Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: rūmų spindesys, paskendęs dulkėse

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome paslapties šydu apgaubtus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus – Radviliškio rajono rūmus.

Rajone – daugiau nei dvi dešimtys rūmų

Vos tik pagalvojus apie rūmus, prieš akis iškyla įspūdingi vaizdiniai. Gražios, tvirtos kolonos, didingas įėjimas, pro šonines dureles skubantys patarnautojai ir į kiemą įriedanti karieta, kurioje sėdi išsipusčiusios damos ir ponai. Taip, seniau rūmai atrodė būtent taip, tačiau šiandien daugelio jų situacija – apgailėtina.

Šiuo metu Radviliškio rajone yra net dvidešimt trys į registrą įtraukti dvarai, kurių kiekviename stovi ir įvairiausi – mediniai ar mūriniai rūmai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Burbiškio ar Baisogalos dvarų rūmai, ir šiandien yra išpuoselėti. Juose verda gyvenimas, žydi gėlės, lankosi svečiai. Tačiau likusieji yra nukloti dulkėmis. Kai kurie rūmai, nuniokoti negailestingo laiko, sulyginti su žeme, o kiti, niekieno neprižiūrimi, griūva akyse.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis dėl šios situacijos neslepia apmaudo: „Gaila, kad daugelis rūmų yra aplūžę. Iš visų dvarų Radviliškio rajono savivaldybei priklauso tik šeši. Jie daugiau ar mažiau yra prižiūrėti. Tai – Pakiršinio, Burbiškio, Baisogalos dvarai. Iš savivaldybei priklausančių rūmų pastatų labiausiai prašantys tvarkos ir remonto – Grinkiškio dvaro rūmai, kurie yra net pavojingos būklės. Jei kas į juos bandytų patekti, gali ištikti ir nelaimė. Turiu vilties, kad šį dvaro rūmų pastatą pavyks sutvarkyti. Juolab, kad jis yra įtraukas į 36 Lietuvos dvaro rūmų, turinčių prioritetą atstatymui, sąrašą. Kitas pastatas – Amalijos dvaro rūmai vadinami skambiai, tačiau aš jų taip vadinti nedrįsčiau“.

Visų dvarų, savaime suprantama, šiame straipsnyje apžvelgti nepavyks, tad kviečiame susipažinti su įdomia istorija apipintais rajono rūmais.

Naujam gyvenimui vertėtų prikelti įspūdingus Diktariškių rūmus

„Jei manęs prašytų išrinkti gražiausius rajono rūmus, neabejodamas pasirinkčiau Diktariškių dvaro pagrindinį pastatą. Didžiulės kolonos, gražus, mūrinis pastatas. Tačiau ir šie rūmai, kurie yra privatizuoti, palaipsniui nyksta. Ir jie prašosi didesnio dėmesio“, – sako V. Simelis.

Užsukus į atokiame rajono kampelyje įkurtą Diktariškių dvarą, lankytojus pasitinka įspūdinga senų medžių alėja, besitęsianti net kilometrą. Tiesa, vaizdas nėra itin malonus akiai – aplinka apleista, auga krūmokšniai, aukštos žolės. Taip, pasivaikščiojimams ši vieta kol kas tikrai netinka. Tačiau V. Simelis tikisi, kad vieną dieną šį dvarą, esantį Šaukoto seniūnijoje, pavyks prikelti naujam gyvenimui. Šiandien jis dar neatrodo apgailėtinai, tačiau savininkė, gyvenanti Kaune, jiems dėmesio beveik neskiria. Nors bandyta apsaugoti rūmus nuo įsilaužėlių – įėjimas į rūsį jau išlaužtas – pro išgriautas duris galima lengvai patekti į vidų ir apsižvalgyti, kas slypi rūmų požemiuose.

Anot istorinių faktų, šį dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos, o išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai, kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene susilaukė šešių sūnų. 1820 metais, kai Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka, dvaro rūmai tapo kultūros centru. Sukilimui pralaimėjus, dvaras turėjo būti konfiskuotas, tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta, paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Po 1863 metų sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konfiskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 metų dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, fiksuojama, kad apie 1881 metus dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.

Šiaulėnų dvaras – kiaurai vėjo perpučiamas

Visai netoli Diktariškių dvaro stūkso ir Šiaulėnų dvaras. Deja, pagrindinio dvaro pastato rūmais pavadinti neapsiverčia liežuvis. Jau seniau aprašėme apgailėtiną šio dvaro oranžerijos būklę. Rūmai čia išties nusėti dulkėmis.

Šiaulėnų dvaras šiandien priklauso privatiems asmenims. Griūvančio dvaro kaimynystėje – danų kapitalo kiaulininkystės kompleksas, kiek toliau – medienos perdirbimo cechas.

Anot V. Simelio, Šiaulėnų dvarui apsauga nėra paskelbta nei valstybiniu, nei regioniniu lygiu, nors į nekilnojamųjų vertybių registrą jis įrašytas. Keliolika pastarųjų metų dvaras priklausė privatiems asmenims. Vienas valdė 90 procentų dvaro, kitas – likusius 10, vėliau atiteko Kultūrinių iniciatyvų centrui.

Dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1492 metais, kai priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. 15-16 amžių sandūroje dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o iš jų valda perėjo Šemetoms, kuriems priklausė ir jau pristatytas Diktariškių dvaras. Istorija byloja, kad 1619 metais Žemaitijos vėliavininkas Jurgis Šemeta Šiaulėnus perleido tuo metu Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui, vėliau tapusiam Žemaitijos seniūnu. Po J. Valavičiaus mirties 1636 metais dvaras vėl grįžo Šemetoms. Nėra žinoma, kuris iš Šemetų pastatė originalius dvaro rūmus, arkadine galerija sujungtus su oficina. Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija. Be rūmų oranžerijos-oficinos junginio, dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos. Manoma, kad rūmus galėjo projektuoti iš Prūsijos atvykęs architektas Voleris.

Kaip rašoma istoriniuose dokumentuose, dvaro rūmai galėjo būti pastatyti devynioliktojo amžiaus viduryje. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai. Jis neva turėjo apie 2200 baudžiauninkų. Jeigu kuris prasikalsdavo, ponas tuoj liepdavo nuplakti. Tačiau vos baudžiauninkas po pirmųjų smūgių imdavo rėkti, ponas bausmę tuoj sustabdydavo. Pasakojama, kad baudžiauninkai tuo naudodavosi, o savo poną jie vadindavo geruoju seneliu.

Radvilonių dvare gyvena ir vaiduokliai

Dar vieni rūmai, stūksantys Radviliškio rajone – Radvilonių dvaro teritorijoje. Šiandien jo šeimininkė, įsikūrusi dvaro pastate, lankytojams pasakoja įdomias ir kraupias istorijas apie čia besilankančius vaiduoklius. Kiek tame yra tiesos – žino tik ji pati.

Radvilonių dvaro ansamblį seniau sudarė rūmai ir per 16 sodybos pastatų, kurių dauguma išlikę, bet šiandien jie – apverktinos būklės. Dvaro klasikiniai rūmai statyti 18 amžiaus pabaigoje-devynioliktojo amžiaus pradžioje. Radvilonių dvaro sodybai 1989 metų spalio 18 dieną aktu nustatytos architektūros ansamblio teritorijos ir saugomo gamtinio landšafto zonos ribos, o dar po kelerių metų buvusiai Radvilonių dvaro sodybai suteiktas Kultūros paminklo statusas.

Radvilonių dvaro istorija, kiek siekia rašytinės žinios, nuo 1789 metų yra susijusi su vokiečių kilmės baronų fon Ropų gimine. Šio dvaro žemės dabartinėje Alksniupių apylinkėje buvo Šeduvos seniūnijos, o vėliau – Šeduvos grafystės valdose. Ropų giminė iki pat devynioliktojo amžiaus vidurio šiame regione valdė daugelį dvarų, kurių vienas didžiausių buvo Pakruojyje.

Teodoro fon Ropo įpėdiniams pasidalijus atskirus dvarus, Radviloniai tapo vienos iš Ropų giminės atžalų šeimos atskira rezidencija. Devynioliktojo amžiaus viduryje Radvilonius valdė Adolfas fon Ropas, vėliau – Fridrichas fon Ropas, o nuo 1906 metų – jo sūnus Alfredas Fridrichas, kuris mirė 1919 metais. Po jo mirties Radvilonių dvaras, kurį sudarė daugiau kaip 1000 hektarų žemės, buvo padalintas žmonai ir vaikams.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė „Draugo“ kolūkis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dvaro sodybos pastatai ir jų grupės išparduoti skirtingiems savininkams. Iš tokių šeimininkų 2006 metais pagrindinį dvaro pastatą su oficina įsigijo Irena Rainčė, kuri šiandien ir pasakoja istorijas apie čia gyvenančius vaiduoklius.

Likę dvarų rūmai reikalauja didesnio dėmesio

Apie dvarus ir jų rūmus būtų galima parašyti labai daug, tačiau vertėtų paminėti, kad visų likusių pastatų būklė – labai panaši. Seniau muzikoje, gėlėse ir dvarininkų juoko skambesyje paskendę rūmai šiandien tyliai byloja savo istoriją, po truputį nykdami ir apgobti dulkių.

Vienas iš tokių dvarų – Beinoravos dvaras. Jo pagrindinis pastatas – romantinio stiliaus rūmai į šiaurės vakarus nuo Beinoravos kaimelio, Radviliškio rajone, pastatyti 1845 metais. Sodybą sudaro mediniai rūmai su 3 hektarų ploto parku, ledaine, oficina, svirnu, arklide, keliais tvartais ir kumetynu. Rūmai – mediniai, dviejų aukštų su ornamentika, mediniais balkonais priekiniame ir galiniame fasade ir mūrytais kaminais.

Įdomu aplankyti Gražionių dvarą, kurio kieme šiandien ganosi žąsys, kieme – džiūsta skalbiniai. Čia šiandien, vadinamuose rūmuose, gyvena šeimos. „Jau seniai šie rūmai išdalyti į butus. Seniau antrame aukšte gyveno ir mano teta“, – šypteli kartu su mumis rūmus aplankęs V. Simelis. Jis tikisi, kad bėgant laikui daugelis išvardytų dvarų bus prikelti naujam gyvenimui ir vėl atitiks savo paskirtį.

Infobox:

Radviliškio rajono savivaldybėje registruoti dvarai

Amalijos dvaras, Pakalniškių seniūnija

Baisogalos dvaras, Baisogalos seniūnija

Beinoravos dvaras, Sidabravo seniūnija

Birželių dvaras, Sidabravo seniūnija

Burbiškio dvaras, Pakalniškių seniūnija

Dauboraičių palivarko sodybos fragmentai, Sidabravo seniūnija

Diktariškių dvaras, Šaukoto seniūnija

Gražionių dvaras, Aukštelkų seniūnija

Grinkiškio dvaras, Grinkiškio seniūnija

Kurklių dvaras, Šeduvos seniūnija

Maldžiūnų dvaras, Pakalniškių seniūnija

Pakiršinio dvaras, Baisogalos seniūnija

Palonų dvaras (sulygintas su žeme), Baisogalos seniūnija

Pašakarnėlio dvaras, Šaukoto seniūnija

Pašušvio dvaras, Šiaulėnų seniūnija

Polekėlės dvaras, Tyrulių seniūnija

Radvilonių dvaras, Pakalniškių seniūnija

Ramulėnų dvaras, Radviliškio seniūnija

Raudondvario dvaras, Pakalniškių seniūnija

Šaukoto dvaras, Šaukoto seniūnija

Šiaulėnų dvaras, Šiaulėnų seniūnija

Viktorinės dvaras, Grinkiškio seniūnija

Vileikių dvaras, Sidabravo seniūnija

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia