškota vietos, kurioje ji galėtų tikti ir, bendradarbiaujant su Šeduvos seniūnu Justinu Praniu bei buvusiu Radviliškio rajono meru Dariumi Braziu, tokia vieta atrasta – prie bendruomenės namų. Atitinkamai buvo sutvarkytas bendruomenės namų fasadas bei skverelis prie jo, kur stovinti „Mergaitė“ dabar atrodo tarsi čia stovėtų nuo pat žydų įsikūrimo Šeduvoje dienos“.

Užsimota įkurti Žydų muziejų

Nors Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovai šiame krašte nuveikė jau nemažai, kaip patys sako, sustoti neketinama – užsimota Šeduvoje įkurti Žydų muziejų.

Radviliškio rajono savivaldybės tarybos politikai pritarė tam, kad Šeduvos žydų memorialinis fondas savo lėšomis pastatytų 200 kvadratinių metrų ploto Šeduvos žydų muziejaus pastatą ir jam skyrė 47 arų sklypą šalia žydų kapinių.

Tvarkant kapines ir žudynių vietas vis galvojome ką dar galėtume padaryti įamžinant čia gyvenusių žydų atminimą ir duodant naudos dabar gyvenantiems vietiniams žmonėms. Ir kilo mintis – pastatyti muziejų. Ir pastatyti jį čia, Šeduvoje, o ne kur nors Vilniuje, bet būtent Šeduvoje, autentiškoje aplinkoje, kurioje kažkada gyveno mūsų bendrapiliečiai žydai. Darbinis muziejaus pavadinimas – „Prarasto štetlo muziejus“. Štetlas – tai mažas žydų mietelis su savo gyventojais ir gyvensena, su savo tvarka ir šventėmis. Ir per tokį štetlo įvaizdį parodyti pražuvusį gyvenimą, kuris buvo praktiškai toks pat visoje Lietuvoje – ir Užpaliuose Aukštaitijoje, ir Seirijuose Dzūkijoje“, – sako fondo vadovas.

Anot jo, muziejaus architektūrą bei dizainą kuria tarptautinės architektūros firmos iš Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tačiau darbo nestokos ir Lietuvos specialistai: „Mūsų planai – ambicingi. Pastatyti vieną moderniausių muziejų Lietuvoje, kad ekskursijos važiuotų ne tik iš Lietuvos ir Šeduvą garsintų ne tik vien Šeduvos malūnas. Siekiame, kad turistai, apžiūrėję unikalų ne tik Lietuvos, bet visos Europos mastu muziejų ir visas naujai sutvarkytas skaudžios praeities vietas, savo įspūdžius aptartų malūne, prie pietų stalo, kur mūsų ir malūno savininkų bendromis pastangomis galėtų paragauti seniai užmirštų litvakiškų žydiškų patiekalų iš atskiro istorinio meniu. Turistų srautai – tai ir galimybės vietiniams meistrams parodyti savo meistrystę

Investuota jau daugiau nei trys milijonai eurų

Fondo vadovas sako, kad nuolat galvojama apie visus dabar Šeduvoje gyvenančius žmones: „Ką galima jiems būtų padovanoti, kad dovana visiems būtų naudinga ir reikalinga? Ir vieną šių metų pavasario rytą kilo mintis Šeduvos miestui padovanoti greitosios pagalbos automobilį bei medicininiams tyrimams reikalingos įrangos. Galime pasigirti, jog tokios komplektacijos greitosios pagalbos automobilį su gyvybės palaikymo įranga vienu kartu dar niekas Lietuvoje nėra įsigijęs“.

Fondas taip pat finansuoja Sauliaus Beržinio režisuojamą ir filmuojamą dokumentinį filmą apie praeitį „Suakmenėjęs laikas“, kuris turėtų pasirodyti kitų metų pabaigoje.

Klausiate to, kas smalsu daugeliui, o kiek gi tai kainavo? Kiek investicijų jau įdėta? Kadangi esame viešoji įstaiga ir visi mūsų duomenys nėra slapti – galime atsakyti tiesiai: iki šios dienos investuota daugiau nei trys milijonų eurų. Ir tai dar ne pabaiga“, – šypteli Jonas H. Dovydaitis.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE