Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Šeduvos bažnyčios paslaptys

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome septynioliktojo amžiaus objektą ir kultūros vertybę – Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčią.

Apipinta mitais ir legendomis

Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia – viena iš aštuoniolikos rajone esančių bažnyčių ir viena iš penkių, įtrauktų į Kultūros paveldos departamento prie Kultūros ministerijos kultūros vertybių sąrašą.

Seniausias Šeduvos kultūros paveldo objektas ir vienas iš vertingiausių Lietuvos sakralinės architektūros kūrinių, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia, kaip ir daugelis tokių šventų statinių, apipinta mitais ir legendomis.

Prieš metus šioje parapijoje dirbti pradėjęs klebonas Virginijus Kazaitis sako girdėjęs, kad po bažnyčia nutiesti labirintai, leidę žmonėms tiesiai iš jos patekti į kapines, tačiau iš tiesų jokių požeminių perėjų ar slaptų kelių po bažnyčia nėra: „Po altoriumi yra 5 kvadratinių metrų ertmė, nežinia, kam skirta. Gal susidėti vyną, skirtą Mišioms, o visa kita – žmonių pasakojimai, kuriuos tikrai galima vadinti mitais“.

Bažnyčios kalvį globojo… Dievas

Šeduvos kultūros ir amatų centro vadovė, gidė Natalija Borgerdt, pasakodama miesto svečiams apie bažnyčią, nevengia paminėti ir vieno nutikimo. Pasakojama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šeduvoje gyveno kalvis, kuris iškalė visas metalines bažnyčios puošmenas. Iš jų svarbiausi buvo du trijų metų aukščio kryžiai: „Juos kalvis kėlęs ant bokštelių, o užkėlęs bei pritvirtinęs paslydo ir ėmė sliuogti nuo stogo. Užsikabinti nebuvo už ko, bet staiga jo ilgas milo paltas užkliuvo už kažkokio strypo ir kalvis pakibo tarp žemės ir dangaus“.

Gidė juokiasi, kad tuomet, kaip sakęs pats kalvis, jam „apmirė visos blusos“ ir jis jau ėmęs skaičiuoti, kiek gyvenime yra padaręs nuodėmių, bet iš langelio išlindęs zakristijonas pamatęs, kokioje padėtyje atsidūrė kalvis, puolė gelbėti ir įtraukė nelaimėlį į vidų.

Kaip pasakoja N. Borgerdt, vėliau kalvis gyveno Šeduvoje ir sulaukė 103-ejų metų: „Ir dar pasakojama, kad būdamas jau šimto metų išsipuošęs jojo ant arklio pirštis į kitą kaimą. Tad žmonės kalba, kad kalvį tikrai globojo Dievas ir jis anąkart niekaip negalėjo nukristi nuo bažnyčios stogo arba labai jau atgailavo kabėdamas ant kablio. Kad ir koks pašėlęs buvo, bet už gražius kalvio darbus Dievas jį globojo“.

Sakralinė architektūra ir istoriniai vargonai

Tačiau kalbant apie bažnyčią, kaip apie kultūros vertybę, derėtų išskirti svarbiausius bruožus ir tai, kad dėmesio vertas ne tik renesansinis Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčios stilius, turintis baroko bruožų, bet ir visa sakralinė architektūra bei istoriniai vargonai.

Bažnyčia – kryžminio plano, su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis, dviem bokštais. Jie – aukšti, su kampuotais šalmais ir bokšteliais ant jų. Pagrindinio fasado portalas – suplota arka, trikampiu frontonu, su balkonėliu. Langai daugiausia pusapskrite arka, su apvadais. Vidus – halinis, trijų navų. Bažnyčioje stovi penki barokiniai ir neobarokiniai mūriniai altoriai.

Kaskart per Šv. Mišias nuostabiais garsais tikinčiųjų širdis paliečiantys vargonai restauruoti 2008 metais. Viršutinė dalis su dviem aukštais bokšteliais šonuose, kampuotai išlenktu priekiu ir žemesniu viduriu, aštriu priekiu. Laukeliai su lenktais karnizais. Sparnai yra akanto lapų voliutiniai drožiniai. Bokštelių atramose drožtos angelių galvutės ir lauro lapų girliandos. Ant šoninių bokštelių įkomponuotos angelų išskleistais sparnais skulptūros.

Kaip pasakoja Šeduvos kultūros ir amatų centro vadovė, gidė N. Borgerdt, manoma, kad Šeduvoje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta ir parapija įkurta 1512 metais: „1529 metais bažnyčiai dovanoti trys nenaudojami žemės sklypai, vėliau fundacija padidinta. Manoma, jog tais metais pastatyta antroji bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla. O dabartinę, mūrinę bažnyčią 1640-1649 metais pastatė Upytės vaivada Jeronimas Valavičius – tas pats, kuris statė ir Šiaulių katedrą“.

Istoriniai faktai liudija, kad bažnyčia degė net du kartus, o klebono Povilo Šlučkos rūpesčiu ji 1905 metais buvo padidinta – iš šonų pristatytos dvi navos.

Buvusį kleboną siekiama paskelbti Palaimintuoju

Kuo dar svarbi ir reikšminga ši bažnyčia? Klebonas sako, kad vienas iš būtinų paminėti faktų – tas, kad čia dirbo kunigas, arkivyskupas, tikėjimo gynėjas ir kankinys, politinis kalinys Teofilius Matulionis, kurį šiandien siekiama paskelbti Palaimintuoju. Jis mirė Šeduvoje, sulaukęs 89-erių. Jis visą savo gyvenimą gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo SSRS okupaciniam režimui veikloje, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, buvo griežtas kunigų drausmės klausimais.

Klebonas V. Kazaitis įsitikinęs, kad būtent dėl šios garsios pavardės į Šeduvą užsuka ir daug piligrimų: „Būtent dabar ruošiama beatifikacijos byla, kad jis būtų paskelbtas Palaimintuoju. Kaišiadorių vyskupija su ordinaru priešakyje rūpinasi ta byla, nes Teofilius Matulionis palaidotas toje vyskupijoje. Kadangi jis čia dirbęs ir miręs bei gyveno mūsų parapijos salėje, Šeduvos bažnyčia bus dar garsiau žinoma“.

Atvyksta ir turistai

2014 metų birželio 18-ąją Šeduvos parapijoje dirbti pradėjęs klebonas V. Kazaitis į susitikimą su „Radviliškio naujienomis“ atskuba nešinas didžiuliu raktu: „Kadangi ankstyvas rytas, tai bažnyčia dar užrakinta. O šiaip durys tikintiesiems būna plačiai atvertos – čia Mišios vyksta ne tik šeštadieniais ar sekmadieniais, bet ir šiokiadieniais. Sulaukiame ne tik pasimelsti norinčių ar sielos ramybės ieškančių rajono gyventojų, bet ir turistų, kuriuos didūs bažnyčios bokštai vilioja iš tolo. Nuo trečiadienio vis sulaukiame turistų – ir važiuojant nuo Kauno, ir nuo Panevėžio bažnyčia yra puikiai matoma, tai, žiūrėk, jau ir stovi autobusas, pilnas susidomėjusių žmonių“.

O pažiūrėti išties čia yra į ką. Pradėjus dirbti naujajam klebonui, kaip jis pats sako, situacija buvo liūdnoka: „Kai atvažiavau, buvo baisu. Pirmas įspūdis tikrai buvo nekoks, tačiau ėmėmės remontų ir šiandien galime džiaugtis – parapijiečių suaukotos lėšos, kurių prireikė išties nemažai, šiandien leidžia grožėtis šia bažnyčia“.

Išties – vos tik pravėręs Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčios duris, pajunti šviežiai lakuotų grindų kvapą. Preciziškai sutvarkyta ne tik pati bažnyčia, bet ir šventorius, kurį juosia akmeninė mūro tvora.

Kaimo bažnyčiose likusios gražios tradicijos

Tiesa, klebonas neslepia apmaudo, kad jam, atvykusiam iš kaimo, liūdna matyti, jog čia, kur gyvena tikrai daugiau žmonių, į bažnyčią jų ateina vis mažiau: „Kaime tos tikėjimo tradicijos galbūt gilesnės. O čia daug kas išėję Anapilin, išvykę, tad ir žmonių mažiau. Apskritai, kalbant apie šiandieninę bažnyčių lankomumo situaciją, situacija yra liūdnoka. Gal daugiau žiūrime į Europą, kur šiokiadieniais žmonių iš viso nebūna. Pas mus nebėra tos dvasios ir tų gražių tradicijų. Jos likę tik kaimuose“.

Kalbėdamas apie išskirtines Radviliškio rajono kaimo bažnyčias, klebonas pamini Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčią, kuri taip pat yra vienas iš Radviliškio rajono objektų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą.

Minėta bažnyčia stovi Dambavoje, Radviliškio rajone. Pirmąją bažnyčią čia 1804 metais pastatydino dvarininkai Goštautai, tačiau 1822 metais ji sudegė ir 1825 metais buvo pastatyta dabartinė bažnyčia.

Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, jis neseniai lankėsi klebono minimoje Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčioje ir jį sužavėjo mažas, jaukus sakralinis statinys ir šilti šio kaimo žmonės: „Ypač sužavėjo vienos moters pastangos išsaugoti savo kaimo atminimą ir šio krašto gyventojų darbus, prisiminimus. Ji kruopščiai rinko visą medžiagą ir sudėjo į mažą muziejų šventoriuje. Tad kiekvienas, aplankęs bažnyčią ar greta esančias kapinaites, mielai užsuka ir į muziejų“.

V. Simelis sako, kad čia svarbu įsilieti ir rajono savivaldybei: „Turime padėti išsaugoti tokią vertybę. Reikia dalį klebonijos pastato, esančio šalia bažnyčios, skirti šiam muziejui. Kitaip toks svarbus kultūros turtas nyks ir sunyks“.

Vertybių sąraše – dar trys rajono bažnyčios

Kultūros vertybių apsaugos departamentas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą įrašė ne tik Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo ir Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčias, bet ir dar tris reikšmingus objektus: Dapšionių Dievo apvaizdos, Pašušvio Visų Šventųjų bei Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčias. Kiekvienas Dapšionių kaimo gyventojas žino, kad dvarininkas Vincas Pereščakas 1829 metais pastatė dabartinę akmenų mūro bažnyčią. Žmonės pasakoja, kad nuo 1905 metų kunigai atvykdavo pamaldų laikyti kas antrą ar trečią sekmadienį, o jau 1934 metais buvo paskirtas nuolatinis kunigas Martynas Venclova. Jis suremontavo bažnyčią, pastatė parapijos salę, sutvarkė ūkinius trobesius, vargonus. Į vertybių sąrašą įtraukta ši bažnyčia – klasicistinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant stogo, penkiasiene apside. Turi tris medinius altorius.

Kitas reikšmingas rajono objektas Kultūros vertybių sąraše – tai Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia, kuri stovi Pašušvio miestelyje, 3,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Grinkiškio, prie Šušvės ir jos dešiniojo intako Žadikės santakos, turinti liaudiškai traktuotų renesanso ir klasicizmo bruožų.

Pašušvio dvaro savininkas Šimkovičius-Vnučka 1553 metais pastatė bažnyčią ir skyrė dalį turto jai išlaikyti. Apie 1566 metais įkurta parapija, o 1589 metais bažnyčia ir jos turtas atiteko evangelikams reformatams, kuriuos globojo Sofija Vnučkienė. Ji 1584 metais paskyrė mokyklai ir pamokslininkui išlaikyti 17 valakų žemės. Bažnyčią po bylinėjimųsi atgauti pavyko tik 1665 metais. 1793–1798 metais buvo perstatyta mūrinė bažnyčia, isteigta viena, o vėliau – ir antroji altarija.

Paskutinė rajono bažnyčia, įtraukta į Kultūros objektų sąrašą – tai Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia, stovinti Šaukoto miestelyje, prie Sikivos–Grinkiškio kelio, pastatyta iki 1863 metų. Šaukote 1767 metais pastatyta bažnyčia 1863 metais buvo perstatyta. Kunigas Simonas Jakavičius už sukilėlių atsišaukimo perskaitymą 1863 metais ištremtas septyneriems metams į Tobolską, o iš jo atimtas dvasininko titulas. Prie bažnyčios buvo prieglauda, iki 1863 metų veikė parapinė mokykla, o apie 1922 metus įsteigta parapija.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia